 |
Ne kiekvienas turi būti kaip Tomas Akvinietis
Kaip buvęs evangelikalas ir intelektualas, besidomintis visuomeniniais reikalais, turiu nemažai draugų, kurie bėgant metams atsivertė į katalikybę. Artimi ryšiai su katalikų inteligentais tokiose vietose kaip Prinstono universitetas ar daugybėje ne pelno siekiančių Vašingtono institucijų yra gana veiksmingi parodant jauniems evangelikalams tai, ko jiems trūksta. Grožis ir didingumas, sąsajos su istorija ir intelekto jėga dažnai yra įvardijama kaip atsivertimo priežastys.
Tačiau girdėjau ir kontrargumentą: katalikybė, kurią matome būtent mano minėtose vietose, yra toli nuo „normalios“ katalikybės. Šiandienos „įprasta“ katalikybė gali būti atrodyti prietaringa, lengva savo esme ir dvasine formacija, vedanti savo sekėjus į bažnyčias, kurios sparčiai sensta ar yra persmelktos sekuliarėjimo dvasios. Kontrargumentas, apskritai paėmus, yra paremtas įspėjimu, kad „tai nėra tai, kas atrodo“.
Prielaida abiejuose scenarijuose yra panaši: kad intelektualioji, „aukštoji“ Bažnyčia yra tas siektinas krikščionybės modelis. Bet ar iš tikrųjų? Ar reikia norėti, kad visi būti intelektualai? Ar mūsų „gero krikščionio“ vertinimo kriterijus atitinkantis asmuo turi būti žmogus, jau turintis aukštojo mokslo diplomą ir rašantis disertaciją apie Tomą Akvinietį?
Tolkienas, tikras katalikas, kalbėjo apie tai „Karaliaus sugrįžime“. Skyriuje „Gydymo namai“ Pipinas teigia, kad hobitai nelabai ką bendro turi su karaliais, pilimis ir išorinėmis grožybėmis. Meris atsako: „Bet bent jau dabar galime juos matyti ir gerbti [karalius]. Manau, kad geriausia yra mylėti visų pirma tai, ką sugebame; reikia nuo kažko pradėti ir įleisti šaknis, o Grafystės dirva yra gili. Vis dėlto yra gilesnių ir didesnių dalykų. Ir žmogus negalėtų prižiūrėti savo daržo tame, ką jis vadina taika, jei ne jie, nesvarbu, ar jis žino apie juos ar ne. Džiaugiuosi, kad šiek tiek apie juos žinau. Tačiau nesuprantu, kam čia apie visa tai kalbu? Kur tas lapas? Ir ištrauk pypkę iš mano ryšulio, jei ji nesudužo.“
Pipinas ir Meris nėra intelektualai. Neturi aštraus proto, nedaro įspūdžio, tačiau vis dėlto šioje trumpoje Merio prakalboje galime pastebėti du aspektus, kurie, mano manymu, esminiai, kad Bažnyčia būtų sveika:
– „normalūs“ žmonės pripažįsta faktą, jog dalykai, kuriuos vertina intelektualai, teisingai sutvarkytoje visuomenėje turi įtaką visiems žmonėms ir veiklai, net jei jie ne visai aiškiai suvokia tuos dalykus. Dėl to žmonės gali gerbti dalykus, kurie tiesiogiai su jais nesusiję. Rytoj galėtume vertinti šiandienos elito vertę pagal tai, kaip pasklinda jų darbas ir kiek jie sugeba sukurti gražias bendruomenes ir sielas;
– dėkoja už dalykus, kurie yra svarbūs, net jei ir elementariausiu būdu. Didžioji gerai nugyvento gyvenimo dalis susideda iš mokymosi džiaugtis tikrais dalykais.
Ir hobitai tai žino. Trečiojo amžiaus Vidurio žemėje ar XXI a. Amerikoje būtų sunku surasti ką nors, kas skirtų daugiau dėmesio gerai muzikai, gėrimams, valgiui, maistui, namams, medžiams ir draugystei. Meris, priešingai nei jo draugai namuose, nujaučia, jog šie dalykai ateina iš kažkur – ir kad verta patyrinėti tą „kažkur“, ta vieta pažintina giliau, net jei tai padarys ir ne jis (ir galiausiai po savo stebėtinai gilios trumpos šnekos Meris pasipurto ir paprašo savo pypkės).
Nenorėkime, kad kiekvienas ar dauguma būtų intelektualai. Tačiau turėtume norėti, kad jie tam tikra prasme būtų hobitai.
Pagal Aleteia.org parengė Dalia Žemaitytė