Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui,
kuris palaimino mus Kristuje
visokeriopa dvasine palaima danguje,
mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą,
kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.
Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu,
jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų
tapti jam įsūniais
savo malonės kilnumo šlovei.
Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo,
kuriame turime atpirkimą jo krauju
ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa (Ef 1, 1–7).
Dievas išsirinko tave prieš pasaulio sutvėrimą. Prieš sukurdamas pasaulį, Jis pagalvojo konkrečiai apie tave. Jis žinojo, kaip tu atrodysi, Jis matė tavo širdį, būsimus gabumus, charakterio bruožus. Dievas matė tave, kai dar nebuvo pasaulio.
Suteikdamas Krikšto sakramentą dažnai sakau tokį palyginimą: dar prieš vaikui atsirandant šeimoje, prieš jo gimimą, tėvai ruošia vaiko kambarį, pastato lovytę, tėtis nudažo sienas, mama primezga rūbelių, draugai prineša žaisliukų. Tad vaiko dar nėra, o kambarys jau paruoštas. Su mumis yra lygiai taip pat. Dievas pagalvojo apie tave, išrinko tave prieš pasaulio sutvėrimą, o pasaulio sukūrimas buvo dieviškasis pasiruošimas tavo atėjimui.
Tad pirmiausia Dievas mus išsirinko ir pašaukė, kad būtume šventi ir nesutepti Jo akivaizdoje, kad būtume su Juo. Pirmas ir svarbiausias mūsų visų pašaukimas yra būti su Dievu, gyventi su Juo amžinai danguje. Tam esame pašaukti visi.
Koks dar yra mūsų pašaukimas? Jis atsiskleidžia didžiausiame Viešpaties mums duotame įsakyme – mylėti. Pirmas pašaukimas yra Dangus, antras bendras pašaukimas yra mylėti. Visi esame pašaukti meilei, nes Dievas yra meilė. Toks mūsų pašaukimas, dar nekalbant apie šeimą ar vienuolynus. Meilė pašaukė mus meilei.
Meilė yra dieviškas dalykas. Pats Dievas save pavadino meile. Kadangi meilė yra dieviška savybė, Dievas turėjo pats paaiškinti, kas ji yra, kaip ją priimti ir ja gyventi. Mes, žmonės, neturime tiek supratimo, kad žinotume, ką reiškia mylėti. Todėl Dievo Sūnus atėjo į Žemę, Amžinasis Žodis įsikūnijo, kad parodytų visų laikų, kalbų ir giminių žmonėms, kas yra meilė. Viską, ką Jis mokė ar darė, Jėzus darė iš meilės ir su meile, netgi išvarydamas prekiautojus iš šventyklos. Jo garbingiausia kančia ir mirtis ant kryžiaus, nusižeminimas iki mirties ir prisikėlimas – visa tai yra ypatingos Jėzaus meilės žmonijai apsireiškimas. Jėzus parodė, kad mylėti reiškia tarnauti ir atiduoti gyvybę už kitus. Kas iš mūsų būtų sugalvojęs, kad mylėti reiškia tarnauti ir atiduoti gyvybę? Niekas. Aš tikrai pats niekad nesugalvočiau tokių dalykų. Dėl to pats Dievas atėjo, nusižemino ir parodė, ką reiškia mylėti.
Kas mums gali trukdyti atpažinti savo mažesnįjį pašaukimą šeimai ar pašvęstajam gyvenimui? Jeigu kasdien negyvename pirmuoju pašaukimu – nemylime ir netarnaujame žmonėms – tada tikrai labai sunku atpažinti savo pašaukimą.
Jeigu šiandien nežinai, kuriuo keliu pasukti, jei nori atpažinti savo pašaukimą, kaip eiti per gyvenimą – tiesiog nuo šiandien pradėk mylėti ir tarnauti žmonėms. Įsitrauk į savanorišką veiklą, atsiduok kitiems, ir Viešpats tikrai suteiks malonę pažinti savo pašaukimą.
Dažnai jaunimas sako – meldžiuosi, meldžiuosi, bet negirdžiu, kur Viešpats mane šaukia. Vienas kunigas gražiai paaiškino, kodėl mes kartais negirdime Viešpaties balso. Dievas šaukia kiekvieną tikruoju vardu, o mes negirdime, nes esame patikėję melagingais vardais apie save. Kiekvienas turime savo vardą, kurį išgirdę iškart atsisukame. Tačiau dažnai kažkas mums įkala į galvas netikrus vardus, pavyzdžiui, „nevykėlis“, „netyčiukas“, „tau niekas niekada nepavyks“. Ir pradedame tikėti, kad čia mūsų tikras vardas. Galbūt kažkas nuo vaikystės tau kartoja, kad esi negraži ar nieko nesugebi, bet tai nėra tavo vardas.
