 |
| Kristina Norvilaitė. Iš parodos „Žmonės“ |
K. Norvilaitė – grafikė, parodų organizatorė, knygų iliustratorė, talentinga menininkė, surengusi daugiau nei 20 personalinių parodų, dalį savo kūrinių ir dvi pašto dėžutes laiškams atsivežė į Birštoną. Kurhauzo ekspozicijų salėje iki rugpjūčio 28 dienos eksponuojama 20 lino raižinių technika atliktų darbų.
Projekto „Parašyk man laišką“ autorė sako, kad atvirumas bendraujant jai – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Tuo metu, kai skulptorius Martynas Gaubas ant sienų kabina darbus, Kristina pasakoja apie kiekvieną, plastiškais rankų judesiais tarsi paglostydama kiekvieną iš jų. Antai triptichą (kabinamą ant galinės sienos), inspiravo dukra Laura. Kristina įsitikinusi, kad tai, kas svarbu asmeniškai jai, yra svarbu žiūrovams. Ji itin vertinanti menininko/žiūrovo ryšį, kuris yra būtinas impulsas kūrybai: „jeigu darai darbą iš savo širdies ir asmeninės patirties, žmonės mato nesumeluotą poreikį kūrybai“. Trys darbai: „Mergaitės išėjo“, „Mergaitė, kuri turi tėvus“ ir „Mergaitė, kuri žiūri į jūrą“ tampa Kristinos pasakojimu apie save, vaikystės patirtį, persipinančią su dukters patyrimais, kuriuose kiekvienas gali surasti savo vaikystės atgarsius. Gimus dukrai, į paviršių išplaukė asmeniniai prisiminimai, o per juos pavyko atgauti savąją vaikystę, geriau suprasti savo mamą. Kristina, kurdama šį darbą, galvojo ir apie tuos vaikus, kurie neturėjo tėvų. Vaikystė, pasak grafikės, „yra tas laikas, kai yra džiaugsmo ir skausmo, tačiau atrodo, kad kai užaugsi – bus geriau. Labai sunku suvokti lūžį – perėjimą iš vaikystės ir su tomis emocijomis susijusį liūdesį – dažniausiai neįvardijamą, pasilikusį giliai viduje. Juk kai kas ir neišeina iš tos perėjimo krizės, pasilieka viduje užgniaužtu vaiku. Juodas tripticho fonas darbuose pasirinktas kaip uždanga, vaikystės pabaiga“, – sako K. Norvilaitė. Šis trijų dalių kūrinys grafikos parodoje „Estampas’09“ buvo įvertintas diplomu „Padėka už plastinės kalbos grynumą“. Parodoje eksponuojami dar 5 darbai vaikystės tematika, sukurti iš asmeninio santykio su pasauliu, vaikiškais norais, mergaičių draugystėmis ir svajonėmis, kuriuose paprastomis priemonėmis, bet ne tiesmukai, pasakomi nesumeluoti dalykai.
Menininkė, įsikūrusi savojoje Užupio galerijoje, kurioje vyksta įvairūs projektai, teigia kasdien susitinkanti su daugeliu žmonių ir yra įsitikinusi, kad būtent žmonės daro įtaką kiekvienam menininko kūrybos etapui. Nemylinčiam žmonių menininkui yra sunku – juk į galeriją per dieną kartais užeina šimtas žmonių – lietuvių, užsieniečių. Vakare, parėjus namo, susidėlioja matytų veidų, charakterių dėlionė. Kristina sako labiausiai pasitikinti savo intuicija, vidiniu balsu, savotiškais sutapimais. „Būna, kad susapnuoju darbą, jis neduoda ramybės, stovi akyse. Raudonajam „Išėjimui“ nebuvo realaus personažo, tačiau paveiksle vaizduojamas vyras – lyg vienuolis, lyg sportininkas – iškilo būtent tokia vizija. Tada supratau, kad jį būtina padaryti, sukurti. Iškyla vidinis klausimas, sukuri darbą ir gauni atsakymą, o padarius, vėl iškyla kitas klausimas. Mano saviraiška yra mano kalba, jeigu negalėčiau kurti, negalėčiau gyventi“, – teigia grafikė. Ji kiekvieną dieną eina į savo galeriją dirbti – ten yra presas, darbo vieta. Lino raižinius ji daranti savo sugalvota technika – padarytą klišę rankomis spaudžia ant drobės. Darant didelio formato spalvotą darbą ir norint, kad jis būtų panašus į tapytą, reikalinga ne viena klišė. Pavyzdžiui, darbui „Išėjimas“ buvo padarytos 14 klišių, jį buvo sudėtinga realizuoti technologiškai. Padarius linoraižinį, užtepus spaudos dažų, ant drobės spaudžiama rankomis taip, kad būtų išgaunama faktūra, susidarytų dažų sluoksniai. Skirtingas dažų intensyvumas sukuria savotišką jautrumą – Kristina mėgsta šį žodį – spaudžiant rankomis, išryškėja nelygumai. Vienur prispaudi, kitur – ne, ypač tai matosi dėžutėse. „Juk ir žmonės nėra idealiai švarūs – kaip baltas lapas – yra pergyvenimų, intensyvių ir neapšviestų plotų“, – kalba menininkė, savo kūrinius suvokianti kaip žmones.
