 |
Vytautas V. Landsbergis. Anupro Kupros: pasaka. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2013. – 176 p.
„Čia turėjo būti citata, bet taip ir nenusprenžiau, kurią įrašyti“
T. D.
I. Autorius
Arklys Dominykas, briedis Eugenijus, pelytė Zita, kiškis Pranciškus, Rudnosiukas ir kt. gyvūnai ir nelabai; obuolių, kriaušių, kiaušinių, tinginių ir angelų pasakos; su pasididžiavimu primenama Lietuvos istorija bei mitologija – tai jauniesiems skaitytojams parašytos Vytauto V. Landsbergio literatūros raktažodžiai, žinomi veik kiekvienam dar nesuobuolėjusiam bei nenustojusiam vystytis Rudnosiukui ir visoms nesukriaušėjusioms bei neaptingusioms Zitoms.
Priminti apie kitas V. V. Landsbergio veiklas lyg ir nieko nekainuotų, bet šis straipsneliokas ištįstų kelis kartus, pvz., kad ir du ar tris. Kad šitaip nenutiktų, kalbėsiu trumpai ir aiškiai:
Daugiau kaip dvidešimties dokumentinių ir meninių filmų, kuriuos veik visus vienyja lietuvybės tema, autorius...
Ar jau viskas?
Ne, tęsiu toliau – daugiau nei penkiolikos spektaklių kūrėjas ir režisierius; bardas, išleidęs ne vieną ir ne dvi...
Tris? Daugiau, virš penketo kompaktinių plokštelių, o kur dar įvairios stovyklos jaunimui, kupinos kūribiškumo ir lietuviškumo...
O apdovanojimai – ar pastarųjų V. V. Landsbergis yra gavęs? Yra – ir Švietimo ministerijos premiją, ir Riterio kryžių, esti jis ir LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas.
Aiškuma. Jau galiu eiti?
Galit. Ir išvis nesuprantu, iš kur čia atsiradot...
II. Išorė
Gražiai skambantį pavadinimą gavusi viena naujausių V. V. Landsbergio knygų pasirodo bais (čia gerąja prasme, kaip, pvz., „bais mylėti“, „būti bais gražiam“ ir pan.) įdomi jau vien savo nestandartiniais atvartais, kuriuos galima naudoti kaip skirtukus, o užversta knyga primena dėželę. Tokia mano įtartinai išlinkusioje lentynoje (tiesiog būta atitinkamo kainos bei kokybės santykio) esti antra, nes tos pačios leidyklos išleistoje etnokosmologo Jono Vaiškūno knygoje „Skaitant dangaus ženklus. Lietuviško zodiako pėdsakais“ (2012 m.) panaudoti identiški atvartai. Idėja gera – tiek akiai (tiek ir kitai), tiek ir patogiam skaitymėliui.
Vaikystėje mėgdavau detektyvus su įv. priedais, kurių dėka viename ar kitame knygos puslapyje galėdavau įžvelgti kokį svarbų plika akimi nematomą įrodymą, leidžiantį ir pačiam patapti knygos veikėju bei šitaip įsitraukti bylos tyriman. Nostalgiją paminėtam dalykėliui sukėlė „Anupro kuprų“ gale pateikiamos runos su savo reikšmėmis (parengė Daugvardas Noreikis) – šis runų-raidžių žodynėlis jaunąjį (vyresnįjį taipogi) skaitytoją knygon įtraukia dar labiau, nes būtent runų simboliais pavadinti veikalo skyriai. Norint išsiaiškinti pastarųjų pavadinimus, reikia garbingai iššifruoti kiekvieną simbolį. Na, arba negarbingai atsiversti knygos turinį, paženklintą mums įprastomis raidėmis.
III. Vidus
Už paslaptingų viršelių, kuriuos tokiais paverčia Jono Landsbergio iliustracijos, slepiasi dideli nuotykiai. Pagrindinė knygos herojė (neskaitant paties Anupro) paauglė Miglė miške susitinka „briedžiakurmiažmogį“ – užkeiktą vikingą Anuprą. Netrukus mergaitė su juo susibičiuliauja, iš naujojo draugo lūpų išgirsdama aibę istorinių pasakojimų, kurių dalyve tampa ir pati.
Miglės mama darbuojasi Trakų Kultūros skyriuje, o to paties miestelio pilyje ekskursijas veda bei „begalę istorijų apie didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Kęstučio, Vytauto mūšius, pergales ir pralaimėjimus“ (p. 10) pasakoja mergaitės tėtis. Miglės gimdytojų darbai tarsi atskleidžia, kuris jų įsitrauks į istoriją su Anupru, o kas dukružę dėl josios pasakojimų ir toliau laikys „būsima rašytoja“.
