 |
„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisume, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.“ (2 Tm 3, 16-17)
Krikščioniškosios pasaulėžiūros laukas lietuvių literatūros kontekste neretai aptariamas kiek abstrakčiai ar net, sakytume, atsargiai. Vengiant konkretesnių jo apibrėžčių, dažnai apsiribojama tik etinių, moralinių, pasaulėžiūrinių idėjų ar motyvų pastebėjimu, pasitelkiant juos bendram kūrinio kontekstui ar nagrinėjamai sričiai suprasti. Tad Gedimino Mikelaičio monografija „Kilti ir kelti: Šatrijos Raganos literatūros teologija“ atveria naują klasikinio kūrinio skaitymo būdą ir suvokimą. Joje, drąsiai pasitelkus literatūros teologiją kaip teoriją, aktualizuojama Šatrijos Raganos asmenybė ir kūryba. Reikėtų pastebėti, kad ši tarpdisciplininė teorija lietuviškame kontekste tik po truputį įsitvirtina ir atranda savo vietą (tai patvirtina ir profesorės V. Daujotytės-Pakerienės mintis, išsakyta 2013 m. Vilniaus knygų mugės metu – „teturimas mažas įdirbis, nors daugiau žmonių čia dirba“). Nors turime ne vieną šios problematikos tyrinėtoją (D. Čiočytė, E. Juknytė, D. Jakaitė ir J. Nagliuvienė, šios monografijos autorius), tačiau minimas tyrimų laukasdar laukiaplatesnių ir visapusiškesnių apmąstymų bei svarstymų, atversiančių krikščioniškosios teologijos reikšmę ir svarbą lietuvių literatūros tyrinėjimams.
Galima būtų nuspėti, kad ne itin platus minimos problematikos tyrinėjimas lėmė tai, kad monografijos pasirodymas nesusilaukė didelių atgarsių, o jos aptarimas šiųmetinėje knygų mugėje buvo daugiau sietas su moters tapatybės, gyvenimo meno kūrimu, tik šiek tiek paliečiant ir religines patirtis.Atsargus tyrinėtojų kalbėjimas, prisilietus prie teologinių / religinių temų, greičiausiai ir tapo impulsu susiformuoti vienam esminių, visoje monografijoje ryškėjančių siekių argumentuoti krikščioniškumo svarbą Šatrijos Raganos kūryboje, stengiantis paneigti tarp ankstesnių jos kūrybos tyrinėtojų vyravusią nuostatą, kuria, anot monografijos autoriaus, „krikščioniškumas, nusakomas kaip transcendencijos nuojauta, romantinis religingumas, metafizinė orientacija, neretai ištirpdomas meninėje kūryboje“ (p. 8) arba jis labiau siejamas su „miglotu amžinybės troškimu bei romantiniu mirties ilgesiu“ (p. 7). Monografijos autorius permąsto šią nuostatą, pasitelkdamas teologinio naratyvo antropologiją. Ją galima laikyti taikliu žingsniu – remiamasi tuo, į ką rėmėsi ir ką stengėsi puoselėti, ugdyti, dorinti ir auginti pati Šatrijos Ragana. O ji žvelgė į žmogų, jo veiksmus, kasdienį gyvenimą ir pasaulėjautą krikščioniškos dvasios šviesoje. Tad ir pats G. Mikelaitis, tarsi pakartodamas rašytoją, gręžiasi į žmogų, perteikdamas giliai tikinčio asmens religines patirtis. Monografijos autorius nepaliauja kartoti, jog „šiuolaikinė krikščioniškoji literatūra tampa teologijos akstinu“ (p. 206). Ji skatina naujai pažvelgti tiek į teologiją, tiek ir į literatūrą.
