 |
| Marijos paėmimas į dangų. Francesco Granacci |
Kiekvienais metais rugpjūčio 15 dieną katalikai švenčia iškilmę vieno iš didžiausių Mergelės Marijos gyvenimo slėpinių – jos kūniško paėmimo į dangų – garbei. Kaip apie tai rašo Katalikų Bažnyčios katekizmas: Baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, Švenčiausioji Mergelė Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus garbę; ten ji jau dalyvauja savo Sūnaus Prisikėlimo garbėje, pranokdama būsimą visų Jo kūno narių prisikėlimą (974).
Visgi yra visai teisėta ir normalu klausti, kokių ženklų vedama Bažnyčia, aiškindamasi tiesą apie šį įvykį, priėmė tokį sprendimą, ir kaip buvo prieita prie galutinės doktrinos, patvirtintos popiežiaus Pijaus XII 1950 m. Taigi naudinga atrasti dokriną lėmusias priežastis, jeigu nekatalikai draugai ar pažįstami paklaustų, kodėl Bažnyčia tuo tiki, būtumėte, kaip rašo šv. Petras, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt 3, 15).
Pirmiausia, nors tiesa, kad ankstyvieji krikščionys rašytojai atvirai nemini Marijos paėmimo į dangų, apie jos palaikų likimą išlikusi tyla, kurią reikia paaiškinti. Kartais, kaip sakoma, tyla gali būti kurtinama. Katalikų apologetas Karlas Keatingas rašo: „Žinome, kad po Kristaus nukryžiavimo Marija rūpinosi apaštalas Jonas (Jn 19, 26–27). Pirmieji krikščionių rašytiniai šaltiniai sako, jog Jonas persikėlė gyventi į Efezą ir kad Marija ėjo kartu su juo. Ginčijamasi, kur ji baigė savo žemiškąjį gyvenimą, ar Efeze, ar grįžusi į Jeruzalę, tačiau nė vienas iš šių miestų ir joks kitas neteigė saugantys Marijos palaikus, nors teigė žinantys jos laikinojo kapo vietą. Kodėl joks miestas neturi Marijos kaulų? Akivaizdžiai todėl, kad jokių kaulų nebuvo, ir žmonės tą žinojo.
Atsiminkime, kad pirmaisiais krikščionybės šimtmečiais šventųjų relikvijos buvo pavydžiai saugotos ir labai vertintos. Pavyzdžiui, Koliziejaus kankinių kaulai buvo greitai surinkti ir saugomi; yra daugybė pasakojimų apie tai tikėjimo kankinių biografijose. Pavyzdžiui, buvo plačiai žinoma, kad šv. Petro ir Pauliaus kaulai saugomi Romoje, Dovydo kapo ir šv. Jono Krikštytojo palaikų vieta paminėti pačiame Šventajame Rašte. O čia kalbame apie Mariją, tikrai išskirtinę iš visų šventųjų... bet neturime jokio įrašo apie jos palaikų pagerbimą kurioj nors vietoje“.
Atviras Mergelės Marijos paėmimo į dangų fakto minėjimas prasideda puošniuose legendiniuose IV amžiaus pasakojimuose. Truputį realistiškesnį liudijimą paliko šv. Jonas Damaskietis – tai kopija laiško, kurį V a. Jeruzalės patriarchas, vardu Juvenalijus, parašė Bizantijos imperatorei Pulcherijai. Imperatorė klausė apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos palaikus. Patriarchas atsakė, kad pagal seną tradiciją, Dievo Motinos kūnas po mirties buvo paimtas į dangų, ir išreiškė nuostabą, jog imperatorė šio fakto nežinojo (duodamas suprasti, kad tai buvo plačiai žinomas dalykas to meto Bažnyčioje).
Juvenalijus prie savo laiško pridėjo pasakojimą, kaip apaštalai susirinko į Dievo Motinos laidotuves ir kaip po šv. Tomo atvykimo jos kapas buvo atvertas, o kūno nebuvo, kaip apaštalams buvo atskleista, jog Marija paimta į dangų su kūnu ir siela. Vėliau, šeštajame amžiuje, tikėjimą Marijos dangun ėmimu gynė šv. Grigalius iš Tūro, ir nė vienas šventasis ar Bažnyčios tėvas neginčijo šios doktrinos.
Antra, pasigirsta kaltinimų, kad Mergelės Marijos paėmimas į dangų nėra paminėtas Šventajame Rašte. Tačiau drįsčiau ginčytis (remiantis Katalikų biblistu ir apologetu Scottu Hahnu), kad jame yra aliuzija į Žolinių slėpinį būtent toje vietoje, kur labiausiai galėtume tikėtis ją rasti: šv. apaštalo Jono, kuriam Viešpats patikėjo rūpintis savo Motina, parašytoje knygoje. Tai paskutinė parašyta Naujojo Testamento knyga, kuri beveik be abejonės atsirado po Marijos mirties – Apreiškimas šventajam apaštalui Jonui.
