 |
|
Konferencija „Aš ir tarmė“: pranešimą skaito doc. dr. R. Rinkauskienė |
Tarmių metai baigėsi. Apie nuveiktus ir dar planuojamus darbus sutiko pasikalbėti LEU Lituanistikos fakulteto dėstytoja doc. dr. Regina Rinkauskienė.
Lietuvos Respublikos seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, 2013 metus paskelbė Tarmių metais. Kas buvo nuveikta per šiuos metus?
2013-uosius metus paskelbus Tarmių metais, per Lietuvą nuvilnijo gausybė įvairių renginių: buvo organizuojamos įvairios konferencijos, tarminio skaitymo vakarai, statomi spektakliai, kuriuose kalbama tarmiškai, visus žavėjo puikios reklamos televizijoje ir t. t. Mūsų fakultetas taip pat atliko daug ir įvairių darbų. Visų pirma vyko Tarmių pamokos įvairiose Lietuvos mokyklose, buvo suorganizuota vieša paskaita „Tarmėse – tikroji kalbos gyvastis“ (A. Girdenis)“, Tarmių viktorina, parengtas Tarmių žemėlapis, kuriame galėjai matyti, iš kurios tarmės yra mūsų fakulteto dėstytojai ir darbuotojai, atidaryta Lituanistikos fakulteto tarmėtyrininkų darbų paroda, suorganizuota apskritojo stalo diskusija „Tarmių metams baigiantis – ateities refleksijos‟ ir t. t. Gal ir ne viską išvardijau... Iš tiesų metai buvo labai intensyvūs gerąja prasme. Labai džiaugiuosi, kad ir mūsų fakulteto studentai neliko nuošalyje, ypač aktyviai dalyvavo Tarmių viktorinoje.
Kaip galvojate, ar po šių metų dėmesys tarmėms bus skiriamas toks pat?
Tai priklausys nuo mūsų pačių. Tie, kas arė tarmių dirvonus, ir toliau darbuosis, nes, kaip toje reklamoje pasakyta, Kartą paragavęs – negali sustot. Taip ir su tarmėmis. Jei jau paragavai tarmių tyrėjo duonos, pajutai ekspedicijų skonį, atradimų džiaugsmą, jau nepaliausi dirbti tokio darbo niekada, nors kartais teks nuryti kartėlį, kai kokia nors kaimo moterėlė, sutikusi tave vaikščiojančią iš gryčios į gryčią, paklaus: Ar jau darbo, vaikela, neturi, kad tokiais niekais užsiimi?
Manau, kad Tarmių metai pažadino daugelio ilgai snaudusius patriotinius jausmus. Juk visose seniūnijose, rajonuose vykę renginiai parodė, kad žmonės nori išsaugoti tai, ką gavo iš savo senelių ir tėvų, kad gimtajai kalbai abejingų nėra... Be to, 2015-ieji greičiausiai bus Lietuvos etnografinių regionų metai, o tarmės nuo jų neatsiejamos... Kaip ir 2014-jie metai, Kristijono Donelaičio metai, taip pat neatsiejami nuo tarmių.
Nors oficialiai šie metai skirti K. Donelaičiui, tačiau ar bus kaip nors tęsiami tarmių metai?
Manyčiau, kad darbai, pradėti Tarmių metais, tikrai nenutrūks. Mūsų fakulteto dėstytojų vestos tarmių pamokos įvairiose mokyklose buvo labai gerai įvertintos. Turime kvietimų ir kitiems metams. O ir Kristijonas Donelaitis rašė ne bendrine kalba (tokios dar nebuvo), bet savo krašto tarme. Taigi 2014-ieji metais labai gražiai derės Mažosios Lietuvos krašto tarmė ir didysis mūsų poetas Kristijonas Donelaitis.
Dauguma jaunų žmonių, kurie moka gimtojo krašto tarmę, atvykę į didesnius miestus gėdijasi savo tarmės. Kaip šiems įrodyti, jog tuo reikia didžiuotis?
Į šį klausimą reikėtų atsakyti turbūt pateikiant tokią paralelę. Jei gėda kalbėti savo tarme, – juk tai mūsų tėvų ir senelių kalba, – tai gal greitai bus gėda kalbėti ir lietuviškai. Džiugu, kad ne visi jauni žmonės gėdijasi savo tarmės. Kaip rodo paskutiniai tyrimai, žemaičiams tai iš viso nebūdinga. Kai kuriose savivaldybėse net oficialūs posėdžiai vyksta gimtąja tarme. Be to, naujausi tyrimai rodo, kad jaunoji karta į tarmę žvelgia daug palankiau nei vidurinė karta. Taigi ne viskas prarasta... O ir Tarmių metų vienas iš uždavinių buvo kelti tarmės prestižą. Man regis, kad tai pavyko.
Neretai galima išgirsti žmones sakant: „Tarmės sparčiai nyksta. Greitai jų visai nebeliks.“ Ką reikėtų daryti, kad tarmės neišnyktų?
