 |
Taip, fotoklubo, bent jau to, kuris įsikūrė 1963 m., jau nebėra, tačiau gimtadienį vis dar švenčiame, nes jis labai aiškiai transformavosi į šiandienes su fotografine veikla susijusias struktūras. Būtent šia proga Kauno fotografijos galerijoje įvyko Kauno fotoklubo 50-mečio jubiliejui skirtos parodos atidarymas, ir ji prisipildė nostalgijos bei garbingo amžiaus svečių – klubo veiklos liudininkų. Parodos atidaryme dalyvavo 1963 m. išrinktas ir iki 1978 m. Kauno fotoklubo pirmininko pareigas ėjęs Vilius Jasinevičius bei nemaža dalis klubo narių. Tai puiki proga iš užmaršties išraukti svarbius faktus ir prisiminimus, o tada juos naujai reflektuoti, nes tai, kas apie klubą buvo rašyta sovietinėje to meto spaudoje, galime numanyti, nebuvo tikra tiesa. Jos galbūt nepavyks rasti ir dabar, nes žmogaus atmintis apgaulinga, todėl belieka remtis dar ir išlikusiais dokumentais, kurie V. Jasinevičiaus rūpesčiu išsaugoti iki šiol.
„Klubas buvo reikalingas tam, kad Lietuvoje fotografija taptų įdomesnė už spausdintą tuometėje spaudoje. Buvo akivaizdžiai matyti, jog prieškarinė fotografija ją neabejotinai lenkia savo menine kokybe. Siekėme permainų, todėl teko susidurti su kliūtimis, pasipriešinimu ir kritika, kad fotografijose maža socialistinio realizmo ir optimizmo. Ne kartą buvo iškilusi grėsmė, jog klubas bus išvaikytas, tačiau saviveiklos statusas, kuris Sovietų Sąjungoje buvo itin gerbiamas, mus gelbėjo. Taip išsilaikėme iki fotomeno draugijos įkūrimo, kuris prilygo tikram sąjūdžiui“, – prisimena ilgametis pirmininkas.
Kauno fotoklubas buvo pirmasis tokio pobūdžio klubas šalyje (nors prieš tai veikė ir iširo „Kauno tiesos“ fotosekcija), įsikūręs Kaune 1963 m. rudenį, kuomet Laikinosios sostinės fotografai susibūrė tuometiniuose Kauno Profsąjungų kultūros rūmuose ir, kaip parodė vėlesnė jų veikla, pradėjo naują Lietuvos fotografijos raidos etapą. Vėliau panašių klubų tinklas išsiraizgė daug plačiau: Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje.
„Nežinau, ar klubo nariai įsivaizdavo, kad jų veikla bus tokia reikšminga, lemianti ir institucinę veiklą, ir atskirų fotografų kūrybą. Tai buvo vieta, kur menininkai galėjo domėtis fotografija ir tobulėti, rengti parodas ir užmegzti ryšius su užsienio šalimis net už Sovietų Sąjungos ribų, o tai tuo metu buvo labai sunku“, – pasakojo fotografijos tyrinėtojas Tomas Pabedinskas. Remdamasis autentiškais jo narių prisiminimais, jis sudarė naujausią „Fotografijos“ žurnalo numerį, išsamiau, nors ne taip vizualiai kaip paroda, pristatantį fotoklubo veiklą.
 |
Šiuo metu ant galerijos sienų – ne tik buvusių fotoklubo narių fotografijos, bet ir tuometinių katalogų, straipsnių spaudoje reprodukcijos, nes šį kartą kalbama ne tik apie atskiras asmenybes, o apie darniai veikusią specifinę bendruomenę. Parodoje eksponuojami V. Butyrino, R. Malecko, V. Jasinevičiaus, I. Giedraitienės, A. Macijausko, A. Pilvelio, V. Luckaus, P. Karpavičiaus bei kitų fotomenininkų darbai. Nesunkiai atskirsime ryškiausių menininkų pavardes, kurie kuria ar bent jau darbus eksponuoja iki šiol ir yra tapę vienomis įsimintiniausių figūrų klasikinės fotografijos fone. O dabar pasitaikė proga atrasti, o gal tik prisiminti ir mažiau žinomų autorių kūrybą.
