Vasario 20 d. seime buvo surengta tarptautinė konferencija „Vaiko teisių apsauga: ar valstybė perims tėvų vaidmenį?“ Čia pranešimą skaitė ir Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas. Kviečiame perskaityti sutrumpintą pranešimą.
 |
|
Nuot. aut. Šarūnas Mažeika/BFL |
Visuomenėje šeimai reikšme neprilygsta jokia institucija, nes šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė. Santykiai šeimose atspindi ir visuomenės būklę, atskleidžia esmines jos ligas ir problemas. Jei nebūtų šeimos, neturėtume ir elementarios bendravimo bei tarpusavio susiklausymo kultūros, nemokėtume sugyventi ir neturėtume savarankiškos valstybės. Neatsitiktinai Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (16 str. 3 dalyje) skelbiama, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“. Ši nuostata atkartojama daugelyje tarptautinių žmogaus teisių dokumentų. Antai Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnis skelbia, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą“. O Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas nurodo dar daugiau – „šeima yra ne tik natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė, bet šeimai turi būti teikiama kuo didesnė apsauga ir pagalba, ypač tuomet, kai ji yra kuriama, ir tol, kol ji yra atsakinga už nesavarankiškų vaikų išlaikymą ir auklėjimą“ (10 str. 1 dalis). Minėto pakto 13 str. 3 dalis nustato pareigą valstybei gerbti tėvų ir tam tikrais atvejais teisėtų globėjų laisvę parinkti savo vaikams mokyklas ir užtikrinti religinį bei dorovinį vaikų auklėjimą pagal savo pačių įsitikinimus.
Taigi tarptautinės teisės požiūriu šeima yra nekvestionuojama visuotinė vertybė, kurią civilizuotos demokratinės valstybės yra įsipareigojusios saugoti ir ginti. Todėl Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (12 str.) imperatyviai skelbiama, kad „niekas neturi patirti savavališko kišimosi į asmens privatumą ir šeimos gyvenimą“.
Lietuvoje Šeimos institutą saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 38 str. skelbia, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“, kad „valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Konstitucijoje taip pat nurodyta, kad „tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, o vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą“. Taigi tiek tarptautinė, tiek nacionalinė teisė teikia šeimai, kaip pagrindinei visuomenės ląstelei, svarbiausias jos egzistavimo garantijas. Lietuvos Respublikos Konstitucija laiduoja „valstybės globą šeimoms, kurios augina bei auklėja vaikus namuose, ir įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“ ( 39 str. 1 dalis). Garantuoja, kad „įstatymas ir teismas saugo nuo savavališko ir neteisėto kišimosi į šeimyninį gyvenimą“ (22 str. 4 d.), leidžia „tėvams nevaržomai rūpintis vaikų bei globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (26 str. 5 d.). Garantijų šeimai galima būtų išvardinti ir daugiau. Teisiniu požiūriu jos atrodo išsamios ir visiškai pakankamos.
Bet tikrovėje yra kiek kitaip. Valstybė, o teisingiau valdininkai, veikdami valstybės vardu, deklaruodami susirūpinimą šeimos, moterų ir vaikų teisėmis, pastaruoju metu plėtoja iniciatyvas, kurios ne tik silpnina, bet ir griauna šeimos institutą. Deklaruodami kovą su smurtu prieš moteris bei vaikus ir skleisdami įvairias žmogaus teisių pažeidimų insinuacijas, jie nuosekliai ir, sakyčiau, planingai siekia riboti šeimų teises, taip silpnindami žmonių bendrystės, pasiaukojimo artimiesiems ir nesavanaudiškumo saitus.
Sveikintina tai, kad smurto prieš vaikus problema tapo valstybės veiklos prioritetu. Tačiau neteisinga yra tai, kad tėvų ir vaikų santykiai Lietuvos šeimose vaizduojami tarsi pirmykštėje bendruomenėje, vengiant sąžiningai atsakyti, kad problemos esmė – ne tėvų santykiai su vaikais, o nehumaniška valstybės ekonominė ir socialinė sistema.
