Ilgą laiką Lietuvoje galiojo praktika Sutvirtinimo sakramentui rengti vaikus netrukus po Pirmosios komunijos priėmimo. Manoma, kad toks betarpiškas katechezės pratęsimas prisidės prie to, kad daugiau vaikų lankysis Mišiose, išliks parapijoje. Tačiau pasigirsta balsų, jog paauglystės laikotarpis kur kas tinkamesnis tokiam žingsniui, ir nereikėtų bijoti, pasirengimą Sutvirtinimui nukelti į 15 amžiaus metus. Kodėl tai būtų svarbu, kodėl ne visi linkę tokiam sprendimui pritarti, kalbamės su Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovu Artūru Lukaševičiumi.
Paauglystė – ypatingas asmens brandos laikotarpis. Kuo jis svarbus katechetiniu požiūriu? Ką turėtume žinoti, galvodami apie paauglių sielovadą?
 |
| Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovas Artūras Lukaševičius |
Kalbant apie katechezę, šis amžiaus tarpsnis susijęs su Sutvirtinimo sakramento priėmimu, ir jam būdingi saviti bruožai. Pavyzdžiui, vaikai dėl savo psichologinio, emocinio ir protinio vystymosi dar nėra pajėgūs patys apsispręsti. Dažniausiai yra priklausomi nuo tėvų ar kitų jiems „reikšmingų kitų“ – giminaičių, globėjų ar pan. Vaikai nekritiškai perima šių svarbių asmenų pažiūras, elgesį ir sprendimus. Emocinis ryšys vaikų pažiūroms yra lemiamas veiksnys.
Galėtume supaprastintai teigti, kad, tarkim, jei pirmokų tikybos mokytojas yra simpatiškas, draugiškas, jie lengvai priims jo siūlomą veiklą ir siūlomas pažiūras. Lygiai taip pat, jeigu į tą pačią klasę ateitų simpatiškas, besišypsantis žmogus, kuris imtų dėstyti, kad Dievo nėra ir panašiai, vaikai lygiai taip pat nesunkiai pritartų to žmogaus nuostatoms. Jeigu tėvų pažiūros yra kitokios, vaikas išgyvena rimtą konfliktą. Situacija susiklostys naudai to, su kuriuo vaikas turi stipresnį emocinį ryšį. Visoms amžiaus grupėms, lygiai taip pat paauglystėje ar suaugus, labai svarbu, kaip tave priima grupės ar kolektyvo, į kurį naujai ateini narys – ar tave pastebėjo, pašnekino. Vaikams tai ypač svarbu, nes vaiko mąstymas yra emocinis.
Lietuvoje religingumo požiūriu tėvų įtaka yra neigiama. Situacijos analizė rodo, kad šiandienė 30-mečių ar 40-mečių karta, dabartinių 10–12 m. vaikų tėvai, dažniausiai yra nepraktikuojantys, nesimeldžiantys, jų tikėjimas apima didžiulę įvairovę pažiūrų, – pradedant Rytais, ezoterika ir t.t. Iš katechetų neretai girdžiu, ką vaikams yra sakę jų tėvai apie Mišias ar katekizmo pamokėles. Jei nebūtų liūdna, būtų juokinga! Tačiau nėra ką daryti, negalime griauti tėvų autoriteto vaikų akyse.
Tuo tarpu paauglystė – jau savarankiškėjimo proceso pradžia. Savo pažiūromis ir gyvenimiškais pasirinkimais paaugliai kartais šokiruoja tėvus, pradedant nuo visokių nesąmonių, baigiant labai rimtais ir gerais žingsniais. Paauglys kritiškai žiūri į savo tėvų religingumą ar jo nebuvimą. Tad katechetinė programa, kuri siekia padėti paaugliui tapti karštu praktikuojančiu kataliku, patenka į palankią situaciją, gali padėti stipriai pajudėti savo sielos kelionėje tikslo link.