Dabar aš pasakysiu, koks tavo vardas – tavo vardas yra mylimasis sūnus ir mylimoji dukra, kuriais tavo Tėvas gėrisi. Galbūt Dievas šaukia tave tikruoju vardu – mano mylimasis ar mylimiausia, mano brangiausia, mano gražiausia, ateik pas mane, o tu negirdi, nes galvoji, kad „čia ne apie mane“. Kad taip nebūtų, ką reikia daryti? Skaityti Šventąjį Raštą, adoruoti Jį Švenčiausiajame Sakramente, nes ten Dievas kalba tiesą apie tave, kad tave myli.
Kas dar trukdo atpažinti savo pašaukimą? Tai baimė, kad suklysiu ir paklysiu. Pateiksiu pavyzdį su navigacine sistema, kas bus, jeigu paklysime.
Žinome, jog palydovinė navigacija sukurta tam, kad vairuotojai galėtų labai lengvai atrasti kelią į kelionės tikslą. Vienas iš maršruto pasirinkimų yra kryptis „namai“. Mūsų pašaukimas ir gyvenimo tikslas yra Dievo Karalystė, mūsų tikrieji namai. Kad ir kur būtume, Dievas mums rodo kelią į tuos namus.
Tarkime, mūsų GPS navigacinė sistema rodo, kad reikia pasukti į dešinę, o aš pasuku į kairę. Aparatas tuoj pat sako, kad esant galimybei apsisukčiau ir kartoja tą keletą kartų. Jeigu ir toliau nepaisydamas perspėjimų einu į kairę, navigacija perskaičiuoja maršrutą iš naujo ir veda mane kitu keliu, bet tikslas nesikeičia.
Net jeigu paklysi, Dievas vis tiek tave atves į tikslą, nes tavo svarbiausias pašaukimas yra Dangus. Dievas niekada nepasakys: „Pasukai, kur nereikėjo, todėl dabar daryk, ką nori, aš tau naujo kelio neparodysiu.“ Jeigu ta kvaila navigacija, kvailas daiktas taip nepadaro ir perskaičiuoja maršrutą iš naujo, tuo labiau Dievas, kuris yra daug išmintingesnis už mus visus kartu sudėjus ir be galo mus mylintis, atves mus į Dangų. Jis taip tave myli, kad jeigu ir paklysi, ves tave kitais keliais.
Dar vienas dalykas, kas gali sutrukdyti atsiliepti į pašaukimą, yra dvejonė, ar aš ištversiu, ar turėsiu tiek jėgų. Jeigu Viešpats atvedė tave iki šio momento, būk tikras, kad Jis ves tave ir toliau. Negalima iš penktaklasio reikalauti, kad jis išspręstų aukštosios matematikos uždavinius. Turi praeiti tam tikras laikas, kol jis galės tą padaryti. Lygiai taip pat negalime iš kūdikio reikalauti panešti garsiakalbį ar kitą krovinį. Bet paaugęs tas pats žmogus jau galės atlikti šią užduotį. Todėl nereikia iš anksto galvoti – kiek būna problemų vienuolyne, o jeigu dar mane išrinks vyresniuoju, ką aš darysiu? Dievas sako: „Nebijok, nes jei vedžiau tave iki šiolei, vesiu ir toliau, suteiksiu tau jėgų ir daugiau išminties, kai reikės.“
Pašaukimą šeimai ar į pašvęstąjį gyvenimą padeda atpažinti ir Bažnyčia. Dievas padės tau per Bažnyčią atpažinti savo kelią, ir Bažnyčia patvirtins tavo pašaukimą. Jei tai nebus tavo kelias, Bažnyčia tau pasakys. Todėl melskis už savo ganytojus ir vienuolijų vyresniuosius.
Dažnai eik išpažinties, kuo dažniau priimk šv. Komuniją. Aš prieš įstodamas į vienuolyną keturis mėnesius kasdien ėjau į šv. Mišias. Nebijok, kaip apie tave kalbės ir kaip tave vadins. „Davatka“ būtų dar vienas melagingas vardas, bet tu žinai savo tikrą vardą. Labai padeda ir pokalbiai su tais, kurie jau perėjo šį pašaukimo paieškos kelią.
Prašyk pašvęstojo gyvenimo seserų ir brolių, kad melstųsi už tave. Jeigu galvoji apie vienuolyną, eik ten, kur galvoji įstoti, ir pagyvenk kelias dienas. Galbūt pajausi Viešpaties ugnį savo širdyje. Toji Viešpaties uždegta ugnis padeda lengvai visko atsisakyti, visų turtų, netgi santykių su žmonėmis, Tėvynės. Ji padeda netgi su džiaugsmu tą padaryti.
Pagal br. Tomo Pilch OFM Cap mokymą Lietuvos pranciškoniškojo jaunimo susitikime „Jis šaukia mane vardu“ parengė Monika Midverytė OFS