Tas pasakymas ne visai teisingas. Paskutinis didelis tarmių tyrimas (projektas Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ (projekto kodas VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-28), vadovė prof. Danguolė Mikulėnienė) parodė, kad tarmės gyvybingos, jos nenyksta, bet keičiasi, kaip apskritai keičiasi kalba. Tradicinių tarmių mokovai lieka tik senoji karta. Daugelis vidurinės kartos tarmių atstovų jau yra dvikalbiai, t. y. puikiai kalba ir savo gimtąja tarme, ir bendrine kalba. Jaunimas dar labiau tolsta nuo tarmių, tačiau neišvengia kai kurių ypatybių, kurios rodo priklausymą tam tikrai tarmei. Juk nebūtina sakyti lungas vietoj langas ar runka vietoj ranka, kad pasakytum, kad kalbėtojas yra rytų aukštaitis, pavyzdžiui, uteniškis. Kad ir kaip stengtumeisi, išlenda labai atviri balsiai o, ė, minkštieji priebalsiai žodžio gale ir pan., t. y. tai, ką projekto vadovė prof. D. Mikulėnienė įvardijo kaip paslėptąsias ypatybes, nes aiškias ypatybes visi gerai suvokia ir ima jų vengti. Be to, keičiasi patarmių ribos, formuojasi stambesni tarmių vienetai – regioniniai dialektai, arba regiolektai. Labai dažnai nedidelių gyvenviečių žmonės pradeda kalbėti ta tarme, kuria kalba didžiuosiuose traukos centruose, esančiuose netoli nuo jų. Šių metų dialektologijos pratybos taip pat patvirtino šį faktą. Pakruojo rajono viena gyvenvietė (specialiai neminima konkreti vietovė) turėtų kalbėti šiaurės panevėžiškių patarme, bet, kadangi traukos centras yra Šiauliai (ten vietiniai važiuoja apsipirkti, pasilinksminti ir pan.), pakruojiškių kalba tokia pati kaip šiauliškių. Tai ir yra vienas iš pavyzdžių, kaip keičiasi tarmės, bet jokiu būdu jos nenyksta.
Rašytojas Romualdas Granauskas praėjusių metų Vilniaus knygų mygėje pristatinėdamas savo knygą „Šventųjų gyvenimai“ yra pasakęs, jog tas žmogus, kuris neturi tarmės, niekada taip giliai nesupras/nepajus kalbos. Ar Jūs sutinkate su šia nuomone?
Iš dalies reikia sutikti su šita mintimi. Tarmė rašytojui duoda labai daug. Rašytojo žemaičio ir rašytojo aukštaičio pasaulis tikrai nevienodas, kitaip suvokiama aplinka, kitaip yra reiškiamos mintys, kitokia sakinio struktūra ir pan. Ypač, mano nuomone, būtų sudėtinga raštojui, neturinčiam tarmės, kalbėti apie kaimo gyvenimą. Nors ir kaimas mūsų gerokai pasikeitęs... Studentai irgi galėtų pasirinkti tokio pobūdžio tiriamųjų darbų ir palyginti skirtingų tarmių atstovų rašytojų kalbą.
Ar yra tekę sutikti žmogų iš užsienio, kuris tiria kurią nors mūsų tarmių ir, galbūt, ja gerai šneka?
Labai gaila, bet neturiu tokio pažįstamo. Nebent juokais galėčiau pasakyti, kad Latvijoje darbuojasi kalbininkas Edmundas Trumpa, tiriantis tarmes, esančias už Lietuvos ribų. Bet iš tiesų jis lietuvis, net mūsų universiteto auklėtinis, tik darbuojasi Rygoje.
Dėstote dialektologiją trečio kurso studentams. Ar sunkus šis dalykas jauniems žmonėms, o ypač tiems, kurie neturi tarmės?
Kiekviena tarmė – tai atskira kalba su savo fonetikos, morfologijos, sintaksės dėsniais. Todėl mokytis tarmių tikrai nelengva. Nelengva visiems, o ypač tiems, kurie nemoka jokios tarmės, taigi negãli su niekuo sugretinti, palyginti. Man regis, neįmanoma tobulai išmokti jokios tarmės... Todėl studentams stengiuosi atskleisti tarmių įvairovę, grožį... Labai džiaugiuosi, kai atrandu didelių savo tarmės patriotų, kurie mielai skaito tarminius tekstus per pratybas, imasi didesnių tarmių tyrimo darbų. Džiaugiuosi, kad šitaip iki doktorantės jau užsiauginau buvusią kursininikę, bakalaurantę ir magistrantę Rasą Kurkauskienę (Samulionytę). Na, o trečiakursiai, manau, labai neturėtų skųstis, nes jiems reikia tik gerai išmanyti visas skiriamąsias tarmių ir patarmių ypatybes (daugiau ir laiko neturime, nes paskaitos ir pratybos vyksta tik kas antrą savaitę). Dažnai studentai sako, kad per pratybas įdomu. Man tai didelis įvertinimas.
Kuri tarmė gražiausia Jums? Kodėl?
Man visos tarmės gražiausios... Taip vadinasi ir Tarmių metais išleista knygelė „Visos tarmės gražiausios“ (Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013), skirta visiems, kam rūpi tarmės, kurie nori jas užrašyti. Iš tiesų tai tarmių medžiagos rinkimo instrukcija. Manau, kad ji patenkins visuomenės poreikius.
Kalbino Violeta Bučiūtė
