1989 m.vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę – Vilniaus katedrą. Iškilmių dieną nuo ankstyvo ryto miestas svetingai priėmė džiaugsmingai nusiteikusius maldininkus. Katedroje netilpo norintieji į ją patekti, istorijos momentą išgyvenantys Lietuvos gyventojai užpildė Katedros aikštę. Tą dieną pamaldas iš Vilniaus arkikatedros bazilikos tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija.
Arkikatedros vidus švietė atnaujintu altoriumi. Dailės muziejaus darbuotojai, remonto valdybos darbininkai ir tikintieji per trumpą laiką labai daug padirbėjo, kad iškilmių dieną Katedra būtų kiek įmanoma gražesnė, tačiau ne viskas suspėta: nemažai koplyčių dar uždarytos – reikalingi remonto darbai, be grindų. Grindys dar ne visai sudėtos ir vienoje iš šoninių navų. Katedrai trūksta liturginių indų ir rūbų. Tačiau materialiniai trūkumai nemažino šventės džiaugsmo. Aukštai navose virš didžiojo altoriaus tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas laikė Popiežiaus ir Lietuvos vėliavas.
Keliolika minučių prieš 12 val. kunigų, klierikų ir sunkiai suskaitoma baltais bei tautiniais rūbais pasipuošusio vaikų ir jaunimo procesija išėjo sutikti iš 28 metus trukusios priverstinės tremties į Katedrą grįžtančio Vilniaus vyskupo Julijono Steponavičiaus. Ganytojas keliais žodžiais kreipėsi į maldininkus, kviesdamas visus bendra malda kuo nuoširdžiausiai atsiprašyti ir padėkoti Visagaliui, kad po 40 metų pertraukos vėl gali grįžti į savo sielos namus – Katedrą. „Viešpats tikrai laimins ir jo palaima mus lydės.“
Prasidėjo Arkikatedros atšventinimo apeigos. JE vyskupas J. Steponavičius gula kryžiumi prieš didįjį altorių. Klierikų choras gieda Visų šventųjų litaniją. Giedant atgailos psalmes, atšventinamas altorius, Katedros sienos. Prieš aukojimą klierikai ir tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas apdengė didįjį altorių drobulėmis, papuošė gėlėmis, padėjo ir uždegė žvakes, altoriaus centre pastatė kryžių, atnešė šv. Mišių auką – duoną, vyną ir pintinę vaisių. Šv. Mišių pradžioje pamokslą pasakė katedros šeimininkas, popiežiaus Jono Pauliaus II pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru vyskupas J. Steponavičius:
„Sunku išsakyti tą skausmą, kurį per 40 m. išgyveno tikintieji. (...) Iš tiesų, su Arkikatedros uždarymu mūsų krašto Bažnyčiai ir visai tautai atėjo liūdesio ir gedulo metai. Pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, o mūsų tėvynę apgaubė juodi tamsūs debesys. 1948 m. buvo paskelbtas bažnyčių, jų inventoriaus ir visų Bažnyčios žinioje esamų pastatų nacionalizavimas, pagal kurį tikinčiųjų pastatytos bažnyčios tapo valstybės nuosavybe.
 |
| Vysk. J. Steponavičius sako pamokslą 1989 m. vasario 5 d. |
Tikintieji, norintys naudotis bažnyčia, turėjo sudaryti religines bendruomenes iš 20 asmenų, taip vadinamus dvidešimtukus, kuriuos valdžia, savo sprendimu, įregistruodavo arba ne. Tik įregistruota bendruomenė galėjo sudaryti sutartį su valdžios atstovais ir išsinuomoti bažnyčią. jei kaimo gyventojams buvo mažiau kliūčių sudaryti religines bendruomenes, tai miesto tikintieji patyrė daug sunkumų… Ir taip Vilniuje iš 33 prieš karą veikusių bažnyčių sudaryti religines bendruomenes buvo leista tik 10, tarp jų Vilniaus arkikatedrai.
1948 m.rugpjūčio mėnesį arkikatedrai buvo paskirtas klebonas, bet po metų iš jo buvo atimtas registracijos pažymėjimas ir katedra palikta be kunigo, o1950 m. pradžioje tam tikra komisija pranešė bažnytiniam komitetui, kad arkikatedra yra valstybės nuosavybė ir joje bus įrengtas muziejus. Net šešerius metus Dailės muziejus laukė, kol jam bus perduota katedra. Per tuos šešerius metus, kol valdžia ieškojo arkikatedrai šeimininko, ji net tris kartus buvo apiplėšta: išvogta daug vertingų kūrinių, religinių, liturginių reikmenų. Pradžioje buvo planuojama įrengti traktorių remonto dirbtuves, vėliau- paversti sandėliu. Pagaliau 1956 m. arkikatedra buvo atiduota Dailės muziejui. (...)
