Toliau publikuojame kun. Roberto Grigo dienoraščius, surašytus per piligriminę kelionę į garsiąją Šv. Jokūbo apaštalo šventovę Santjago de Kompostela su grupele bendradarbių. Tikimės, kad skaitytojus sudomins ne tik kelionėje išgyventi nuotykiai, bet ir vertingos autoriaus įžvalgos.
Pagaliau „išvažiuojame iš Lietuvos“
Bundame, skirtingai nuo vakarykštės nakvynės Vokietijoje, mažai migę ir sušalę, kaip reta kada. Miegmaišiai iš lauko šlapi nuo rasos. Orleano – Bordo (Bordeaux) kryptimi leidžiamės į pietvakarius. Brangiai mokamomis (už kai kurias atkarpas nusunkia per 20 eurų) prancūzų autostradomis neriame per tvarkingas, sukultūrintas lygumas, su kyšančiom iš namų pulkelių vienabokštėm akmens bažnytėlėm – kaip vištom, sušaukusiom aplink save prigludusius raudonom čerpių nugarom viščiukus... Įdomu, kad šiauriau buvo daugiau lapuočių miškų, o artėjant prie Bordo, atsiranda pušynų. Pravažiuojame Turą, Puatjė, Bordo, per gebenėmis apvytų neaukštų juodakamienių pušų miškus artėjame prie Bajonos miesto. Oras vis labiau šyla, saulėta. Kertame plačią La Nive upę. Nuo Bjarico miesto (baskai vadina jį Miarritze) atsiveria didingos melsvai padūmavusios kalnų keteros, gamtovaizdis panašėja į priekalnių, net ir balti namai raudonų čerpių stogais, nutūpę ryškiai žalius šlaitus, apstoti ištįsusių piramidinių tuopų, atrodo kaip iš paveikslų apie antikinę Romą. Artėjame į miškingų kalnų grandinę. Gilūs slėnių nuolydžiai, vienas baugokas – 6 % ! Už jo – Espana!
Jokio pasų tikrinimo pasienyje – kolegės su „A4 dokumentu“ laimei. Ties San Sebastianu sukame Vitorija Gasteiso kryptimi ir pirmąkart šioje kelionėje pradedam lįsti į kalnų tunelius. Iš tiesų tik pervažiavus iš Prancūzijos į Ispaniją, gamtovaizdis radikaliai pakinta, kaip užbrėžus liniją: iš lygumų šalies staiga patenkame į kalnų šalį. Kaip Deimantė taikliai sako: „Pagaliau po 3000 km kelionės išvažiavom iš Lietuvos“. Kalnai vis „auga“, iš miškų žalumos kyšo uolos, upių srautais kunkuliuojantys tarpekliai gilėja. Dešinėje pro kalnus ir miškus kartkartėmis švino spalva sumėlynuoja gražuolis vandenynas. Mes tai padarėme! – pervažiavom Europą nuo Baltijos iki Atlanto! Autostrada pradeda vingiuoti kraupokais pakriaušiais, uolotų kalnų skardžiais, o greitį kelio ženklai liepia laikyti 100 km./val., o greta lekia krovininės „fūros“... Keliai itin geri, tačiau prarajos ir akmenuoti upių tarpeklių dugnai, šmėkščiojantys už žemų aptvarų toli apačioje, primena, koks tikslus gali būti posakis „baisiai gražu“. Vis dažniau lendam į poros kilometrų ir ilgesnius tunelius po kalnais.
Pasukame Burgoso link, autostrada ima regimai leistis žemyn – persiverčiame per aukštąjį kalnagūbrį – ir išneria į žalias plokščias lygumas. Bažnyčios miesteliuose, kitaip nei Prancūzijoje, kur buvo daugiau gotikos bruožų, gerokai senesnės, kartais atrodo lyg apleistos, apėjusios gebenėmis, čerpių stogais, daugiakampės, briaunotais bokštais. Gename autobusą tiesiai į saulėlydį, į lygumą supančias grėsmingas lyg aptrupėjusios slibinų iltys uolines sienas. Persiritame, tuneliu perneriame dar vieną tokią, „baisiai gražią“ kalnagūbrio grandinę. Plačiu lanku apsukame jau tamsoje skendintį Burgosą ir apie vidurnaktį pasiekiame mūsų žygio pėsčiomis pradžią – Leono miestą. Čionai mūsų laukia „trečios nakties išbandymas“.