Norėdami nuosekliai apmąstyti autoriaus poziciją, monografijos aptarimą galime pradėti nuo jos pavadinimo, kuris, bent kiek pažįstantiems Šatrijos Raganos kūrybą, kreipia žvilgsnį į dorybingos moters paveikslą, kuri savo pedagoginiu uolumu ir atsidavimu mėgino kilti pati ir kelti kitus. Kitų dvasią, patriotizmą, žmogišką brandumą bei tikėjimą. Šis kilimo ir kėlimo motyvas monografijos skaitytojui atskleidžiamas, atsiremiant į permąstomą literatūros teologijos teoriją, o visų pirma, pristatant literatūros ir teologijos santykio problematiką, jos raidą ir tam tikrus aspektus.
Taigi, pirmiausia tyrimas remiasi klasikiniais literatūros teologijos autoriais ir jų aktualizuotomis sąvokomis: Paulio Tillicho koreliacijos metodu, Hanso Urso von Balthasaro bei Romano Guardinio teologine estetika. Šalia to, atsigręžus į Dorothe Sölle, apmąstomas ir šio santykio problematiškumas, jo analizės raida XX amžiuje. Pati tyrimo metodologija įvadinėje dalyje pristatoma motyvuotai, pasitelkus konkrečius, anksčiau paminėtuosius bei kitus šaltinius, o vėliau natūraliai pereinama prie literatūros teologijos formavimosi ir jo raidos. Tačiau knygoje esama knygos struktūravimo problemų, painaus poskyrių išdėstymo, kuris tampa kliūtimi, sutrikdančia nuoseklią skaitymo tėkmę.
Pirmiausia, monografijoje aptariama krikščioniškos literatūros paradigma, pristatant apreiškimo tiesų bei Kristaus figūros joje svarbą. Kitame poskyryje („Kova su šėtonu nuodėmės romane“) kiek netikėtai analizuojama šėtono figūra (galėtume numanyti, kaip opozicija Jėzaus asmeniui), iškeliamas nuodėmės klausimas krikščioniškame romane bei religiniame kontekste. Tolesniame poskyryje („Teologijos ir literatūros dialogo šiuolaikinių teorijų vertinimas“) vėl sugrįžtama prie literatūros ir teologijos dialogo problematikos, kuri lyg ir nebeturi sąsajų su konkrečiais – Kristaus ir šėtono – vaizdiniais ir kuri nuoseklumo dėlei labiau būtų tikusi aptariant tyrimo metodologiją. Tik išgryninus krikščioniškos literatūros sampratą, imami kelti šiuolaikinės literatūros teologijos formavimosi laukai, kurie iš esmės išplečia jau metodologijoje užgriebtus teologinės estetikos taškus ir įveda į „literatūros ir teologijos socialinio poveikio ir visuomenės kritikos funkcijas“ (p. 63), literatūros eschatologijos ir kitus, jau vėliau Šatrijos Raganos kūryboje analizuojamus momentus. Beskaitant galima pajusti, jog autorius linkęs literatūros teologijos apibrėžtį siaurinti iki krikščioniškos literatūros, kuri puikiai tinka Šatrijos Raganos kūrybos aptarimui, tačiau metodologiniame paribyje palieka daugelį kitų probleminių klausimų (pvz., ar į šį lauką patenka atvirai krikščioniškumo nedeklaruojanti ir netgi jį paneigianti kūryba?). Mano manymu, tekstas būtų kur kas nuoseklesnis, jei pirmiausia plačiau būtų aptartas metodologinis literatūros teologijos principas, probleminiai aspektai ir tik tuomet pereinama prie kalbėjimo apie krikščionišką literatūrą.