Štai ką rodo statistika: 42 proc. Lietuvos šeimų dėl nedarbo ar kitokių priežasčių yra išlaikomos vieno maitintojo ir gyvena žemiau skurdo rizikos ribos. Trečdalis šeimų (33 proc.), kuriose yra du suaugę asmenys ir turi 3 arba daugiau vaikų, taip pat gyvena žemiau skurdo rizikos ribos.
LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus duomenimis, penktadalis Lietuvos vaikų gyvena ties skurdo riba. Suprantama, kad jie neturi tinkamų sąlygų fiziškai ir dvasiškai vystytis. Per pastaruosius 19 metų mūsų šalies gyventojų sumažėjo apie 12 proc. Sparčiai mažėja vaikų skaičius. Vyresnių nei 60 metų amžiaus žmonių mūsų visuomenėje jau yra daugiau nei vaikų iki 14 metų, prasidėjo depopuliacija. Manoma, kad mūsų valstybei ritantis tokiais tempais, senyvo amžiaus gyventojai šimtmečio pabaigoje Lietuvoje sudarys apie 40 proc. Depopuliacijos priežastys – ne tik ekonominės ir socialinės. Tam didelę įtaką turi šeimos ir santuokos instituto nuvertinimas, gausėjantis skyrybų skaičius. Visuomenėje tradicinės šeimos modelis tampa nemodernus ir „archaiškas“. Atsakomybė ir įsipareigojimai santuoka vienas kitam tampa nepatrauklūs, nes tai yra susiję su individo laisvės suvaržymais. Mums uoliai skiepijama smurto, sekso ir melo kultūra, skleidžiamos patyčos iš padorumo ir žmogaus orumo, liaupsinamas hedonizmas ir vartojimas.
Reikia pripažinti, kad ne visas blogybes per tuos 24 nepriklausomybės metus patys „užgyvenome“. Dalį jų –skurdą ir alkoholizmą – paveldėjome iš okupacinės praeities.
Kas mėnesį Lietuvą palieka apie pustrečio tūkstančio žmonių. Kasmet dėl emigracijos ištuštėja vienas vidutinis Lietuvos miestas. Paradoksas, bet taikos sąlygomis mūsų valstybė prarado jau kone ketvirtadalį savo gyventojų. Apmaudžiausia, kad iš Lietuvos svetur gyventi išvyksta akademinis jaunimas, mokslininkai, specialistai. Iš tikrųjų, esant tokiam mažam žmonių darbo užmokesčiui, apgailėtino dydžio pensijoms, varganam sveikatos, švietimo ir kultūros finansavimui, naivu tikėtis, kad mūsų valstybė pajėgi garantuoti svarbiausias piliečių teises ir konkurencingas sąlygas jiems dirbti bei kurti savo šalyje. Ekonominės, socialinės ir kultūrinės atskirties dykvietės ypač matomos provincijoje, kur tuštėja kaimai, uždaromos mokyklos, kultūros ir sveikatos priežiūros įstaigos.
Tad natūralu, kad savižudybių skaičiumi, milžiniška socialine atskirtimi ir aukščiausiu korupcijos indeksu „išgarsėjusiai“ Lietuvai Europos valstybėje iškilo retorinis klausimas: ką daryti?
Lietuvos intelektualai ir žmogaus teisių organizacijos kviečia kurti pilietinę visuomenę, grąžinti provincijos miestelius ir kaimus jų šeimininkams, stiprinti savivaldą, skatinti jaunas poras tuoktis, kurti šeimas, auginti kuo daugiau vaikų ir puoselėti savo kraštą bei kultūrą neieškant laimės svetur. Ir tuo tikslu ragina įstatymu reglamentuoti valstybinę šeimos politiką. Kviečia valstybę teikti šeimai išskirtinį dėmesį, nustatyti lengvatas, kurios skatintų vaikų gimstamumą, santuokų gausėjimą ir ištuokų mažėjimą.
