Atostogos ima ir pralekia. Daug greičiau, nei užtruko jų laukti. Daug trumpiau, nei kad buvo tikimasi. Bet net ir menkoj saujelėj vasaros trupinių žėri nuostabūs poilsio, tylos, žvaigždėtų naktų, žemės darbų savo malonumui, vakarinių gervių skrydžių sparnų šiurenimo tiesiai tau virš galvos, vaikų atradimų ir kalbų perlai. Stengiuosi jų prisisemti kuo daugiau ir giliau įsirašyti, juk iki kitų atostogų dar taip toli...
Mūsų šeimai ši vasara kitokia. Pirmąkart po ilgos pertraukos mama (t. y. aš) dirba, net ir kai jau vasara. Mūsų vidurinioji dukra birželio pabaigoje jau ėmė nerimauti: „Mama, kada pagaliau bus ta vasara?“, nors nė viena iš dukrų jau nelankė darželio ar mokyklos ir jau turėjo progų pajusti lauktąją vasarą. Bet kol mama ir tėtis sukasi darbų verpetuose, matyt, ne vasara vaikams.
Situaciją gelbsti močiutės ir seneliai bei turima galimybė savaitgaliais pabūti gamtoj. Čia ir atsiveria, kaip vaikams (suaugusiesiems, beje, irgi) gera bėgioti basomis, laisvė kada nori išeiti į lauką, nueiti keletą šimtų metrų per pievas iki artimiausių draugų ar kas rytą užsukti pas vietinę kaimynę močiutę tiesiog paklausti, kaip ji gyvena (faktas, kad toji kaimynė kaskart duoda po saują saldainių, matyt, ne svarbiausias). Ir laikas čia bėga kitaip, ir visi režimai (miego, mitybos...) sugriūva, bet atsiranda daug naujų galimybių daryti, ką nori ir kada nori, gulėti su knyga hamake, išmokti suptis atsistojus, knaisiotis gėlyne, žiūrėti į debesis...
Apie debesis. Atostogų pradžioje kažkaip užsižiūrėjau į juos ir bandžiau tikrinti, ar mano vaizduotė dar neatbukusi (arba tiksliau, kiek atbukusi) nuo kompiuterio ekrano ir visos tos šiuolaikinio pasaulio vizualybės – ar dar sugebu iš tų pūkų kamuolėlių kaip vaikystėje įžvelgti visokiausių gyvūnų, formų, tiesiog stebėti, kaip debesys virsta kažkuo, ką sukuria tavo žvilgsnis. Ir pastebėjau, kad atostogų pabaigoje akims sekėsi žymiai geriau nei pirmosiomis dienomis, kada debesys itin sunkiai virto kažkuo daugiau...
Ir taip atėjo lauktos atostogos. Visi puolėm į jas taip, kaip įsivaizduojam, kad būtų geriausia: kai kas ėmėsi žaisti košę makaliošę ir mokytis leisti aitvarą, kai kas – ieškoti nuostabiausių drugelių ir laumžirgių bei vabalų, ragauti dar nesunokusių nukritusių obuoliukų, kūrenti laužą, ridenti akmenis, klausytis nenustojančių griežti griežlių. Valgyti žirnius, skinti serbentus, gerti šviežių mėtų arbatą, maudytis, laistyti gėles. Tai labai paprasta. Ir mažai, ir labai daug. Gal mažai, kai pagalvoju apie bičiulius, pabuvusius per tą laiką kitoje pasaulio pusėje, gal vis dėlto daug, kai prisimenu gyvenimo daugiabutyje siaurybę ir darbo–namų–parduotuvės rutiną.
Ir tos kalbos. Nenustojančios čiauškėti ir tyrinėti trys mažos mergaitės. Juk reikia tiek daug paklausti: kada važiuosim prie jūros, ir išvis – kas ta jūra? Ar galiu eiti maudytis su (aukštakulniais) bateliais? Ar galiu pabandyti plaukti be padangos? Ar kroksai galėtų mane išlaikyti taip kaip padanga išlaiko? Kodėl neįmanoma nufotografuoti žvaigždžių? Kaip pagauti gražiausią drugelį? Mama, kodėl tu kasdien nenešioji suknelės? Kodėl gandrai į pradėtą sukti lizdą atskrenda tik vakare, ką jie išvis veikia visą dieną? (bandžiau pajuokauti, kad jie leliukus nešioja žmonėms, tai išgirdau dar vieną klausimą: o iš kur jie tuo leliukus ima?) Kodėl tėtis čia visą laiką vaikšto basas?..
O kiek rūpestėlių per dieną: lėles išmaudyti, pasisupti (ir pasipešti, kas kur supsis...), šimtą kartų parbėgti į trobą ir atgal, valgyti valgyti valgyti, piešti, kirpti, dėlioti, gydyti, pavargti, paverkti, pazyzti, kaip norisi saldainių... Ir prisiminti Vilnių, jo ilgėtis, jau kalbėti apie rudenį.
Beje, viena iš rudens kalbų buvo apie žadamus lankyti būrelius. Penkiametei pasiūlėme, kad galbūt ji jau norėtų pradėti lankyti kokį būrelį ar kuo nors užsiimti. Atsakymo laukti ilgai nereikėjo. Jis buvo toks tiesus: „Noriu lankyti cirką (būrelį) ir mokytis visaip taip, kaip cirke daryti.“ Še tau, kad nori... Noras labai rimtas, bet ilgokai teko pavargti bandant gražiai pasakyti, kad cirko būrelio Vilniuje nėra... Tada pereita prie atsarginio plano: „Noriu lankyti sportą.“ Klausiu: „Kokį sportą?“ Girdžiu tolesnį klausimą: „O kokių būna?“ Kai baigiu užsikirsti nuo visų vardijamų sporto šakų, išgirstu: „Noriu plaukti ir gauti prizą.“ O televizoriaus mes nežiūrime ir apie mūsų auksinę žuvelę tik per radiją girdėjom...
Ir šiemet iš naujo atrasta Žemaitija. Su netikėtai, bet džiugiai nustebinusiu Mosėdžiu ir jo akmenų užmojais, nuliūdinusiu vaizdu Orvidų sodyboje, su Salantų pyragu, žemaitiška kalba, galingu ir vėjuotu Šatrijos kalnu, smagiais žemaičių kloniais ir kalneliais (ir linksmųjų kalnelių keliu Telšių link)...
Ir dar jūra. Šiemet buvo jūra. Su didelėm bangom, karkvabalių kolonijų likučiais, pirmą kartą ant smėlio (pačių vaikų!) parašytais savo vardais, netgi Palangos tiltu ir šeimyniniu pasivažinėjimu dviračiais. Ak, taip, ir vėju. Prinešančiu smėlio į akis, mintis, košiančiu plaukus, bangas, kopų krūmelius ir... debesis.