Pereinant nuo monografijos struktūros prie turinio klausimų būtina pabrėžti, jog literatūros teologijos tyrimų laukui taikoma krikščioniškos literatūros apibrėžtis siaurina patį tyrimų objektą, tačiau pati krikščioniškoji literatūra pristatoma novatoriškai. Ankstesniuose tyrinėtojų darbuose dominavo anksčiau minėtoji vokiška, o kai kur ir anglosaksiška literatūros teologijos tradicija, tačiau šioje monografijoje atveriamas naujas iki tol Lietuvoje netyrinėtas stačiatikybės literatūros teologijos laukas, kuris stipriausiai ir pagrindžia monografijos autoriaus naudojamą krikščioniškos literatūros apibrėžtį bei motyvuotai perteikia Šatrijos Raganos, kuriai buvo artimos „kai kurios stačiatikybės teologinės idėjos: sielos tobulėjimo, mirties kaip perėjimo į amžinybę, meilės kaip gyvenimą perkuriančios jėgos“ (p. 62), teologinio naratyvo kūrimą. Nors esmiškai tai bendrakrikščioniškos temos, tačiau stačiatikybė tampa aktuali dėl „krikščioniškos topikos“ (p. 57) – sakralios, bažnytinės kalbos ir literatūrinės kalbos jungties, kuri itin pastebima ir Šatrijos Raganos kūriniuose – išryškinimo literatūros ir krikščionybės santykio tyrinėtojų akiratyje.
Tenka pripažinti, kad žmogui, mažiau išmanančiam krikščioniškąją teologiją, ši knyga gali būti sunki lektūra. Ir ne tik todėl, kad natūraliai pasakojimo tėkmei, kaip jau minėta, trukdo painokas ir kartais išoriškai nelabai aiškų sąryšį turinčių metodologinių apibrėžčių išdėstymas. Įdomu, kad bent vieną monografijos perskaitymo kliūtį nurodo ir pats autorius, netiesiogiai iškeldamas reikalavimą ją skaityti tikėjimo žvilgsniu: „Vargu ar krikščioniškas turinys, išpažinimo kupina deklamacija ar teologinė frazė sudomins tikėjimu abejojantį, indiferentišką skaitytoją“ (p. 48). Išskirdamas šitokią grupę skaitytojų, G. Mikelaitis implicitiškai sukuria savo idealių skaitytojų ratą, tarsi iš anksto apsidrausdamas ir numatydamas menką susidomėjimą knyga kaip pernelyg krikščioniška. Reikėtų pastebėti, kad šis atribojimas ir diferencijavimas atveria vienaplanės knygos poziciją ir tuomet kyla retorinis klausimas, jeigu monografija nebus suprasta krikščionio skaitytojo, tai tuomet bus liekama be adresato?
Skaitymo klausimus palikę nuošalėje susitelkime ties likusiomis teologinio naratyvo realizacijomis: „Šatrijos Raganos literatūros aretologija“ bei „Šatrijos Raganos literatūros eschatologija“ pristatančiomis naują krikščioniškų vertybių įprasminimo etapą, kuomet pereinama nuo „tiesmuko, dažnai iš didaktinės literatūros nusižiūrėtą krikščioniškų dorybių eksplikavimo jį keičiant gerokai psichologiškesniu, labiau orientuotu į kūrinio semantiką“ (p. 72).
Galime klausti, kaip skleidžiasi aretologinis principas, t. y. žmogiškųjų dorybių diegimas, pasinaudojant intelektu, valia ir širdimi, Šatrijos Raganos kūryboje ir jos pačios asmenybės raidoje. G. Mikelaitis, besiremdamas vokiečių pedagogo, sociologo, politiko, filosofo, dariusio įtaką ir XX a. I pus. lietuvių mąstytojams ir pedagogams – F. W. Försterio asmenybe, konstruoja krikščioniškos edukologės paveikslą. Šatrijos Ragana identifikuojama kaip Försterio pedagoginio naratyvo sekėja, jo idėjų perėmėja ir skleidėja, kuriai itin svarbus „valios lavinimas, įpročių formavimas ir religinis dorinimas“ (p. 83). Susitelkus ties jos raštais, pastebimi perimti minėto vokiečių mąstytojo kūrybos principai: įsivaizdavimas, induktyvus pedagogikos metodas ir t. t., kad tai ne tik leistų ugdyti valią (kaip pagrindinį žmogaus tobulėjimui padedantį principą), bet skelbtų ir skleistų dorovinį turinį. G. Mikelaitis akcentuoja itin svarbų Šatrijos Raganos kūrybos principą, kuomet menas nebėra tik abstraktus idealų skleidėjas, keliantis estetinį pasigerėjimą, bet meninė kalba sugyvina „paslėptą tikrovę ir leidžia praplėsti ir sustiprinti dorinę įtaką“ (p. 82). Būtent meno paveikumas ir padeda sustiprinti šio turinio raišką bei iškelti „artistiško auklėjimo“ (p. 83) reikšmę.
