Ilona Januškevičiūtė. Tarpukario Lietuvos kultūrininkai ir „Paryžiaus fenomenas“

1918–1940 metai Lietuvos, kaip Nepriklausomos valstybės, egzistencijos istorijoje nužymėjo bene sunkiausią, tačiau kartu ir energingiausią, daugiausia tarpusavio susitelkimo ir pastangų pareikalavusį laikotarpį, kurio metu siekta ne tik sukurti valdžios institucijas, užtikrinti visapusišką šalies vystymąsi ateityje, bet ir susieti Lietuvą su europinio gyvenimo tendencijomis.

Be politikos, ekonomikos, svarią poziciją užėmė ir kultūros klausimas: štai kodėl tarpukariu subrendusi ,,valstybės kūrėjų“ karta neketino apsiriboti Lietuvos kultūra (anuomet simbolizavusia liaudies kultūrą, tam tikrą kaimietiškumą). Veržlūs ir modernumo ištroškę lietuvių kultūrininkai dairėsi į Vakarų Europos šalis, iš kurių ketino pasisemti naujų kūrybos impulsų, modernaus meno pasaulio tendencijų.

XX a. trečiajame dešimtmetyje tarp Lietuvos kultūrininkų tvirtai prigijo nuostata, jog būtent Prancūzija atliko moderniosios Vakarų Europos kultūros reprezentantės vaidmenį. Paryžiumi buvo atvirai žavėtasi, jis liaupsintas ir tituluotas ,,meno sostine“. Absoliuti dauguma dailininkų, rašytojų veržėsi į Prancūziją pasisemti tenykščio meninio gyvenimo ritmo, pajusti Paryžiaus atmosferą, įsijausti į modernumu dvelkusį miesto gyvenimą. Atitinkamo reiškinio vyksmui netrukdė faktas, jog tarpukariu Lietuvos bei Prancūzijos santykius temdė politinis svetimumas. Paradoksalu, tačiau dažnai kultūrinis lietuvių interesas nustelbdavo politinę antipatiją prancūzams.

Jau 1923 m., tarp šalių atslūgus politinei įtampai, lietuvių dėmesys Prancūzijai išaugo. Nepaisant pavienių menininkų laidytų aštrių strėlių Prancūzijos kultūrinio gyvenimo atžvilgiu (dažniausiai kritika atspindėdavo ne požiūrį į moderniojo meno tendencijas, o tapdavo savotišku atkirčiu dėl Prancūzijos politinės linijos, kuri buvo žalinga Lietuvai), absoliuti dauguma lietuvių menininkų jau trečiajame dešimtemetyje Paryžių laikė modernizmo, kultūros, meno sostine. Tarpukariu iš naujo pražydusi Prancūzijos sostinė tiesiog masino lietuvių studentus bei menininkus. Pastarieji troško ,,praplėsti akiratį, patirti svaiginamą tenykščio meninio gyvenimo ritmą“[1]. Tarsi patvirtinimas šiam argumentui anuomet nuskambėjo meno mokyklos absolventų, pretendavusių į valstybės stipendijas, pareiškimas, kad būtent Paryžius ,,per paskutinį šimtmetį vadovauja pasaulio menui“, kad ten ,,kyla visos rimtesnės meno srovės.[2]“ Atsvara negatyviai Vytauto Bičiūno laikysenai (Prancūziją pastarasis apšaukė meno ligų – sensualizmo, dekadanso, kosmopolitizmo, primityvizmo – skleidėja) tapo ir 1926 m. Marijos Urbšienės laiškas iš Paryžiaus savo vyrui, kuriame ji neslėpė nuoširdaus susižavėjimo ir meilės ,,meno sostinei“: ,,Dangus dar melsvos elektros žiežirbos spalvos, medžiai iš apačios nušviesti – labai žali. bet šiandien ne lietus stuksena į uždarus langus, o tas didelis didelis langas pravertas visas ir smagiai ūžia tas mielas, didelis, gražus Paryžius. Diev(e), Juozuli, aš myliu Paryžių, aš myliu Paryžių. Nedovanai jis daugelio žmonių mylimas. Ir aš priklausau prie tų žmonių. Kaip ūžia, dunda tas miestas šilto vakaro metą, kaip smagiai jisai kalba ir murma, ir dūzgia. Aš šiandien, per karštį, ėjau su Tysliava Palais Royal linkui. Per Champs Elysees. Kokios jų ilgos, plačios (gatvės), o tie galingi kaštonai, kurių nė vienas miestas neturi, nes nėra kito, tokio seno, tokia meile, gracija, tikru estetikos pajautimu pastatyto miesto kaip Paryžius. Jis ir per lietų gražus, kada jis toks akvareliniais dažais pieštas, pilkos ir žalios tiktai spalvos, ir tų dviejų spalvų įvairiais tonais nuaustuotas. Bet šiltos dienos ,,crepuscule“ yra, rodos, dar smagesnis. Jis kaip mylimas, visad malonus ir gražus“[3].