Kristinos linoraižiniuose gvildenama ir kita artima – muzikos – tema. Šiuose darbuose esama pasikartojančių elementų, sukuriančių ritmo pojūtį. Darbą „Koncertas“ grafikė įvardija kaip vieną iš tų, kurie sukėlė diskusijas. Jame vaizduojamos dirigento rankos ir klavišai, ant kurių įspausti vienodi choristų veidai. Merginas galima atskirti nuo berniukų tik iš plaukuose įsegtų gėlyčių. „Juk ir realiame gyvenime taip yra, – aiškina autorė, – kartais sudėtinga atskirti, kur vyrai, kur moterys.“
Į Birštono kurhauzo parodą K. Norvilaitė atsivežė dvi dėžutes iš projekto „Parašyk man laišką“. Ant vienos aukštesnės nuorodos, užrašytos italų kalba. Dėžutė dekoruota laiminimo ženklą simbolizuojančiomis rankomis – Kristina ieško asociacijų, metaforų, sąsajų su tos šalies kultūra. Tada laiškas gali būti suprantamas kaip palaiminimas, apsauga. Antroji dėžute, mažesnė, aprašinėta ispanų kalba. Jos viršuje išpjautos skylės-inkilai laiškams mesti, o jos sujungtos masyviu kabliu-jungtimi.
Projektas www.parasykmanlaiska.lt gimė dalyvaujant grafikų parodoje: Kristina sako prisiminusi kaimuose kabėjusias pašto dėžutes. Jos būdavo medinės, ne metalinės, kaip miestų daugiabučiuose. Radusi brangių žmonių: sesers, tėvo rašytus laiškus, grafikė nusprendė dėžučių ir laiškų motyvą panaudoti savo kūryboje. „Sukaliau dvi dėžutes laiškams iš faneros ir nunešiau į parodą, užrašiusi „parašyk man laišką“. Nors nebuvau parašiusi projekto, parodos metu žmonės rašė laiškus ir metė į dėžutes, todėl pamaniau, jog tai, kas svarbu man, reikšminga ir kitiems – intymumas, atviras santykis su savimi ir kitais“, – pasakojo laiškų dėžučių ir projekto gimimo istoriją Kristina. Ji pastebėjo, kad skubos laikmečiu mažai kas rašo laiškus ranka, labiau susirašinėjama elektroniniais laiškais, tačiau jie būna besieliai, dažniau dalykiški. Ranka rašyti laiškai, įmesti į dėžutę, buvo kitokie – nuoširdūs, be adresato, be vardo – parašyti sau, ar kitam žmogui kaip išpažintis, prisipažinimas, lūkestis. Grafikė sukūrė tinklalapį, kuriame pristatomos jau sukurtos dėžutės kaip meno objektai, interjero detalės ir jame publikuojami žmonių parašyti laiškai. Rašytojai būna informuojami apie viešumą, tačiau ranka parašytų žinučių faksimilės išlieka labai intymios, jautrios.
Supratusi tokių laiškų dėžučių poreikį, K. Norvilaitė jas pradėjo kurti įvairiomis kalbomis. Laiškų dėžutės universalios ir funkcionalios – jas galima panaudoti skirtingiems tikslams: ant jų sėdėti, darinėti, slėpti raštelius, sudėti malonius daiktus, panaudoti namuose kaip baldą. Grafikė dėžutes iš faneros pjausto pjūklu, šlifuoja švitriniu popieriumi, dažo akriliniais dažais, vėliau – spaudžia raižinius ir sukuria nuotaiką. Iš pirmo žvilgsnio paprastose konstrukcijose, kuriose naudojamas senas medis, varžtai, baldų ratukai ir rankenėlės, esama to paties grafikės rankomis sukurto jaukumo, atvirai rodomo netobulumo. „Žmonės norėjo dėžučių su ratukais, kad būtų galima dėžutę visur vežioti, keisti jos buvimo vietą“, – pasakojo Kristina, kuriai svarbu įgyvendinti savo idėjas spontaniškai, per daug negalvojant. Dėžutės suteikia jai interpretacijos laisvę: kartojant skirtingus motyvus, galima paleisti mintis, idėjas ir nevaržyti jų racionaliu galvojimu.
Grafikei rūpi, kad jos sukurtus meno objektus, dėžutes-interjero detales galėtų įsigyti jauni žmonės. Atidarydama galeriją Užupyje, ji nesitikėjo, kad iš žmonių, perkančių meną, gaus tiek gerų emocijų. Kristinos Norvilaitės galerijoje vyksta poezijos skaitymai, kameriniai koncertai, kuriuose atlikėjai atsiskleidžia kitaip, tampa artimesniais. „Netgi poezijos klausomasi kitaip, kai ją skaito pats autorius“, – juokiasi menininkė, nebijanti staliaus darbo ir pasitikinti stipria intuicija.
Laura Narvidaitė