Meno, kaip skatinančio dorybingumo augimą, tematiką keičia tautinio religingumo problematika, kuri, anot Mikelaičio, skleidžiasi kaip sakralizuota tėvynės meilė, besiremianti krikščionišku doriniu auklėjimu, švietimu ir kultūrinimu. Tikėjimas ir religija tampa sudėtine tautiškumo dalimi. Motyvuotas šiuo atveju yra ir krikščioniškų dorybių diegimas, tikėjimo autentiškumo sklaida, naudojantis švietimu, išsilavinimu, mokslo troškimu ir darbo svarba, kuomet „veiksmų moralumas priklauso nuo sąmoningos valios protingai pasirinkto objekto“ (p. 113), o dorinimo pagrindu tampa „žmogaus idealo įsigalėjimas asmens prigimtyje, jo įsikūnijimas žmogaus tikrovėje ir pastarosios keitimas pagal tą idealą“ (p. 113).
Gyvenimo meno tematika aptarta dar per šiųmetę Vilniaus knygų mugę skatina naujai pažvelgti į saviugdos tikslą, būdą sutaikyti kūrybinius ir tarpasmeninius poreikius, kai menas gyventi tampa dorybių hierarchijos išpildymu, siekiant ugdyti ir formuoti charakterį, remiantis altruistiniais pasirinkimais (Šatrijos Ragana, turėdama muzikės gabumų, imasi daug praktiškesnės veiklos – bitininkystės, studijavusi Šveicarijoje nepasilieka ten dėstyti, tačiau grįžta į provinciją užsiimti ugdomąja veikla), atsidavimą kitiems bei „išdailinti materialiąsias lytis, kad grožis, kaip begalybės atspindys, pasireikštų jau šiapusiniame gyvenime“ (p. 127).
„Krikščioniškumo krizės ir įsitikinimų etikos“ poskyris parodo, kad ši monografija nėra vien tik apie Šatrijos Raganos kūryboje pastebimą krikščioniškumo sklaidą, bet užgriebia kur kas platesnę problemą – krikščionybės padėtį. Knygoje pateikiamas XIX a. pab. – XX a. pr. katalikų bažnyčios kontekstas ir iššūkiai: reliatyvizmo, krikščionybės kritikos, Dievo neigimo problematika. Šatrijos Ragana į šį netikėjimo ir nihilizmo kontekstą įsirašo kaip pati to nepatyrusi, tačiau kaip stebinti tai patiriančius ir besistengianti jiems padėti. Galima sakyti, kad knygoje kuriamas kiek idealizuotas rašytojos paveikslas: tobulos pedagogės ir pasišventusios krikščionės: „Šatrijos Raganos kelyje nebuvo netikėjimo properšų ar nihilizmo periodų“ (p. 132). Grįžtant prie krikščionybės kritikos, G. Mikelaitis pasitelkia autorės svarstymus apie moderniojo žmogaus gyvenimo krizę, neigiamą santykį su Dievu. Šitaip patenkama į filosofinius apmąstymus, kuriuose Nietzsche tėra „moderniosios pasaulėžiūros kankinys“ (p. 134), o pats krikščioniškas Dievas miręs, nes tapo pernelyg žmogiškas, atlaidus ir praradęs savo dieviškumą (p. 134). Taip skaitytojas įvedamas į jau platesnius literatūros teologijos mąstymo laukus. Imama svarstyti ir pati religinė praktika, kuomet akcentuojama Šatrijos Raganai itin svarbi autentiška krikščionybė bei apsivalymas nuo profaniško, formalaus tikėjimo (komiškas Ciocės, kuri meldžiasi priešais Lurdo šv. Mariją, tačiau nemėgsta lankytis bažnyčioje, nes giesmės ją blogai veikia, suburžuazėjusio dvasininko paveikslas, klerikalizmo apraiškos, naivusis liaudiškas tikėjimas (p. 136-138, 142). Iš esmės šis skyrius – tai pasaulėžiūros pjūvis, rodantis būsimuosius „krikščioniškumo atsinaujinimo orientyrus“ (p. 143) bei ryškius krikščionybės skaudulius, kuomet netgi „dorybingas krikščioniškas gyvenimas, pilnutinis religingumas žemiškajame pasaulyje nesuteikia galutinės laimės ir būties pilnatvės“ (p. 143).