Malamės ratais po Leoną, ieškodami kokio piligrimų centro ar garsiųjų albergų, ir nieko tokio nerandam. Pamatę prie policijos įstiklintame namelyje budintį pareigūną tamsiai mėlyna uniforma, paprašome padėti, ir jis, nors vos vos graibosi angliškai (kaip dauguma mūsų sutiksimų ispanų), labai stengiasi mums padėti, kažkur skambina, užrašo keletą adresų. Vienas albergas esąs greta, Alcaldo Miguelio Castanos gatvėje. Surandam jį, viltingai pavadintą Šv. Pranciškaus vardu, bet – uždarytą, niekas mūsų neįleidžia. Panaši sėkmė lydi prie visų kitų aptiktų užeigėlių ir viešbutukų. Kadangi jau vėl artėja 03–04 valanda nakties, pervargę statom autobusiuką prie užvertos kažkokio užmiesčio kempingo tvoros ir sumingame – kas viduje, kas miegmaišiuose ant žemės.
Pirmasis albergas
Ryte mano miegmaišis visas aplipęs mažomis sraigutėmis, matyt, ieškojusiomis šilumos. Danguje aplink didelį, dar ryškų mėnulį plačiai sklendžia ratu skeltauodegis sakalas. Grįžtame į Leoną, susirandame tą patį Šv. Pranciškaus albergą, šį kartą metalinės durys paskambinus atsidaro, registracijoje mūsų poreikius išklauso paslaugus ispanas šeimininkas – ir ledai pajuda. Tuoj pat visi aštuoni gauname „piligrimo pasus“ – „credencial del peregrino“, kur turime įsirašyti asmens duomenis ir surinkti visų tarpinių stotelių antspaudus iki pat Santiago, kad būtume pripažinti piligrimais. Už piligrimo pasą sumokame po 2 eurus. Užsakome visiems vieną kambarį – 10 eurų nuo kiekvieno nakvotojo.
Po trijų nakvynių lauke malonu ir keista matyti baltai užvilktus čiužinius, pagalves, dviaukštes metalines lovas kaip kariuomenėje... Kuriamės, prausiamės, jungiame elektros tinklan savo virdulį – arbatai ir sriubai „iš maišiukų“ užplikyti. Albergo tvarkytojo patarimu, Vytas su kolegėmis nuvairuoja autobusiuką į nemokamą stovėjimo aikštelę, kur – tikėsimės! - jis mūsų lauks po dviejų savaičių ėjimo. Aptariame kelionės dienotvarkę, grupės sprendimų priėmimo taisykles. Kad žygis nevirstų paprastu turizmu, o išlaikytų piligrimystės dvasią, apsisprendžiame rytais paskaityti/apmąstyti dienos Evangeliją, o vakarais pasidalyti išgyvenimais, potyriais – atlikti tokią lyg ir refleksiją. Atsišviežinę, nors ir pavargę po trumpo snūduriavimo naktį lauke, išeiname į saulėtą, įšilusį Leono senamiestį. Aikštėse, žmonėse, siaurose viduramžiškose gatvelėse tvyro kažkoks ramus, geranoriškas laisvumas, įtampos nebuvimas. Man be galo gražiai skamba ispanų kalba – atrodo, paprasčiausią buitinę frazę jie išdainuoja, tarytum su kažkokios mielos melodijos motyvu. Jaučiu – ir, atrodo, ne vienintelis mūsų grupėje – kad Ispanija pradeda patikti „iš pirmo žvilgsnio“.
Artimųjų skambučiai iš Lietuvos stebina klimato paradoksais – prie Baltijos šiomis dienomis kaitino iki +30 C, o Ispanijoje – +23 – +25 laipsniai pagal Celsijų...
Trijų parų gyvenimas ant ratų priverčia šiandieną skirti išsimiegojimui, kad rytoj įstengtume eiti.
