Mes visi esame skirtingi, bet drauge ir panašūs. Skiriamės amžiumi, išsilavinimu, kilme, o ypač tuo, ką mylime ir į ką sudedame savo viltis. Vieniems lobis yra sąskaitoje turimi daug pinigų, kitiems, panašiai kaip šv. Laurynui, lobis yra šalia esantys žmonės, nors jie būtų silpni ir kenčiantys. Vieniems vertybė yra jie patys, kitiems – Kristus ir jo Evangelija. Aiškiai pastebima takoskyra tarp žmonių – tai jų santykis su Evangelija. Reikia aiškiai žinoti, kurioje vietoje mes esame. Šį atsakymą padės surasti Jėzaus žodžiai: „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 22, 34). Ar Evangelija, Dievo žodis yra mano vertybė?
Apaštalas Paulius Laiške žydams primena Abraomo ir jo žmonos Saros tikėjimą. Abraomas, nors ir gyvendamas pagoniškoje aplinkoje, tikėjo į vieną Dievą ir buvo jam ištikimas. Kartą Dievas paliepė Abraomui keliauti į tolimą šalį ir pažadėjo, kad ten bus jo namai, o jo palikuonys bus gausūs kaip pajūrio smėlis. Paklusdamas Dievui, Abraomas tapo klajokliu ir ateiviu svetimame krašte, gyveno palapinėse, patyrė daug vargų ir išmėginimų. Tačiau jis klusniai ėjo Dievo nurodytu keliu, kuris vedė ne tik į Pažadėtąją žemę, bet ir į dangaus Tėvo namus. Abraomas visas viltis sudėjo ne į savo turtus, gausias gyvulių kaimenes, bet į Dievo pažadą. Dievas jam buvo aukščiausia vertybė.
Besirenkantieji Abraomo kelią yra tikėjimo žmonės. Jie gyvena šioje žemiškoje tikrovėje, tačiau jos nesuabsoliutina, nes žemėje jaučiasi laikini ateiviai. Jie klauso Jėzaus patarimo: „Kraukite nenykstantį lobį danguje.“ Jie stato savo žemiškus namus, bet visuomet prisimena Jėzaus raginimą: „Tebūnie jūsų žiburiai uždegti.“ Kartais šie žmonės išmėginimų akivaizdoje išsigąsta, bet Jėzus juos nuramina: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę“ (Lk 12, 32).
Žmogus yra gundomas visas viltis sudėti į šią žemiškąją tikrovę ir joje įsikurti taip, tarsi čia gyventų amžinai. Šį reiškinį ypač matome dabar laisvę atgavusioje Lietuvoje. Kęsdami priespaudą, ilgus dešimtmečius svajojome būti laisvi ir kurti žmogaus vertą gražų gyvenimą. Tačiau atgavę laisvę daugelis mūsų brolių ir sesių visą dėmesį sutelkė tik į medžiaginę gerovę. Kad ją pasiektų, jie nesibodi net nesąžiningumo ir kitiems daromų skriaudų.
Abraomą palikti tėvynę paskatino Dievas, lietuvius šitai daryti skatina geresnio gyvenimo geismas. Jiems atrodo, kad daugiau turėdami būsią laimingesni. Geismas turėti kuo daugiau medžiaginių gėrybių nesirūpinant dvasinėmis vertybėmis yra labai pavojingas, nes žmogus rizikuoja ne tik atsiskirti nuo Dievo, bet prarasti net žemiškąją laimę. Laikraščiai ir televizija kasdien mums pristato šių karštligiškai bandžiusiųjų įsikibti į šią žemiškąją tikrovę žmonių klystkelius, nusivylimus ir sugriuvusius gyvenimus.
Nėra pasaulyje kitos jėgos, išskyrus tikėjimą, kuri padėtų žmogui išlaikyti pusiausvyrą tarp noro daug turėti ir būti dvasiškai turtingam. Noras daug turėti sukūrė komunizmą ir šimtus milijonų žmonių pražudžiusį Gulagą. Godumas turtams ir dvasinė elgetystė sukuria bedugnę tarp valdančiųjų milijonus ir gyvenančiųjų skurde. Turiu mintyje ne Lietuvos žmonių skurdą, kuris yra nepalyginamas su tuo, kuriame gyvena Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos gyventojai. Statistika skelbia negailestingas žinias: pasaulyje nuolat badauja ir nepakankamai maitinasi apie 1 mlr. gyventojų. Beveik pusė iš jų yra vaikai. Kasdien iš bado miršta apie 139 tūkstančius; iš jų – 36 tūkst. vaikų. Dėl karų, teroro ir bado kasmet 17 mln. žmonių tampa pabėgėliais ir atsiduria kraštutiniame varge.
Ši baisiai tikrovė atsiranda dėl žmonių beširdiškumo, iš kurio kyla karai, kitų pavergimas ir didžiausi nusikaltimai – prekyba žmonėmis, ginklais bei narkotikais. Išsivysčiusios ir turtingos tautos pagamina produktų perteklių, o tuo metu kiti miršta iš bado. Dėl šios priežasties popiežius Pranciškus nuolat pasaulio galingųjų dėmesį kreipia į dideliame skurde gyvenančius žmones.
Jėzus žodžiai – „Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės“ (Lk12, 33) – gali atrodyti labai radikalūs, bet jie būtini, jeigu norime, kad pasaulyje ir mūsų Tėvynėje kažkas keistųsi į gera. Mes, krikščionys, turime būti pavyzdžiu visiems, kurie, neturėdami į ką atsiremti, daro didžiausias klaidas ir kuria meilės nesuvokiančią visuomenę.
Sekmadienį minėjome šv. Lauryną. Šis šventasis gyveno III amžiuje, kai Bažnyčia buvo kruvinai persekiojama. Romos imperatorius suėmė popiežių Sikstą II, o diakonui Laurynui įsakė surinkti Romos bažnyčios turtus ir juos perduoti civilinei valdžiai. Šv. Laurynas surinko varguolius ir pasakė imperatoriui: „Štai mūsų Bažnyčios didysis turtas.“ Aišku, imperatorius įsakė diakoną sudeginti.
Bažnyčia nekviečia visų savo narių gyventi kraštutiniame neturte, bet ragina turto nepadaryti stabu, kuriam būtų meldžiamasi. Bažnyčia kai kuriuos pakviečia būti pavyzdžiu, kad žmogaus laimei reikia labai nedaug medžiaginių gėrybių.
Neseniai aplankiau tarp Utenos ir Zarasų Baltriškėse įsikūrusius Tiberiados bendruomenės brolius. Prieš dešimtį metų jie atvyko iš Prancūzijos į Lietuvą ir įsikūrė beveik išmirusiame Lietuvos kaime, kur stovėjo visai sunykusi bažnyčia ir kelios kaimo pirkios. Broliai atstatė bažnyčią, pastatė varpinę, piligrimams priimti namą ir puikiai ūkininkauja: augina javus, patys mala ir kepa duoną ir, svarbiausia, yra pilni džiaugsmo. Tiesa, tenai nėra jokios prabangos, bet apie šiuos brolius jau žino ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, ir jų namai pilni gyvybės. Pasirodo, žmogaus laimei reikia tiek nedaug: darbščių rankų, meilės Dievui, apvaldyto godumo ir pusiausvyros tarp medžiaginių ir dvasinių gėrybių.