Deja, valdžios institucijos šių raginimų negirdi. Jos intensyviai ieško kitų problemos sprendimo būdų. Pastaruoju metu grupė politikų su įvairių ėmėsi eskaluoti smurto prieš moteris temą, siekdami kuo greičiau įgyvendinti Stambulo konvencijos nuostatas dėl lyčių lygybės, kurios iš esmės yra skirtos ne moterims nuo smurto ginti, o lyčių ideologijai skleisti ir vienalytėms santuokoms, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, įteisinti.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos neneigia smurtavimo šeimose fakto, kaip neneigia ir to fakto, kad Lietuvoje serga, miršta ir gimsta žmonės. Svarbu tai, kaip esamas problemas suvokia valdžia ir kokius ji skiria visuomenės prioritetus.
Užsiminus apie skaudžias šeimų bėdas ir skurde augančius vaikus, kai kurie politikai choru prabyla apie tėvų smurtavimą, apie netinkamą vaikų priežiūrą probleminėse šeimose. Pernai vos nebuvo priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos, leidžiančios atimti vaikus iš tėvų už smurtavimą prieš savo vaikus, nors smurto sąvoka nėra aiškiai apibrėžta. Šiuo projektu siūlyta Valstybinei vaiko teisių apsaugos tarnybai suteikti daugiau galių, kad ši, gavusi pranešimą apie tokį tariamą „smurtą“, galėtų nedelsiant paimti vaiką iš tėvų ir perduoti jį vaiko globos įstaigai arba šeimynai.
Minėtos iniciatyvos sukėlė nevienareikšmišką visuomenės reakciją. Daugelis nevyriausybinių organizacijų ryžtingai pasipriešino. Žmogaus teisių gynėjai įspėjo, kad siūlomas projektas pažeidžia vaiko teises ir neskatina tėvų vykdyti savo konstitucinę pareigą auklėti vaikus – jis labiau skirtas kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis, didinant ir taip didelį vaikų, augančių be šeimų, skaičių.
Tąkart visuomenės spaudžiama Vyriausybė siūlytoms įstatymų pataisoms nepritarė. Jas atmetė ir Seimo žmogaus teisių bei Teisės ir teisėtvarkos komitetai. Nepaisant to, šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tinklapyje paskelbė analogišką projektą, kuriame atkartojamos ankstesnio projekto nuostatos. Vėl visuomenei peršama išplėstinė smurto prieš vaikus sąvoka. Antai jame vėl nurodoma, kad smurtu prieš vaiką laikytina asmens neatsitiktinis neveikimas, darantis vaikui emocinį poveikį, ar nepriežiūra, sukeliant ar galinti sukelti žalą vaiko raidai ir orumui. Ministerijos paskelbtame projekte analogiškai atkartojamos ir kitos buvusio projekto formuluotės.
Pagrįstai teiraujuosi: kas ir kokiu būdu, kokiomis priemonėmis nustatys kito asmens neveikimą, galintį sukelti žalą vaiko orumui? Kokios kvalifikacijos specialistai ir kuo vadovaudamiesi nustatys poveikį vaiko orumui? Kokiu tikslu yra inicijuojami tokie įstatymų projektai?