Kuo pasižymi paauglio dvasinis pasaulis? Kokie poreikiai jam būdingi?
Yra gal keturi ar penki ryškesni psichologiniai–socialiniai veiksniai, į kuriuos derėtų atsižvelgti planuojant paauglių dvasinį ugdymą.
Pirmasis, kaip jau minėjau, yra tėvų autoriteto kvestionavimas. Autoritetą jie perkelia į paauglių grupę, kuri dabar jau tampa tie „svarbūs kiti“. Savai grupei reikalingas ir vadovas – katechetė ar katechetas puikiai gali atlikti šią funkciją, – ypač jei žmogus turi bendravimo gabumų, yra priimtinas paaugliams.
Antras dalykas yra socialinė sritis. Paaugliai yra didieji teisingumo gynėjai. Jiems kyla klausimų apie kančią, apie nekaltųjų kančią. Pavyzdžiui, jie ima pastebėti neįgalius žmones. Kartais pora valandų, praleistų su neįgaliais vaikais, gali tapti gyvenimą keičiančia patirtimi. Ypač tiems padaužoms ir neklusniesiems! Gavėnios metu, pavyzdžiui, labai tiktų išradingai sugalvoti paaugliams pritaikytą apsimarinimo formą, tarkim, kas savaitę rinkti po litą ir per Velykas padaryti dovaną neįgaliems vaikams ar nueiti į senelių namus. Ugdymas turėtų eiti šia linkme. Juo labiau kad tai labai svarbi krikščionybės dalis. Deja, neretai rengiant sakramentams akcentuojama vien teorija, nepastebint, kad yra visai kita vieta, kur krikščionybė gali prisibelsti į paauglio širdį.
Trečioji sritis – intelektinė, tikėjimo ir proto santykis. Paaugliai jau įžengia į loginio mąstymo laikotarpį. Jiems reikia logiškų paaiškinimų, ir tikybos mokytojas ar katechetas, rengiantis Sutvirtinimui, turi tai sugebėti. Derėtų sveiku protu paaiškinti tuos tikėjimo dalykus, kur tai įmanoma. Paaugliams įdomūs evoliucijos, Didžiojo sprogimo klausimai, tad katecheto uždavinys parodyti, kad krikščionybė šių klausimų ne tik nebijo, bet pati juos skatina, yra prisidėjusi prie mokslo vystymosi. Kad tikėjimas ir protas yra du sąjungininkai, o ne priešai.
Ketvirtąjį aspektą sąmoningai palikau pabaigai, nes mūsų atveju tai – svarbiausias dalykas. Turiu omenyje paauglio gebėjimą savarankiškai apsispręsti. Žinoma, jo sprendimas nebus dar visiškai laisvas, nes nėra iki galo susiformavę nei valia, nei protas, tačiau jis jau pakankamai savarankiškai gali apsispręsti pats. Jis nebėra taip tiesiogiai priklausomas nuo tėvų ar kitų svarbių savo gyvenimo figūrų kaip vaikystėje.
Todėl galime apeliuoti į jo asmeninę poziciją, klausdami, tarkim: „O ką tu manai apie šį asmenį – Jėzų?“ – „Štai ką apie jį sako mokslas: toks žmogus tikrai gyveno, jis buvo žydas, religinis mokytojas, štai, koks buvo jo likimas, kas įvyko po jo mirties…“ Ir tada klausiu: „O ką tu manai?“
Tinkamai vykdant katechezę, paauglys geba suformuluoti savo požiūrį. Tad visas paauglystės sielovados tikslas yra tinkamai palydėti jį iki šio klausimo. Kad šis klausimas jį paliestų, perskrostų egzistenciškai ir asmeniškai. Toks klausimas tave staiga apnuogina, ir tu turi kažką manyti, – jeigu nusprendi nieko nemanyti, tai irgi apsisprendimas.