Arbit Blatas. Paryžius, Karališkasis tiltas. XX a. 7 deš.

Trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais Prancūzijoje studijavo absoliuti dauguma būsimųjų Lietuvos menininkų. Nacionalinėje meno ir amatų konservatorijoje (pranc. Conservatoire national des arts et metiers), rengusioje taikomosios dailės dėstytojus bei specialistus, mokėsi Vincas Grybas, į sienų tapybos niuansus gilinosi Juozas Mikėnas, medžio graviūros srityje plušo Ignas Piščikas.

1929 m. jų gretas papildė ir grafikos discipliną pasirinkęs Jonas Steponavičius, keramiką – Liudvikas Strolis. 1930 m. tapybos žinių pagilinti atvyko Antanas Gudaitis bei Stasys Ušinskas. Nepaprasto talento menininkas Vytautas Kazimieras Jonynas įsiliejo į lietuvių ,,paryžiečių“ bendriją 1931 m., kai konservatorijoje ėmė mokytis sienų apmušalų marginimo, kilimų audimo, vėliau – medžio graviūros, plakato, knygų iliustravimo. Sunku būtų įvardyti visus meno specialybių atstovus, tarpukario laikotarpiu atvykusius tobulintis į kultūros sostine tituluotą Paryžių. Vis dėlto verta paminėti dar kelias ryškias asmenybes: Prancūzijoje mokėsi režisierius ir aktorius Juozas Miltinis, žurnalistas, ,,Naujosios Romuvos“(1931-1940 m.) redaktorius J. Keliuotis, tapytojas, grafikas, scenografas Adomas Galdikas, režisierė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, rašytojai Antanas Vaičiulaitis, Petras Cvirka, Liūnė Janušytė, poetai Jonas Aistis, Salomėja Bučinskaitė-Bučienė (Nėris).

Studentai iš Lietuvos pasižymėjo kruopščiu darbu, atsidavimu savo specialybei, atkaklumu siekiant tikslo. Visgi dauguma iš jų suprato, jog ,,užsikonservavimas“ vien tik akademinėje aplinkoje, gilinimasis tik į savo disciplinos sritį paverčia menininką ,,siauru specialistu“, pragmatiku, aklai žvelgiančiu į tai, kas vyksta aplinkui. Šiuo klausimu itin kategoriškas pasirodė Juozas Miltinis, kuriam antrino ir A. Gudaitis, teigęs jog naujų kūrybinių paskatų reikėjo ieškoti ne mokyklose, o ,,Paryžiaus meniniame gyvenime, jo atmosferoje, jo salonuose, parodose, muziejuose“[4]. Tarsi įsiklausydamas į A. Gudaičio žodžius, savo vietą Paryžiaus bohemoje bandė atrasti J. Keliuotis, kuris, ,,stengdamasis išplaukti į plačiuosius vandenis“, sparčiai mezgė pažintis, bendravo su Prancūzijos menininkų elitu. Pastarajam teko proga susipažinti su dramaturgu Paulu Claudeliu, dailininku Pablu Picasso.