Uolus Šatrijos Raganos religingumas skatina tyrinėti jos kūrybą literatūros teologijos požiūriu, tad, kaip jau buvo anksčiau minėta, monografijoje ne tik pateikiamas tikinčios kūrėjos paveikslas, tačiau imamas piešti platesnis literatūros teologijos vaizdas, įvedant literatūros eschatologijos perspektyvą. Tai leidžia atverti dar vieną žmogaus saviugdos principą, kai imamas svarstyti autentiškas gyvenimas, belaukiant jo baigties, belaukiant „laikų pabaigos“. Šis monografijos autoriaus judesys pirmiausia skatina prisiliesti prie G. Mikelaičio esmiškai pasirinktų krikščionybės temų – meilės, mirties ir sielos, sujungtų po literatūros teologijos antrašteirorientuotų į žmogaus pasaulėvokos bei pasaulėžiūros rėmus: žmogaus atsakas, reakciją į pasaulį (gebėjimas mylėti), jo paties buvimas pasaulyje (mirtis – kaip tęstinio veiksmo išgyvenimas) bei sielos kaip įprasminto laiko problematika.
Meilės tema Šatrijos Raganos kūryboje jau ankstesnių tyrinėtojų pripažinta esmine, tačiau monografijoje ji įgauna naujumo aspektą, į meilę žvelgiant iš literatūros eschatologijos perspektyvos, analizuojamos remiantis klasikinėmis meilės pakopomis: erosu, filija ir agape-caritas. Šių pakopų sklaida leidžia įtvirtinti teologinės minties unikalumą, kuomet svarbus tampa ne pats sekimo Kristumi kaip tikėjimo įtvirtinimo motyvas, o krikščioniškos meilės įgyvendinimas (p. 208).
Mirties tematikos aktualumas XIX a. – XX a. pr. literatūroje nepralysta ir pro G. Mikelaičio akis. Ši egzistencinio nyksmo patirtis persmelkia Šatrijos Raganos kūrybą, kuomet į mirtį žvelgiama, remiantis civilizacijos žlugimo, gyvenimo trapumo, kartu ir mirties kaip perėjimo veiksniais. Eschatologinis mirties apmąstymas monografijoje atskleidžia ne tik mirties kaip prabudimo motyvą, tačiau atveria ir pačios krikščionybės esmę, kur gyvenimas tėra laikinas etapas, pasiruošimas bei kelionė į amžinąją būtį („mirtis vaizduojama kaip išsivadavimas iš materijos gniaužtų“ (p. 174). Stengiamasi perteikti rašytojos mirties sampratą ne tik kaip negatyvią, bet ir kaip pozityvią „galimybę pažinti tiesą, atrasti teisingumą“ (p. 178). Mirtis Šatrijos Raganos personifikuotai vaizduota kaip džiugi, laukiama viešnia, o „rašytojos teologinis naratyvas mirtį pateikia kaip žemiškosios esaties įveiką, grindžiamą dorybėmis ir įtikėjimu dvasine perkaita“ (p. 181). Čia reikėtų paminėti ir pačiai monografijai būdinga filosofinį, apmąstomąjį pobūdį, kuomet ne tik analizuojami antropologizuotos mirties, jos įveikimo ar įsisąmoninimo būdai, bet pateikiami ir platesni autoriaus pamąstymai („Rasti mirties prasmę – tai įveikti išnykimo baimę ir gyvenimo nubudimą“ (p. 178).