Lietuvoje įprasta, kad sakramentų katechezė užsibaigia dar iki paauglystės. Tačiau jūs Kauno arkivyskupijoje nusprendėte pavėlinti sutvirtinamųjų amžių. Kokie buvo šio sprendimo argumentai?
Pagrindinis mūsų siekis buvo sumažinti neigiamą tėvų įtaką – tad ruošimą Sutvirtinimo sakramentui nukėlėme į tą amžių, kai paauglys jau yra bent iš dalies nepriklausomas nuo savo tėvų blogos įtakos ir geba asmeniškai išgirsti bei atsiliepti į skelbiamą žinią. Norime, kad tikėjimas nebebūtų paauglio tėvų defektuota laikysena, bet jauno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Toks yra pagrindinis motyvas.
13-14 metų paaugliai, ypač berniukai, dar negeba to padaryti, dar yra labai vaikiški. Jeigu juos rengiame Sutvirtinimui, faktiškai turėtume perteikti žinias vaiko stiliumi, turėtume dar vieną vaikų katechezę. Negalime remtis asmeniniu apsisprendimu, nes jo dar nėra. Vaikas dar negeba to iššūkio apčiuopti. Jis gal pakrizena, pakvailioja, pasikumščiuoja su savo kaimynais, bet negeba suformuluoti atliepo, nepamato kvietimo.
Dar pridurčiau tai, kad šiuolaikiniai paaugliai psichologiškai ir emociškai bręsta daug vėliau, nors fizikiškai atrodo jau dideli. Atsakomybės stoka, į greitą pasitenkinimą orientuota visuomenė, kur akcentuojamos teisės, o ne pareigos, skatina bendrą žmogaus nebrandumą ir neatsakingumą.
Kauno arkivyskupija nusprendė pavėlinti Sutvirtinimo teikimą tikrai ne chaotiškai ir ne spontaniškai. Parengėme katechetikos programą, apmokėme katechetus, specialiai ruošėmės šiam žingsniui. Žinoma, neturime gerų katechetų tiek, kiek norėtume, tačiau iš esmės tai, kas įmanoma šiandienėje netobuloje situacijoje, padarėme. Buvo metai, kai ši praktika buvo rekomendacinio pobūdžio, pernai jau tapo privaloma su galimomis išimtimis, tačiau jos neturėtų tapti taisykle. Tad praktiškai tai pirmieji metai, ir nekantriai laukiame rezultatų.
Iš tų parapijų, kurios, gavusios vyskupo pritarimą, padarė šį žingsnį anksčiau, matome, kad rezultatai yra geri. Jeigu iš 50 ar 20 paauglių grupės, kurie ruošėsi Sutvirtinimui, pasibaigus programai kitą sekmadienį nė vienas iš jų nebeateitų, tai laikytume visiška nesėkme. Jaunimas baigė programą, lengviau atsipūtė ir toliau gyvena kaip jų tėvai katalikai, kurie bažnyčios nelanko, nesimeldžia ir pan. Tai būtų didelis darbo brokas. Geras rezultatas, jeigu parapijoje liktų 20% ar didelės sėkmės atveju – 50% žmonių. Pats žinau, kad tokių atvejų būna. Tokie jauni žmonės yra puikiai pasirengę patys kuruoti jaunimo maldos ar artimo meilės akcijos grupelę. Žinoma, tai dar tik pradžia, jų sąmoningumas augs, jiems svarbi grupės parama, jiems svarbu, kas toliau su ta grupe užsiims ir pan.
Kas įvyksta jauno žmogaus viduje priėmus Sutvirtinimo sakramentą? Ką jis reiškia paaugliui psichologiškai?
Tai priklauso, kiek sąmoningai jį priims. Manau, tai didžioji mūsų tragedija. Žvelgiant į sakramento teologiją, Sutvirtinimas yra dvasinės brandos pradžia. Žmogus stoja į dvasinės brandos kelią, gal primą kartą gyvenime sąmoningai pats apsisprendžia. Sakramento teologija kalba apie tapimą kovotoju, sąmoningumą, apie tam tikrą dvasinės suaugimo pradžią.
