 |
| Algirdo Kuzmos skulptūrinė kompozicija „Lozoriau, kelkis“ |
Rašau šias eilutes, kai kalendoriaus lapelis rodo, jog vasario 11-toji yra Pasaulinė ligonių diena. Įsivaizduoju milijonus planetos žmonių su viltimi ir atviromis širdimis keliančius savo žvilgsnį į Dangų ir laukiančius iš ten Dievo pagalbos. Dangus yra mumyse, kol turime viltį ir atvirą širdį.
Atviros širdys... Vaikystėje mano tėvų miegamajame virš jų lovų kabėjo du šventieji paveikslai – Jėzaus ir Marijos atvaizdai su atviromis liepsnojančiomis širdimis. Žvelgdama į tas širdis ir laukdama stebuklo – mano norų išsipildymo – lyg burtažodžius išsakydavau joms savo vaikiškus norus ir slapčiausias mintis. Ikonografinis naivumas tada man buvo nė motais – lyg magnetas žvilgsnį traukė atviros, liepsnojančios meile (taip man įteigė močiutė) širdys.
Pasaulinės ligonių dienos išvakarėse per Lietuvos radijo Kultūros programą išgirdau širdies chirurgo, profesoriaus Vytauto Sirvydžio, pranciškono, kunigo Juliaus Sasnausko ir keramikės Lidos Kuzmienės pašnekesį apie prieš pusantrų metų mirusio skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūrinę kompoziciją „Lozoriau, kelkis“. Tiksliau – apie Santariškių klinikų administracijos, S. Kuzmos šeimos bei Labdaros ir paramos fondo „VU profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ vykdomą projektą „Lozoriaus, kelkis“. Šis pašnekesys sujaudino, vėl pravėrė vaikystės stebuklo laukimą – atviros liepsnojančios Jėzaus ir Marijos širdys per metų ūkanas pažvelgė į mano senstančias, gyvenimo išbandymų nublukintas akis. Taip atsitiko, kai prof. V. Sirvydis prabilo apie širdį ir jos dvejopą paskirtį: būti svarbiausiu kūno organu, pumpuojančiu gyvybę organizmui nešantį kraują, ir antrąją paskirtį, gal dar svarbesnę už pirmąją – būti širdimi dvasia, kuri liepsnoja meile ir gerumu...
Stasys (taip vardą Stanislovas trumpino visi jo bičiuliai) Kuzma 1989 metais sukūrė turbūt tobuliausią savo kūrinį, skulptūrinę kompoziciją „Lozoriaus, kelkis“. Tai trijų figūrų – Jėzaus, Lozoriaus ir angelo – kompozicija, kurta pagal evangelinį apaštalų pasakojimą apie tai, kaip trečią dieną po mirties Jėzus iš mirusiųjų prikėlė Marijos ir Mortos mylimą brolį Lozorių. Skulptoriaus valia ši evangelinė istorija jo kūrinyje transformuojasi į gydytojo ir ligonio savitarpio pasitikėjimo, paguodos ir vilties metaforą. Tobulai sustyguota šviesaus granito ir bronzos (galvos, rankos) kompozicija: trijų figūrų – Jėzaus, Lozoriaus ir angelo – skulptūrinė grupė net skamba nuo įtampos. Ją kuria įstrižainių ir vertikalių linijų dermė. Lozoriaus (ligonio) desperatiškai tiesiama ranka Jėzaus (gydytojo) širdies link, palydimasis angelo rankų judesys, atviri Jėzaus delnai suteikia ir mirusiojo sielai, ir ligoniui viltį bei ramybę. Įstrižainės sudaro du persikryžiuojančius trikampius, kuriems gyvybę įpučia veidų ir rankų plastika, marmuro ir bronzos, dviejų kilnių medžiagų, tarpusavio įtampa, išlaikant skulptūrinės kompozicijos proporcijų ramybę ir iškilnų didingumą.
Taigi „Lozoriau, kelkis“ mums yra kur kas daugiau negu evangelinis siužetas. Tai gydytojo ir ligonio santykis pakeliui į Amžinybę, kuriai kryptį nužymi kančia ir sielvartas, ligonio stoicizmas ir tikėjimas.
Stanislovas Kuzma buvo tikintis menininkas. Jo santykis su Absoliutu pagrįstas ne mechanišku tikėjimo išpažinimu, o giliu filosofiniu turiniu. Gydytojai kardiologai buvo jo bičiuliai nuo pat jaunystės, kai jaunam menininkui išgelbėjo gyvybę, pakeisdami du širdies vožtuvus. Bet Stasys visam gyvenimui liko jų pacientu. Jis buvo ne tik skulptorius praktikas par excellence, bet ir menininkas filosofas, kurį masino gyvenimo universalumo idėja. Stasys sukūrė daugybę mažųjų skulptūrų, kurios buvo nelyginant tramplinas dideliems antkapiniams paminklams ir skulptūroms viešosiose erdvėse. Nepriklausomos Lietuvos metais dar labiau išsiskleidė skulptoriaus talentas ir išryškėjo branda per bažnytinio meno darbus senose ir naujai pastatytose bažnyčiose.
S. Kuzmos talentas ir kūrybinė praktika brendo nuolat galynėjantis su liga. Bendrystė su gydytojais skatino gilintis į gydytojo pašaukimą. O legendinis profesorius Algimantas Marcinkevičius pastūmėjo kurti paminklą gydytojams, dirbantiems ligoninėse, kur daug kančios, sielvarto ir nevilties. Maketą skulptorius turėjo jau 1989 metais. Jį padovanojo kone antraisiais namais tapusiai Santariškių ligoninei. Maketas-skulptūrėlė, atsidūrusi ligoninės administracijoje, laukė savo valandos daugiau kaip dvidešimt metų. Stasio mirtis 2012 metais buvo dvasinis sukrėtimas ne tik artimiesiems, bet ir jį gydžiusiems chirurgams, tada prof. A. Marcinkevičiaus mokinių klubo labdaros ir paramos fondas ėmėsi iniciatyvos rinkti iš visuomenės lėšas, kad skulptūrinė kompozicija įgautų savo natūralų mastelį ir papuoštų pastato, kuriame skulptorius praleido daug valandų, kiemą. Ji stovės netoli pagrindinio įėjimo į ligoninę. Jau išlietas pamatas, padarytas postamentas, Stanislovo Kuzmos sūnus Algirdas, taip pat skulptorius, tęsia tėvo pradėtą darbą – iš beveik balto granito kala didžiąją skulptūrinę grupę. Tai sunkus ir brangiai kainuojantis projektas... Bet...Dievui nėra negalimų dalykų.
Reikia tikėti, kad reikalingas paminklo pastatymui lėšas aktyviau aukos visuomenė – tie gydytojai, kurių išgalės leidžia tai daryti; ligonių artimieji, kuriems ligoninė buvo tapusi antraisiais namais. Kad nenusigręš verslininkai ir politikai, kurie tik vienu kartu mažiau sutiks nepasilepinti šiltuosiuose kraštuose. Kad parems fondai, skirti sveikatos ir kultūros projektams remti... Daug paslėpto gėrio yra mumyse, tik mokėkime save pažadinti.