Po Kastilijos-Leono saule
 |
| Santiago kelią pradedame nuo Leono miesto katedros. Nuotrauka iš autoriaus archyvo. |
Penktą ryto kažkurios kolegės žadintuvas groja melodiją „keltis!“ Gana spėriai susiruošiame, dorojame namų maisto likučius ir vis dar nemažai jų sukamšome į kuprines. Meldžiamės, skaitome Evangeliją (namas ant smėlio ir namas ant uolos; ne kiekvienas, kuris sako „Viešpatie, Viešpatie“, o kuris vykdo Dievo valią...). Sekdami į kelio dangą įlydytomis žvilgančio metalo kriauklėmis ir visur – ant asfalto, sienų, medžių – nupieštomis geltonomis rodyklėmis, vedančiomis į Santiagą, einame prie įspūdingos Leono katedros ir nuo jos pradedam savo pėsčiąjį žygį. Vakar Leone visi įsigijome ir prie kuprinių ar drabužių prisitvirtinome piligrimų simbolius – dideles jūrines kriaukles-geldeles, pažymėtas raudonu Šv. Jokūbo Matamoros („maurų mušiko“) kryžiumi, kurio aštrūs galai primena kalaviją. Čia jau ispanų istorija, kai jie per 800 metų (718 – 1492 m.) trukusią rekonkistą atsikovojo „maurų“ (musulmonų arabų ir berberų) praktiškai iki pat šiaurinių pakraščių užimtą Ispaniją. Šimtmečius trukusiose išsivadavimo kovose krikščionys ispanų protėviai ypač pasitikėjo savo mylimiausio apaštalo Jokūbo pagalba. Kodėl kriauklė yra tapusi piligrimystės simboliu, ne visai aišku – teigiama, kad piligrimai jas naudojo vandeniui pasemti ar panašiai.
Stabtelime prie žalvarinės labai realistinės piligrimo skulptūros, vaizduojančios barzdotą seną keleivį ilgu drabužiu, mažu krepšeliu (nepalyginsi su mūsų sunkiomis kuprinėmis), į dangų pakeltu veidu ir greta basų, nutrintų kojų išsiautais sandalais... Kylame įkalnėn, artėjam prie Leono pakraščių. Taigi mūsų piligrimystės kelias bus vadinamojo Prancūzų kelio į Santiagą apie 300 kilometrų atkarpa, kurio visas ilgis sudaro per 800 km ir prasideda Sent Žano mieste (Saint Jean Pied de Port) Prancūzijoje. Juo einama į Ispaniją per Pirėnų kalnus, „Rolando giesmėje“ apdainuotą Ronsevalio perėją. Mes, kaip naujokai šiame reikale, apdairiai nusprendėme, kad pradžiai užteks 300 km, ir štai žingsniuojame po vis kaitresne Kastilijos-Leono, anuomet savarankiškos ispanų karalystės, saule. Anot istorikų, Kastilijos-Leono iškilimas ir padėjo pagrindus visos Ispanijos suvienijimui bei pergalėms.
Sesuo Lina tvirtina, kad pėstiesiems maldininkams rekomenduojama kas 1 valandą sustoti ir 10 min. pailsėti. Ji pavyzdingai stebi, kad laikytumės šios sveikos tvarkos. Vis kildami aukštyn, išeiname iš miesto – dykvietėse mus vėl pasitinka laukinių aguonų liepsnelės ir ryškiai geltonai žydintys krūmai. Kai kurios mūsiškės eina pasiramsčiuodamos „skandinaviškojo ėjimo“ lazdelėmis ar Leono pirktomis metaliniais antgaliais lazdomis. Greit įsitikinsime, kad tai visai naudingas dalykas. Su Vytu tarėmės per žygio laiką nesiskusti – ir abu esame jau gerokai apšepę J. Kelias, primenąs Suvalkijos kaimų keliukus, saulėje kietu akmeniu virtusio raudono molio, veda mus geltonomis strėlėmis ir spinduliuotų kriauklių ženklais pro pavėsingas vilas, namus raudonų čerpių stogais, kerta arba eina lygia greta su asfaltuotais automobilių keliais. Pamažu pečiai ir pėdos pradeda suprasti, kad vienas reikalas yra eiti po karšta saule dešimtis km, nešantis tik savo