Mergaitės tėtis, pradžioje į Miglės pasakojimus žvelgdamas ne itin patikliai, vėliau po truputį, žingsnis po žingsnio ima ja tikėti, o netrukus drauge su dukra jau leidžiasi Žemaitijon pirkti meškos, reikalingos jųjų pasiryžimui padėti Anuprui sužmogėti, vėliau...
IV. Intarpas
Atleiskite, bet gal Tamsta galėtumėte nebetęsti pasakojimo apie knygos siužetą? Būsią neįdomu skaityti...
Visai nepagalvojau. Jau baigiu.
V. Humoras
Vienas būdingiausių V. V. Landsbergio kūrybos jauniesiems (na, ir ne tik) bruožų – humoras. Ir ne toks, kurs rodytųsi ir kitų autorių veikaluose ar būtų jau kažkur girdėtas, o bais savotiškas. Toks visai nepiktas, kitaip sakant.
Štai tėtis, pirmąsyk išgirdęs Miglės pasakojimą apie Anuprą, vikingą prilygina vietos girtuokliui: „- Alfukas kartais irgi primena vikingą... Ypač pirmadieniais ir su motociklininko šalmu!“ (58 p.) O ištirpusio ledyno paliktos marios buvo tokios didelės, „kad kitos jų pusės nematydavo net paskutinis Lietuvos mamutas. Pasistiebdavo ant užpakalinių kojų ir vis tiek nematydavo...“ (36 p.)
VI. Lietuvybė
Dar vienas šio autoriaus bruožas esti lietuvybės puoselėjimas, „Anupro kuprose“ pasireiškiantis mūsų mitologija bei tautosaka.
Didelė nuotykių dalis yra susijusi su viena originaliausių lietuvių pasakų „Eglė, žalčių karalienė“, kuri V. V. Landsbergio knygoje savotiškai pratęsiama; taip pat minimi ir mūsų dievai, lietuviams šventas ąžuolas, didis patriotas Jonas Basanavičius; svarbią vietą užima Rėdos ratas – kasmet pasikartojantis gamtos gyvybinių galių ciklas.
Didelį džiaugsmą sukėlė ir tarmiškai kalbantis žemaitis: „Kon te pametee?“, „Ka nasupronti žmuoniškaa...“, „Te veina tier! Ontė tė!“ (104 p.) Tokia kalba, įterpta paaugliui skirtame veikale, nustebino kuo maloniausiai.
Patys su pačiute kartas nuo karto pavartome lietuviškų baltiškos kilmės vardų žodyną, manydami, jog kokios reikšmės vardą kada nors turėsimai atžalai duosime, toks mūs ainis ir būsiąs – tiek vidumi, tiek ir išore. Štai ir paskutiniame „Anupro kuprų“ puslapyje radau veik lygiai tą patį: „Jei bus stiprus kaip ąžuolas, vadinkit Ąžuolu, jei greitas tarsi viesulas, vadinkit Vėju, jei giedras lyg dangus saulėtą dieną, vadinkit Giedrium... Smagu, kai siela vaiko vardą atitinka... Tokius senovėje vadindavo šviesvydžiais!“ (172 p.)
VII. Citatos
Kam teko skaityti V. V. Landsbergio knygas „Šisbeitas“ (2007) ir „Persikūnijimai“ (2010), šiame veikale ras tekstų iš jųjų – štai citata iš pirmosios prabyla aiškiaregė, o iš minėtos poezijos knygos citatų esti daugiau, veik vien jomis savo nuotykį Miglei pasakoja josios tėtis.
Nors pradžioje intarpai iš „Persikūnijimų“ atrodo nenatūraliai, nes ima ir pakeičia prieš tai buvusią buitinę šneką, su kiekvienomis eilutėmis vis pritampa ir pradeda kurti įspūdį, jog tėtis, šitaip kalbėdamas, tikrai buvo kažkur nuklydęs ir patyrė kažką bais didingo ir nepaprasto.
VIII. Iliustracijos
Nors knyga ir skirta paaugliams, tačiau viena kita iliustracija josios viduje tikrai nebūtų pamaišiusi, nes keliose vietelėse visko vyksta lyg ir per daug, o reikiamose vietose pasirodę piešiniai šį tą padėtų suprasti. Bet gal vis gi tai tik mano, naujausių technologijų pagadintos fantazijos savininko, padejavimas.
IX. Pasiteisinimas
- Ką, jau ir viskas?
- Tik prašau tamstų nemanyti, jog tiek mažai raštelėjau vien dėl savo kaip menko knygų metraštininko savybių...
- Tikrai? Tai dėl ko dar?
- Tiesiog daug smagiau viską atrasti ir pamatyti patiems, tad siūlau tuoj pat atsiversti „Anupro kupras“ – juk originalioje lietuvių paauglių literatūroje, kurios, anot specialistų, mūsuose labai trūksta, šią knygą galime laikyti išskirtine ne tik dėl prieš tai minėto fakto, bet ir dėl siužeto, visiškai besiskiriančio nuo tipinių knygų paaugliams.