Vis dėlto J. Keliuočio, J. Miltinio atvejai buvo ganėtinai išskirtiniai, turint omenyje, jog absoliuti dauguma lietuvių studentų vakarus leisdavo ramiai besišnekučiuodami Liuksemburgo sode arba Saint-Michel bulvare įsikūrusioje kavinėje. Atitinkamą aspektą sąlygojo ne tik dažni finansiniai nepritekliai, bet ir savotiškas menininkų požiūris į Paryžių. Išorinis ,,meno sostinės“ blizgesys, visos naktinės pramogos, pavertusios anuometinį miesto gyvenimą, anot Petro Klimo, nesibaigiančiu baliumi[5], lietuviams buvo gana svetimos. Kūrybinio įkvėpimo menininkai ieškojo ne naktinio gyvenimo šurmulyje, o pačiame ,,mieste“ su visa jo dinamika, spalvingumu, laisvumu, gatvėmis ,,plaukiančiais“ žmonėmis.

Šis reiškinys, mokslininkų dažnai įvardijamas kaip ,,Paryžiaus fenomenas“, veikė lietuvius, atskleisdamas miesto atmosferos daugiasluoksniškumą, įgalinusį menininkus žvelgti į Prancūzijos sostinę iš skirtingų stebėjimo pozicijų. Dinamiška ir įvairiapusė Paryžiaus atmosfera lietuvių menininkams tapo lyg ir savotišku kūrybinių impulsų paieškos lauku, kuriame subjektyvus žvilgsnis atrasdavo tai, kas tuo metu buvo aktualu menininkui. Žvelgiant į ,,Paryžiaus fenomeną“ iš šios pozicijos, atitinkamą reiškinį galima apibūdinti ir kaip stebinčiojo (šiuo atveju – menininko) ir stebimojo (Paryžiaus) jutiminį ryšį, padėjusį atsiskleisti asmeniniam kūrybiniam potencialui.

Pagrindiniu kūrybinių inspiracijų šaltiniu lietuvių menininkams tapo gatvė, plačiąja šio žodžio prasme. Kitaip tariant, ,,gatvė“ studentams asocijavosi ne su praktine (susisiekimo) funkcija, o su dinamiškiausia, spalvingiausia miesto atmosferos dalimi. Ne veltui savo atsiminimuose Gudaitis yra prasitaręs: ,,[...] tu sėdi kavinėje prie staliuko ir stebi, kaip eina žmonės. [...] Ir tai palieka didelį įspūdį. Nepakartojamą įspūdį[6]“ .Jam antrina ir Vytauto K. Jonyno prisiminimai: ,,Eini, būdavo, aveniu du Opera, o prieš tave kaip kokia šilta srovė, lengva ir nekliudanti, plūsta žmonės. Matai jų veidus, rankų gestikuliaciją, girdi jų kalbą. Iš devynių sutiktų porų – septynios kalba apie meną[7]“. Gatvė ir joje menininkų ,,užfiksuoti“ įspūdžiai tiesiogiai atliepia skirtingas jų žvilgsnių intensijas. Štai, pavyzdžiui, rašytojas Antanas Vaičiulaitis, pats studijavęs prancūzų literatūrą, nuolat domėjęsis prancūziška lektūra, gatvėje matė būtent rašytojų, filosofų, poetų veidus, jo atmintyje įsirėžė Oskaro Milašiaus, Edmondo Jaloux, Louiso Merciero ir daugelio kitų išraiškos, laikysena, kalbėjimo būdas. Petras Cvirka, vaikštinėdamas Paryžiaus gatvėmis, matydamas architektūrinius miesto paminklus, ieškojo Didžiosios prancūzų revoliucijos pėdsakų. Bastilijos aikštė jam simbolizavo triukšmingai griuvusią monarchiją[8].