Savo neseniai išleistoje knygoje „Sveika, šventoji Karaliene“, prof. Hahnas teigia, kad istorija iš Evangelijos pagal Luką, kaip Marija aplanko Elžbietą, turi daugybę reikšmingų panašumų į pasakojimą Senajame Testamente, kur Dovydas gabeno Sandoros skrynią į Jeruzalę. Panašumų per daug, kad tai būtų vien atsitiktinumas: Lukas nori savitu būdu mums pasakyti, kad Marija yra naujoji Sandoros skrynia. Kaip senovės Izraelyje sandoros skrynioje saugotos Įstatymo plokštės ir truputis manos iš dangaus – senosios sandoros ženklai – taip Marijos įsčiose įsikūnijo naujosios Sandoros pažadas ir tikroji Gyvenimo Duona – mūsų Išganytojas Jėzus. Taip jau nuo apaštalų laikų Bažnyčioje tikima, kad Marija buvo naujoji Sandoros skrynia. Tuo tarpu senoji sandoros skrynia buvo prarasta jau daugybę amžių, ir niekas iš žydų iki šių dienų nežino, kur ji yra. Turėdami tą galvoje pažvelkime į Apreiškimo knygos 11 skyriaus pabaigą: Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša (Apr 11, 19).
Koks įspūdingas audiovizualinis reginys! Arka atrasta! Bet pažvelkite, ką Apreiškimas sako mums po to (ir atsiminkite, kad skyriai ir eilutės Biblijoje nėra originalaus teksto dalis: jas bėgant amžiams įtraukė vienuoliai, kad būtų lengviau rasti konkrečias Šventojo Rašto eilutes. Taigi kitas sakinys iš 12 skyriaus pradžios originaliame tekste ėjo iškart po to, kuris užbaigia 11 skyrių):
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda (Apr 12, 1–2).
Šv. Jonui vizijoje buvo parodyta, kaip užrašyta Apreiškimo knygoje, kad sandoros skrynia dabar yra danguje kaip „moteris, apsisiautusi saule“, kurios vaikas yra Mesijas („kuris valdys geležine lazda“ Ps 2, 9). Dalis Bažnyčios tėvų, tokių kaip šv. Efremas, šv. Ambrozijus ir šv. Augustinas, matė šią ištrauką kaip nuorodą į Mariją, mūsų Išganytojo Motiną. Tuo pačiu metu kiti tėvai matė „moterį“ kaip Izraelio ir Bažnyčios, kaip Naujojo Izraelio, simbolį. Yra pakankamai ženklų, kad ir šis aiškinimas apie moterį yra teisingas (ji turi dvylikos žvaigždžių karūną, simbolizuojančią 12 Izraelio giminių ir 12 apaštalų). Tad kuri interpretacija yra teisinga? Abi teisingos! (Ir Bažnyčios tėvai nematė jokio prieštaravimų tarp jų.) Senovės žydų literatūroje buvo gana įprasta vartoti dvigubus simbolius: istorinės asmenybės simbolizuodavo visą žmonių grupę. Pavyzdžiui, gan tikėtina, kad žinoma ištrauka iš Izaijo knygos 53 skyriaus apie Mesijo kentėjimus taip pat simbolizavo ir visos Izraelio tautos skausmą.
Panašiu būdu Marija, Bažnyčios Motina, Apreiškimo knygoje simbolizuoja Izraelio pašaukimo išsipildymą. Jie tapo naujais žmonėmis, kurie turi nešti Kristų pasauliui. Kai Bažnyčia parinko liturginius tekstus Žolinės iškilmei, jie susiejo (ką prieš tai jau buvo padarę dalis Bažnyčios tėvų), 132 psalmės 8 eilutę ir dangiškosios moters-skrynios slėpinį: Pakilk, VIEŠPATIE, ir ateik į savo poilsio vietą, tu ir tavo galybės Skrynia! Kai Viešpats prisikėlė iš mirties, jis su savimi į dangaus garbę pasiėmė ir tikrąją naujosios sandoros skrynią, savo motinos Marijos kūną. Kaip senovės izraelitai tikėjo, kad originali skrynia buvo padirbta iš netrūnijančio medžio, taip ši ištrauka yra ženklas, jog prisikėlęs Sūnus padovanojo savo Motinai Marijai nesugedusio kūno malonę.
Pagal dr. Robert Stackpole straipsnį http://thedivinemercy.org. Parengė Monika Midverytė OFS