Bet štai po 40 metų atrodytų, jog atėjo metas kai kuo ir pasidžiaugti, išausšo tautos atgimimo pavasaris: grąžinta Vilniaus arkikatedra, šv. Kazimiero bažnyčia, Klaipėdos Taikos Karalienės šventovė, kai kurios provincijos bažnyčios; Vilniuje, Pašilaičių- Justiniškių mikrorajonų susidūrime, leista statyti naujus maldos namus. Papūtė naujo vėjai, į religiją pradėta žiūrėti kitu, blaivesniu požiūriu. (...)
Arkikatedra nuo šiol bus Tiesos, Gėrio ir Grožio skleidėja ir ugdytoja. Nuo šiol joje bus skelbiamas Kristaus mokslas, aiškinamos tikėjimo tiesos: kūdikiams ir suaugusiems bus teikiamas krikštas, vaikučiai priims Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, jaunavedžiai gaus krikščioniškos santuokos palaiminimą, nusidėję - kalčių atleidimą; čia tūkstančiai tikinčiųjų semsis malonių iš šv. Mišių ir Komunijos. (...)
„Melstis ir darbuotis“ – yra krikščioniško gyvenimo šūkis. (...) Palaikykime savyje gyvą krikščionišką dvasią, sukurkime tikrą krikščionišką asmenybę. Tik būdami asmenybėmis sugebėsime kitiems parodyti meilės, pagarbumo, pakantumo ir padėti tiems, kurie reikalingi mūsų pagalbos, dvasinės ir fizinės“.
Šv. Mišias koncelebravo vyskupai – Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, prelatai – Kazimieras Dulksnys, Algirdas Gutauskas, kun. Viktoras Butkus. Per šv. Mišias giedojo naujai susikūręs Katedros choras, pamaldose dalyvavo svečiai – kitų religinių konfesijų dvasininkai: Vilniaus stačiatikių arkivyskupas Viktorinas ir liuteronų vyskupas J. Kalvanas bei Kestono kolegijos vedėjas anglikonų kunigas Maiklas Burdo ( kun. M. Burdo yra parašęs knygą apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, pavadintą „Kryžių Lietuva“).
Po beveik trijų valandas trukusių iškilmingų pamaldų JE vyskupą J. Steponavičių sveikino Lietuvos kunigai, arkivyskupijos jaunimas, „Caritas“ sambūris, kaimyninės Latvijos jaunimo delegacija. Politinių kalinių ir tremtinių vardu kalbėjo kun. Jonas Kąstytis Matulionis ir ses. Nijolė Sadūnaitė. buvusiam tremtiniui vyskupui jie padovanojo tremtinės Bronės Česiuokaitės iš duonos padarytą ir išsaugotą rožančių.
Vyskupą J. Steponavičių sveikino Atgimimo sąjūdis, atskiros parapijos,Vilniaus katalikiškas jaunimas:
„Didžiai gerbiamas ir mylimas Ganytojau, sostinės jaunimas sveikina Jus po ilgų ir tamsių tremties metų sugrįžusį į senąjį Vilnių, krikščionybė žiedą- Katedrą, kur tiek metų buvo tuščias Ganytojo sostas, užgesusi amžinoji lempelė, šventovės skliautuose nutilę maldos aidai. Tik toli, Žagarės lygumose, budėjo Jūsų tėviška širdis, jautri Bažnyčios negandoms ir jos vaikų skausmui.
Mes džiaugiamės sulaukę Jūsų ir dėkojame Jūsų Ekscelencijai už kančią ir auką, tai didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios atgimimo rytmečiui; Jūsų karžygiška ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai mums yra didžiausia taurumo mokykla.“
Šventojo sugrįžimas
 |
| Šv. Kazimiero relikvijų sugrąžinimas į Vilniaus katedrą, priekyje – kardinolas V. Sladkevičius, viduryje – arkivyskupas J. Steponavičius. 1989 m. kovo 4 d.Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka. |
Po mėnesio, kovo 4-ąją, įvyko kita jaudinanti, arkivyskupo J. Steponavičiaus organizuota šventė – Šv. Kazimiero relikvijų sugrąžinimas į Arkikatedros karališkąją koplyčią. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptim — Antakalnio link. Dar gerokai prieš 10 val., kada turėjo prasidėti šv. Mišios ir parapijos atsisveikinimas su šventojo karalaičio relikvijomis, aikštė prieš bažnyčią buvo pilna žmonių, patekti bent į šventorių jau buvo neįmanoma. Šventoriuje rikiavosi jaunimas — nemaža dalis maldininkų atsivežė savo parapijų vėliavas. Žmonės gyva garbės sargyba iki pat Katedros rikiavosi Antakalnio, Kruglevskio, Kostiuškos gatvėse.