nuosavo kūno svorį, o visai kitas – dar ir 10 kg kuprinę L... Už mūsų jau apie 15 km, saulė kaitina, ryto vėsoje maloniai gelbėjusius drabužėlius ilgom rankovėm ir klešnėm keičiame į trumparankovius ir visokius šortus. Tačiau užtenka kelių valandų artimos draugystės su Ispanijos saule, ir daugelis atsiprašome ilgarankovių, tenka juos vėl vilktis, kad nepradėtume luptis kaip skrudintos bulvės. Prieiname miestelį, ir jo pradžioje, prie užeigėlės, atpažinęs mumyse Camino de Santiago piligrimus, pagyvenęs įrudęs ispanas pakviečia prie staliuko, kur laukia keliaujančiųjų įrašų knyga ir antspaudas mūsų piligrimų pasams. Antspauduojame antrą skyrelį – po Leono miesto – savo maldininkų liudijimuose San Migul de Salinaso praėjimo patvirtinimu, šeimininkas svetingai rodo susidomėjimą mumis, vaišina keliaujantiesiems padėtais ledinukais, sausainiais. Pastebėjau, kad ispanai, kiek čia su jais bendravom, labai nenustemba, išgirdę „Lituania“. Gal iš tiesų ne tiek jau mažai lietuvių eina Santiago keliu? Vytas pasiėmė ispanų kalbos žodynėlį, tai dabar prireikus visi ieškome reikiamų žodžių. Pvz., mūsų moteriškių, vaikštant po krautuvėles, mėgstamiausias – „rabajos?“ (tarti „rabachos“ – „nuolaidos?“)
Apie 13 val., pailsėję nuo karščiu alsuojančios saulės žemaūgių, menką pavėsį teikiančių ąžuoliukų šešėlyje, pasiekiame galutinį šiandienos kelio „normos“ miestelį – Villadangos del Paramo. Susirandame naujai dažytą, mūrinį savivaldybės albergą. Daug prabangesnį, nei vaizdavausi – maniau, bus šiek tiek panašu į mūsų benamių nakvynės namus. Sugarmam į gražų fojė, kaip kokios įstaigos priimamąjį, greitakalbė šeimininkė spėriai imasi mus registruoti, žymėti antspaudais piligrimų pasus, surenka po 5 eurus už nakvynę – tai toji kaina, kuriai ir ruošėmės. Norint gauti pietus – dar 9 eurai. Mokamų pietų dėl mūsų biudžeto „skylių“ atsisakome. Ir štai jau mes erdvioje, šviesioje, dideliais nuo grindų iki lubų langais nakvynės salėje. Pasieniais – paprastos ir dviaukštės lovos su storais matracais. Kaip gerai įvertini po kelionės su nepatogumais paprastus šaunius dalykus – palįsti po šiltu dušu, išsiskalbti sušutusius drabužėlius (ant tokių „gofruotų“ akmeninių lentelių, kokias mūsų močiutės žlugto velėjimui naudojo skardines, o promočiutės – medines). Pagaliau ištiesti įskaudusias kojas tikroje lovoje! Patogioje kasdienybėje mažai tai tevertini... Apsikuopę susinešam ant staliuko priešais albergą dar gana gausius lietuviško maisto likučius ir šurmulingai šveičiame. Vienu metu pastebiu nuo laiptelių lyg ir nelinksmai į mus žvelgiančius albergo šeimininkus – gal mano sau, nupirks šitie keistuoliai mūsų vietinio maisto... Užkirtę galime atsipūsti, mėginti „sisteminti“ mūsų kuprinių turinį, rašyti kelionės dienoraščius (beje, mačiau daugelį alberguose sutiktų piligrimų juos rašant). Atėjom į albergą vieni pirmųjų, dabar pamažu pradeda rinktis ir kiti – ispanai, italai, mūsų kelyje pralenktos vienišės ėjikės, vidutinio amžiaus moterys – viena iš PAR, kita net iš Australijos.
Atsipūtę sutariame grupėmis apžiūrėti Villadangą, liekančius alberge kolegas paprašydami saugoti daiktus, nes Leono albergo vedėjas įspėjo, kad ir maldininkų nakvynbučiuose dingstanti piligrimų nuosavybė (?!)