„Kai pasidomime tarpukariu, kurį aktyviai tyrinėja S. Žvirgždas, matyti, kaip moderniai mąstė tuomet kūrę fotografai. Vėliau jų veiklą tęsė fotoklubas, tapęs vėlesnių organizacijų pirmtaku. Tai rodo, kaip svarbu žinoti savo istoriją ir suvokti, kiek daug perimta iš ankstesniųjų pasiekimų, o kiek iš tiesų atrasta naujai. Mes Kaune turime labai stiprią su fotografija susijusią veiklą, glaudžią bendruomenę, puikią galeriją, stipendijų ir kitų puikių dalykų, kurių šaknys neabejotinai slypi praeityje. Kita vertus, klubo veikla padėjo Antanui Sutkui įsteigti fotodraugiją Vilniuje. Dabar kūrybinių sąjungų nariais tapti nėra paprasta, nes suteikiamas įpareigojantis menininko statusas, todėl manau, kad įvairūs klubai turėtų ir dabar veikti – tereikia talentingų organizatorių“, – mintimis dalijosi fotomenininkas Aleksandras Macijauskas, kuris karjerą pradėjo klube, nes atėjo paprasčiausiai pasimokyti fotografijų ryškinimo pradmenų – juk teko fotografuoti į pasaulį ką tik atėjusį savo mažylį. Štai tokia netikėtai proziška ir jokiomis ambicijomis nedvelkianti vieno ryškiausių Lietuvos fotografų darbų pradžia. O 1969 m. Čekoslovakų žurnale „Fotografie“ jam jau buvo skirti net šeši puslapiai.
 |
Klubo nariais tapta gana paprastai (tereikėdavo užpildyti anketą ir mokėti nario mokestį), todėl ir jų kaita didesnė, daug kas nepritampa ir atkrinta, tačiau kitiems pasiseka fotografija užsikrėsti ilgam. 1966 m. klubo veikloje dalyvavo 65 fotografai, o 1969 m. jis jau vienijo apie 150 kūrėjų. Traukos dėsnis puikiai veikė, nes čia buvo viena iš nedaugelio vietų, kur fotografai galėdavo rodyti savo darbus kolegoms, diskutuoti, susipažinti su tuomet prieinama fotografijos literatūra, kai virtualaus informacijos dalijimosi kanalų dar net sapnuose nebuvo. Labai svarbu, jog šiuos menininkus pasiekdavo informacija iš užsienio valstybių, o ten taip pat patekdavo mūsų fotografų kūriniai – beje, kartais, kaip prisimena A. Macijauskas, net pozityviosios kontrabandos būdu.
Pirmąją savo narių darbų ekspoziciją, kurią iš karto sudrebino skandalas dėl Viliaus Naujiko moters akto, fotoklubo nariai atidarė 1965 m. Kauno istoriniame muziejuje, iki 1969 m., kai buvo įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija, jie surengė net 53 parodas ir ne vienai jų išleido iliustruotus katalogus. Kovas dėl kūrybinės laisvės klubo nariai iki šiol prisimena kaip ryškiausius įvykius. Dalis pirmosios parodos darbų gal ir nebuvo itin vertinga, tačiau vėliau veikla įsisiūbavo ir išryškėjo talentingos asmenybės. Iš pradžių buvo gana ryškūs socialistinio optimizmo ir diletantiško lyrizmo bruožai, kuriuos keitė siekis perprasti naujausias technologijas ir eksperimentuoti. Taip pamažu fotoklubo veikla prisidėjo prie institucinio fotografijos įteisinimo kaip meno rūšies. Beje, tai darė menininkai, neturėję jokio tvirtesnio idėjinio, techninio pagrindo – patys kūrė standartus ir jais sekė vis labiau tobulėdami. O šio darbo, ilgametės kūrybos atspindžiuose mes dabar ir gyvename.