Akivaizdu, kad visuotinio skurdo ir socialinės atskirties kontekste jie tėra priemonė nukreipti dėmesį nuo esminių smurto kultūros priežasčių. Gal taip didinant šeimų ir tėvų priežiūrą siekiama stiprinti visuomenės kontrolę? Tokie įstatymų projektai yra nepagrįsti ir neįtikinantys vien dėl to, kad jų nemotyvuoja smurtavimo šeimose statistika. Antai socialinės rizikos šeimose gyvena tik 3,6 proc. visų vaikų. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenimis dėl vaiko teisių pažeidimų 2012 metais buvo gauta vos keli šimtai skundų, kurie nesudaro net vieno procento (0,5) procento visų vaikų skaičiaus. Kontrolieriaus ataskaitoje nurodoma, kad pažeidimų dėl smurto prieš vaikus nustatyta net 50 atvejų. Žinoma, tai tik oficiali statistika. Neoficiali visai kitokia. Vis dėlto smurtavimo faktai nėra taip masiškai išplitę, kad vis tai galima būtų įvardinti nacionalinio masto problema.Tad kyla klausimas: kodėl ir kam šią problemą yra naudinga iškelti į nacionalinės krizės lygmenį, kodėl skiriamos milžiniškos lėšos šio pobūdžio propagandai ir užsakomiesiems straipsniams žiniasklaidoje? Daug aiškiau tampa žinant, kad panašios vaiko teisių apsaugos įstatymo nuostatos jau veikia kai kuriose ES valstybėse.
Mes susiduriame su gerai organizuota ir gausiai finansuojama kampanija, kurios esminis tikslas – įstatymais plėsti vaiko teisių apsaugos institucijų galias, leidžiančias kontroliuoti šeimų ir tėvų elgesį, ribojančias tėvų įtaką auklėjant vaikus, kreipiant vaikų raidą valstybės nurodyta linkme.
Neatsitiktinai kylančių pavojų šeimai akivaizdoje pernai Lietuvos krikščionių bažnyčių ir bendruomenių vadovai bei įgaliotieji atstovai pasirašė bendrą Memorandumą, kuriuo atkreipė visuomenės dėmesį į grėsmes ir iššūkius šeimai, į valstybės pastangas atimti iš tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus bei pamatines vertybes.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtas Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisų projektas paneigia pamatines žmogaus teises ir laisves, nes ratifikuodama Jungtinių Tautų Vaiko teisių Konvenciją (14 str.) Lietuva įsipareigojo gerbti tėvų teises ir pareigas vadovauti vaikui, dėti visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas (18 str.). Tėvams tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (27 str.). Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą... todėl vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginamas, – nurodama Konvencijoje (16 str.).
Įstatymu įtvirtinę teisę smurtavimu laikyti „nepakankamą pagrindinių vaiko dvasinių poreikių tenkinimą“, mes atversime Pandoros skrynią. Tik šįkart tai bus valstybės savivalė prieš šeimas ir vaikų tėvus, nes skurdo ir visoje ES didžiausios korupcijos šalyje žmogaus teisės negali būti ginamos taip gerai, kaip jos ginamos kitose demokratinėse šalyse, kurių piliečiai apie vaikų skurdą žino nebent iš istorijos vadovėlių. Pastebėtina, kad Lietuvoje vaikų gyvenimo sąlygos yra absoliučiai kitokios nei išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Mūsų šalyje kasmet tėvų globos netenka tūkstančiai vaikų – Lietuva pirmauja Europoje pagal valstybinėse institucijose augančių vaikų skaičių. Mūsų vaikus labiausiai žeidžia ne tariamas emocinis smurtas ar kliūtys jų pažintinei raidai, o socialinė atskirtis ir skurdas, kuris didžiąja dalimi priklauso nuo tėvų galimybės dirbti ir užsidirbti. Netoliaregiška manyti, kad valstybė, nelikvidavusi visuotinio skurdo ir nesirūpindama šeimų apsauga, vien stiprindama šeimų ir tėvų kontrolę, pajėgs garantuoti vaikams šviesią ateitį.
Šeima – tai valstybės imuninė sistema. Tik remdama šeimą ir kurdama vaikams palankią, mylinčią aplinką valstybė gali augti, o jos visuomenė stiprėti. Mes solidarizuojamės su ES šalių visuomenėmis, daugeliui kurių yra visiškai svetimos mūsų socialinio skurdo problemos, tačiau kurios suvokia vertybių bendrumą ir kartu su mumis prisiima atsakomybę už žemyno bei pasaulio ateitį.