Todėl mes po truputį įvedame praktiką, kad paaugliai antroje programos pusėje parašytų laisvos formos laišką savo vyskupui, argumentuodami, kodėl jie nori priimti šį sakramentą, kodėl jo nori ir prašo. Tegul tas laiškas bus su gramatinėmis klaidomis ar padaužos parašytas, bet sudaromos sąlygos, kai tenka rašyti vienam, kaip jis sugeba. Staiga pamatai, kad esi vienas: nei tėvelio, nei močiutės, nei „chebros“ nėra. Tu pats turi paprašyti sakramento. Jeigu šią praktiką nukeltume porą metų anksčiau, kaip elgtųsi 12-metis? Jis parašys tą laišką su mama, kuri, pavarčiusi katekizmą, pasakys prašyti išminties ir tvirtumo dovanos ar panašiai, tačiau juk vaikas dar nėra patyręs poreikio būti tvirtas.
Žinoma, mes niekada iki galo nesame pasirengę priimti sakramentus, tai – dovana, viršijanti mūsų pasirengimą. Tačiau jeigu paauglys jau grūmėsi su klausimu: „O ką aš manau apie tą ant kryžiaus agonijoje besirangantį vyrą? Ar jis man turi įtaką?“ ir padarė minimalų apsisprendimą „už“, tada mes galime šį jo apsisprendimą sutvirtinti, yra ką sutvirtinti. Krikštu gautą tikėjimo dovaną jis gal pirmą kartą gyvenime pradėjo išpakuoti.
Dauguma vyskupijų domisi šia praktika ir svarsto galimybę prie jos pereiti. Tačiau ne visos. Kokios abejonės stabdo?
Yra keletas argumentų, palaikančių lig šiol galiojusią praktiką, ir verta į juos įsiklausyti. Mano supratimu, argumentai pavėlinti amžių yra svaresni, todėl palaikau šį sprendimą, tačiau, pabrėžiu, kad dėmesio verti ir kiti argumentai, nes su žmonių dvasine kelione reikia elgtis atsargiai.
Pirmasis argumentas – tai noras nedidinti atstumo tarp Pirmosios komunijos ir Sutvirtinimo sakramento. Kodėl kitos vyskupijos nori tą atstumą išlaikyti nedidelį? Tokia praktika išties taikoma ir kai kuriose užsienio valstybėse.
Svarbi atsakymo dalis yra tai, kad Pirmosios komunijos programa paskatina bažnytinio gyvenimo praktikavimą. Sakykime, kadangi vaikai jau gali priimti šv. Komuniją, 50 % ar net 70 % tėvų atsiveda vaikus į Mišias. Tas praktikavimas po Pirmosios komunijos išties vyksta, bet vėliau dėl žmogiško silpnumo aprimsta. Todėl norisi po kelerių metų duoti naują impulsą, kad jų krikščioniškumas remtųsi malda, sakramentiniu gyvenimu. Tokiose vyskupijose derėtų pasvarstyti, koks yra tas optimalus atstumas, kad tą impulsą suteiktume reikiamu momentu.
Deja, daugumoje Lietuvos parapijų po Pirmosios komunijos priėmimo vaikų, einančių į Mišias, nepadaugėja. Ir toliau į Mišias eina tas pats vienas ar du vaikai, kurie ir taip ėjo su tėvais. Reali situacija yra tokia, vaikai iš esmės yra praryjami netikinčio, nepraktikuojančio pasaulio.