,,Paryžiaus fenomenas“ sąlygojo lietuvių pasiryžimą daug ir sunkiai dirbti. Noras mokytis, kuo daugiau nuveikti savo specialybės srityje kilo tiek iš gyvenimo ,,kultūriškai vertingoje“ aplinkoje (,,O dirbti skatina ne tik savas pasiryžimas, bet ir aplinkuma: tiek čia visokių dvasinių vertybių – net galva svaigsta[9]“ – rašytojas Stepas Zobarskas), tiek ir iš dvasios laisvumo pojūčio: ,,Lietuvoje gyvendamas buvau užverstas, prislėgtas visokių visuomeninių ir asmeniškų rūpesčių kalnais. Dvasiai stigo laisvės. Visokios pareigos kietai turėjo jai suglausti sparnus. Dabar, rodos, turiu teisės laukti kūrybos ir dvasios laisvės dienų...[10]“ (J. Keliuotis). Nors ir jausdami atsakomybę savo tėvynei, žinodami, kad jų įgytos žinios pirmiausia turėtų pasitarnauti Lietuvos kultūros modernizacijos procese, Prancūzijoje menininkai jautėsi mažiau suvaržyti. Greta būtinybės veikti Lietuvos labui, atsirado poreikis ir galimybė įprasminti save kaip individualų menininką. Būtent Paryžiuje susiformavo jaunųjų Lietuvos menininkų kūrybinis mentalitetas. Ne veltui gyvenimo saulėlydyje A. Gudaitis rašė: ,,Paryžiuje praleisti metai man buvo pats laimingiausias laikotarpis. [...] Aš save laikau dailininku, susiformavusius Paryžiuje[11]“. Jam antrino ir Vytautas Kazimieras Jonynas, teigęs, kad ,,Iš Paryžiaus mes visi užgimėm. Jis mus padarė. Nežinau, kas mes būtume be jo[12]“.

Neabejotina, jog būtent Prancūzijoje lietuvių studentai menininkai ,,atrado save“, subrandino savitą kūrybos specifiką, pasižymėjusia moderniomis Vakarų pasaulio tendencijomis. Paryžiaus mokykla įkvėpė studentams naujų idėjų, kurioms išsipildyti buvo lemta jau Lietuvoje. Ne kur kitur, o Prancūzijos sostinėje, Antanas Gudaitis pirmąkart užsiminė apie ,,Ars“ grupės subūrimą, J. Keliuotis brandino mintis apie ,,Naujosios Romuvos“ žurnalo leidybą, o Marija Urbšienė 1926 m. laiške iš Paryžiaus savo vyrui rašė: ,,[...] Be to, ašei maniau, kad mes su tavim vis viena atidarysime knygyną, ir jis bus nepanašus į kitus mūsų krašto knygynus. Mes laikysime gražų knygyną ir būsime kaip tie seni bibliofilai – mylį knygas, pažįstą jas. Mes laikysime žurnalus ir turėsime atskirą kambarį, kur žmonės galės ne tik knygų pirktis ateiti, bet ir jas pažiūrėti, susipažinti, kaip Paryžiaus, kad tokių esama Quartier latin...“[13].

1918–1940 m. Lietuvoje pradėjusi bręsti jaunųjų menininkų karta kūrybinio įkvėpimo ieškojo svetur. Pagrindiniu tarpukario kultūrininkų traukos centru tapo anuomet ,,meno sostine“ tituluotas Paryžius. Lietuvių studentai atrado savo nišą: veikiami ,,Paryžiaus fenomeno“ kūrybinių impulsų pastarieji sėmėsi ne naktiniame miesto šurmulyje, o pačiame ,,mieste“ su gatvėmis, jose ramiai vaikštinėjusiųjų veidais, išraiškomis, gestikuliacija. Paryžiaus atmosfera ne tik įgalino lietuvius daug ir sunkiai dirbti, bet ir atvėrė kelią link savito kūrybos stiliaus susiformavimo, kuriam sužydėti buvo lemta Lietuvoje. 

Bernardinai.lt