Sielos problematika lyg ir natūraliai išplaukia iš mirties tematinės linijos. Pirmąją įrašius į „kismo, laikinumo, praeinamumo, nuolatinio gimimo ir mirimo“ terpę, sielos suvoktis taip pat remiasi nauja „laiko įprasminimo konstanta – eschatologine laiko kaip sielos išganymo samprata“ (p. 185). Laikas kaip ir daugelis anksčiau minėtųjų aspektų pasitarnauja kaip asmens ugdytojas, nes „žemiškojo gyvenimo dorumas, veikimo intensyvumas tiesiogiai nulemia amžinybės kokybę“ (p. 185). Nuolatinis tobulinimasis turi būti kiekvieno žmogaus siekinys, padėsiantis išpildyti žemiškąjį gyvenimą bei išganyti sielą. Taip įžengiama į krikščionybės esmę – sekimą Kristumi, vedantį į visuminį augimą, kuris ir pasireiškia žmogaus sielos brendimu. Besiremiant Šatrijos Raganai svarbiais šv. Teresės patarimais, kurie kartais turi pernelyg stiprų atpasakojimo pobūdį, sekimo motyvas pasirodo krikščioniškojo „įsišaknijimo Kristuje“ pavidalu, kuomet „žmogus yra sutvertas ‚Dievo linkui‘ ir čia begyvendamas, turi eiti vis priešakin tuo keliu“ (p. 189).
Reikėtų paminėti, kad itin plačiai Mikelaičio pateikta literatūros eschatologijos žiūra bei neišvengiamai kartu einantys teologiniai apmąstymai ir jų gausa kartais apsunkina autoriaus minties sekimą. Nors ir įmanoma suvokti, kad kalbama apie sielos tobulėjimą, bet čia pat aptariamas ir literatūros ugdomasis tikslas – dorinis kilimas prie idealo, dvasinio praregėjimo žadinimas, realaus asmens apsigręžimas (p. 188) bei jau anksčiau aptarta mirties tematika (nors pastaroji ir įvedama į apsivalymo – tobulėjimo tarpsniui būdingą terpę). Šiame kontekste įtalpinami ir „metafiziniai blogio ir Dievo buvimo klausimai“ (p. 196), kurie svarstomi kaip sielos klausimai. Žinoma, sielos tobulėjimui svarbus apsivalymas, o tam reikia pastebėti savo klaidas ir nuodėmes. Visa tai aptarta, besiremiant krikščioniškais tobulėjimo tarpsniais (apsivalymas, nušvitimas, susivienijimas). Šalia to įtelpa jau anksčiau paminėta gėrio ir blogio dialektika, ją praplečiant ir įvedant jau konkrečią velnio figūrą, trukdančią pasiekti vienį su Dievu, tačiau čia netgi suranda vietą ir pačios rašytojos pasaulėžiūra, susijusi su politika ir partiniais visuomenės reikalais. Gal tai ir logiškai pratęsia „būties disonansus“, bet, mano manymu, minties šuolis nuo kūryboje pastebimo velnio motyvo prie rašytojos biografijos momentų kiek per staigus.
Neįmanoma pateikti visos Šatrijos Raganos literatūros teologijos aprėpčių, išskleisti visų teologinio naratyvo kūrimo principų, tačiau monografiją galime pavadinti dar tobulintinu bandymu pristatyti dar vieną literatūros teologijos aspektą bei pasiūlyti skaitytojui naujai pažvelgti tiek į pačią Šatrijos Raganą, tiek į krikščioniškumo problematiką lietuvių literatūros kontekste, kuriame jungiasi religinės ir mistinės rašytojos patirtys, į jas žvelgiant iš antropologinės ir eschatologinės perspektyvos, iškeliant saviugdos ir kitų ugdymo svarbumą, kuris ir tampa tobulėjimo keliu, vedančiu į dorybingą gyvenimą Dievo link.