Pietų saulė kepina visiškai ištuštėjusį miestelį. Langinės uždarytos, žaliuzės nuleistos, toks jausmas, kad vaikštom po išmirusį miestą, kuriame ateivių invazija pagrobė visus žmones J. Turbūt tai šventas Pietų Europai laikas – siesta, poilsis per vidudienio karštymetį. Labai švaru, tvarkinga, nors greta prabangių namų matome ir paprastų, ir net storų iš molio drėbtų sienų, kaip vaikystėje mačiau senus tvartus Suvalkijoje. Namai prieina beveik prie pat gatvės, nėra mums įprastų darželių, tačiau prie dažno daugybė gėlių pakabinamose vazose. Palengvėję – be kuprinių, glamonėjami karštos dienos ir kažkokios ore tvyrančios ramios laisvės (ryškus kontrastas su bendrąja Vokietijos ar Šiaurės šalių nuotaika), neskubėdami vaikštome ir kone visų nuomonė sutampa – kažkuo sava, artima mums ši šalis, jei, neduok Dieve, būtume išvaryti iš Lietuvos, ko gero, galėtume čia gyventi... Beklajodami pamatom sunkvežimį-parduotuvę, tiesiai iš kėbulo pardavinėjamos trešnės – o jos čia didelės ir sultingos kaip gurkšnis gaivaus vandens. Su varganom ispanų ir (ses. Lina) italų žodžių atsargom mėginam derėtis, bet pardavėjas į mūsų „coma vale?“ – isp. „kiek kainuoja?“ – tiesiog išmuša čekį, gudruolis, ir tenka pirkti.
Akivaizdžiai sudominti mūsų derybų, iš kuklios trobikės prisigretina du senučiukai. Jie atsineša įrėmintą portretą su abiejų atvaizdais, karštai aiškina, kad jiems po 94 metus (aiškiai tikisi mūsų nuostabos J), o mes paprašom leisti į trobą nuplauti trešnes. Kartojant žodį „aqua“ („vanduo“), senukai įsiveda mus trobon – tokia žema, skurdi pirkia, iš lubų kyšančiais balkiais, baltai nutinkuotom sienom ir lubom, kokias vaikystėje mačiau ir Lietuvos miesteliuose, su kamputy sustatytais pageltusiais Kristaus ir šventųjų paveikslais, neįrėmintais ir neįstiklintais. Senukas atneša puodą trešnėms nuplauti, ir, kol darbuojamės, gyvai kažką pasakoja nieko nesuprantančiai mūsų piligrimei. Kai iš visa ko jau aišku, kad laikas atsisveikinti, apkabina ir išbučiuoja sutrikusią lietuvę. Ispanai... Vėliau kolegė sako niekad nebuvusi taip nuoširdžiai bučiuota senuko.
Skanaudami trešnes keliaujam toliau ir atrandam mažą akmeninę Šv. Jokūbo bažnytėlę – Iglesia de Santiago. Skelbimų lentoje parašyta, kad Šv. Mišios šiokiadieniais 20:00 val., sekmadieniais – 12:30 val., „rosario“ (rožyno malda) – 19:30 val. Vakare nueiname į Mišias. Ant bažnyčios durų išraiškingi Klavijo mūšio (isp. „batalla de Clavijo“) bareljefai – vieno iš tų ispanų savimonę formavusių įvykių, kuriuose Ispanijos karaliai pradėjo įveikinėti maurus. Bažnyčioje daugiausia vyresnės moterys, orus pagyvenęs kunigas, rami prieblanda viduje. Centriniame altoriuje išryškinta Šv. Jokūbo Matamoros skulptūra – kaip raito riterio, bloškiančio užkariautoją maurą (...). Labiau primena Vytį, o ne nuolankų Kristaus apaštalą. Bet su istorinėmis interpretacijomis turbūt nėra prasminga ginčytis. Altorius sudėtas iš daugybės bareljefų su tikėjimo įvykių scenomis. Komunija dalijama į rankas, Mišių pabaigoje kunigas specialiai laimina piligrimus – matyt, tai tradicija, tikriausiai į bažnyčias prie Jokūbo kelio piligrimai visada užsuka. Grįžtame į albergą, kuris iki sutemų prisipildo sklidinai – užgultos visos lovos, tačiau – netriukšminga, visi kalba pašnibždom, gerbia kitų poilsį. Berašant man šiuos įspūdžius albergo virtuvėlėje prie stalo, užkalbina vokiškai truputį kalbąs ispanas, atrodo, mokytojas. Pajutęs susidomėjimą, kokį pusvalandį pakalba apie „Don Kichoto“ ištakas ir Santiago kelią. Kiek suprantu, jam atrodo, kad mums šis žygis per sunkus, kad kažin ar užteks mums dienų ir jėgų nueiti iki paties Santjago, ir panašiai.
Na ką gi, eisime tol, kol pajėgsime, o visa kita tebus pavesta Apvaizdai.
(Laukite tęsinio)