Kitas argumentas – sumažėję skaičiai. Be jokios abejonės, padidinus amžių, dėl labai suprantamos priežasties, sumažėja paauglių skaičius, nes kol kas beveik nėra 15-mečių, nepriėmusių Sutvirtinimo. Tėvams dažniausiai rūpi, kad jų vaikai būtų „susitvarkę“, tada mažų mažiausiai galės tuoktis bažnyčioje. Jiems iš esmės nerūpi vaiko maldos ar sakramentinis gyvenimas. Tad aišku, tėvams lengviau atvesti 12-metį į Sutvirtinimo pamokas negu 15-metį. Tačiau ir šis argumentas yra labai abejotinos vertės. Dauguma vyskupų atviru tekstu sako, kad jiems rūpi ne skaičiai, o kokybė. Žinoma, norime, kad kuo daugiau vaikų priimtų Sutvirtinimo sakramentą, bet vaisingai, pasiruošę. Priešingu atveju, nors sakramentas yra galiojantis, dovana perduota, bet vaiko reakcija nėra pakankama. Jo dar niekas nepamokė, kaip teisingai reaguoti į tą dovaną.
Tam tikra prasme dirbti su Pirmosios komunijos vaikais yra keblu, jeigu jų tėvai yra abejingi tikėjimui. Praktiškai tokį patį dėmesį turime skirti ir tėvams. Ne viename mieste vaikams dalyvaujant katechezėje, gretimoje patalpoje tėvai kviečiami dalyvauti „Alfa“ kurse. Tada tikrai daugiau vaikų dalyvauja Mišiose ir po Pirmosios komunijos, nes padaugėja tėvų. Tačiau kol kas turime tą anekdotinę situaciją, kad geriausias būdas išbaidyti vaikus iš bažnyčios tai – suteikti jiems Pirmąją komuniją, kitą dieną jų nė vieno nepamatysi.
Katechetai ir kunigai, kurie daugiau širdies deda, pastebi ir tą nevertą sakramentų priėmimą, kai paaugliai vaiposi, kartais atviru tekstu pasako, kad Dievo nėra ar pan. Ir jeigu mes jiems urmu, pionieriškai leidžiame priimti sakramentus, kartais gal ir papiktiname. Mūsų įtaka jų sielos kelionei yra neigiama. Aišku, Dievas visada ras būdų paliesti kiekvieną, bet Bažnyčia mums nurodo, kad sakramentai turi būti priimami įvykdžius bent minimalias sąlygas. Paauglystėje minimalios sąlygos nėra tam tikras žinių bagažas, – jau daug kalbėjau apie tai. Ar ne geriau su tokiu paaugliu, kuris gana atvirai reiškia savo geriausiu atveju abejingą požiūrį, draugiškai atsisveikinti? Jis liks be sakramento, tačiau gal ateis ir paprašys jo sulaukęs 20, 30 ar 50 metų.
Manau, yra svarbu, kad žmonės nesijaustų, jog su jų dvasiniu gyvenimu viskas gerai. Man baisu matyti, kad katalikai Lietuvoje susitvarko ir liaujasi vaikščioti į bažnyčią, melstis. Tam tikra prasme, kaip jau esu minėjęs, tai pats veiksmingiausias „skiepas nuo Kristaus“.
Nedariau tyrimų, tačiau iš savo bendros patirties ir stebėjimų matau, kad žmonėse yra daug pykčio ant Bažnyčios. Žmonės jaučiasi kažkur „įpainioti“, spėja, kad dėl finansinių dalykų. Kodėl didėja pasipriešinimas kūdikių krikštui? Žmonės mąsto: tėvai mane „sutvarkė“ neatsiklausę, o paskui turiu eiti į Mišias, tikriausiai vien dėl to, kad paaukočiau per rinkliavą?
Kartą mūsų arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pasakojo, jog suteikė Sutvirtinimą gerokai „pavėlavusiems“ žmonėms, kurie tik vėliau patys jo paprašė. Jis sakė: „Abejoju, ar jie būtų prieš 5 metus atėję su tokiu pačiu nusiteikimu, kokį dabar turėjo.“ Manau, kad šis atvejis labai prisidėjo prie to, kad arkivyskupas pritarė sutvirtinamųjų amžiaus pavėlinimui.
Kalbino Saulena Žiugždaitė