Šv. Mišias Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo JE Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Pamokslininkas palietė 1950 m., kada, uždarius Katedrą, vienintelio Lietuvos šventojo relikvijoms grėsė pavojus būti sunaikintoms. 1952 m. spalio 9 d. vyskupo K. Paltaroko rūpesčiu iš Katedros neviešai jos buvo pervežtos į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur išbuvo trisdešimt šešerius su puse metų. Po šv. Mišių iškilminga procesija: priekyje kryžius, vėliavos, šimtai tautiniais rūbais pasipuošusio jaunimo, Kauno kunigų seminarijos auklėtiniai, dėstytojai, Lietuvos vyskupai ir valdytojai, arti 100 kunigų ir tūkstančiai tikinčiųjų melsdamiesi pajudėjo link Katedros. Karstą su karalaičio šv. Kazimiero relikvijomis, sveriantį maždaug 500 kg, visą kelią tarpusavy pasikeisdami nešė Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos auklėtiniai. Maldingoj eisenoj klierikų choras giedojo šv. Kazimiero pamėgtą giesmę „Omni die“, artėjant prie Katedros — šv. Kazimiero litaniją.
Prie Arkikatedros durų trumpą sutikimo žodį pasakė klebonas Kazimieras Vasiliauskas. Vėliavos, jaunimas su gėlėmis ir verbomis gyva garbės siena iš abiejų pusių pasitiko į savo pamėgtąją Katedrą sugrįžtantį Šventąjį Tremtinį. Karstas su šventojo relikvijomis buvo padėtas presbiterijoje ant specialiai paruošto paaukštinimo.
Vien jaunimas užpildė didžiąją vidurinę Katedros navą; tik nedidelė dalis maldininkų tilpo Katedroje, likusieji rikiavosi Gedimino aikštėje ir čia per garsiakalbius sekė pamaldų eigą. Šv. Mišias koncelebravo: kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai — Julijonas Steponavičius, Antanas Vaičius, Juozas Preikšas, Vladas Michelevičius — Panevėžio vyskupijos valdytojas Kazimieras Dulksnys, kun. Algirdas Gutauskas, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius kun. Viktoras Butkus ir svečias iš Romos — Šv. Grigaliaus universiteto profesorius Antanas Liuima. Šv. Mišios buvo laikomos pagal specialiai šiai iškilmei Apaštalų Sosto patvirtintus tekstus.
Pamaldose dalyvavo svečiai: iš Romos atvykę prof. A. Liuima ir buvęs Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas kun. Vytautas Kazlauskas, iš kaimyninės Latvijos Rygos ir Liepojos vyskupo J. Carkovo pasiuntinys bei grupė klierikų, Stačiatikių arkivyskupas Viktorinas. Atvyko maldininkų iš Estijos, Latvijos, Moldavijos, Baltarusijos.
Pamokslą pasakė kardinolas V. Sladkevičius. Neslėpdamas džiaugsmingo susijaudinimo, kardinolas pasveikino visus su iškilme, trumpai apžvelgė šv. Kazimiero biografiją ir sąlygas, padėjusias taip anksti subręsti šventumui; ragino maldininkus pasekti šv. Kazimiero pavyzdžiu. Ištisą dieną maldininkai lankė šv. Kazimiero sarkofagą.
Popietiniu laiku kardinolas V. Sladkevičius, vyskupai, vyskupijų valdytojai, apaštalų Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas kun. P. Vaičekonis ir Katedros klebonas kun. K. Vasiliauskas patikrino šv. Kazimiero relikvijas. Medinio karsto atidaryti nereikėjo — 1922 m. palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio ir kapitulos patikrinimo metu uždėti antspaudai rasti neliesti. Buvo surašytas naujas patikrinimo dokumentas ir pridėtas prie jau ten esančių.
Po vakarinių šv. Mišių sarkofagas su šv. Kazimiero relikvijomis buvo įkeltas į savo seną, specialiai jam skirtą vietą — karališkosios koplyčios altorių.