Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė:
„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.
Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą.
Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų, – iš tiesų sakau jums, – jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“.
Kiti skaitiniai: Įst 31, 1–8; Įst 32, 3–4. 7–9. 12
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas
Suvaikėti?..
Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę – perspėja mus šiandien Jėzus Evangelijos pagal Matą ištraukoje.
Išties žavi mažų vaikų besąlygiškas pasitikėjimas tėvų rūpestingąja meile ir gebėjimas džiaugtis smulkmenomis, gyventi šia diena, nes kiekvienai dienai gana savo rūpesčių. Bet dar labiau Dievą, kaip liudija mums šiandienos Evangelija (13 eil.), džiugina susitikimas su paklydusiu savo vaiku. Toks susitikimas vaizdžiai aprašytas Evangelijos pagal Luką 15 skyriuje. Savarankiškos laimės paieškose pasiklydęs vaikas – sūnus, suvokęs, kad jovalas nebepasotina Gyvenimo alkio, žengia į Dievo Karalystę – į laukiančio, mylinčio Tėvo glėbį, Jo bučinio kaitrą. Tapti vaiku, išpažinti savo vaikiškumą – tai liudyti tikėjimą besąlygiška Dievo meile, liudyti tikėjimą – gyventi atleidžiant. O kaip svarbu išdrįsti patikėti, pasitikėti atleidimu. Kol aš netikiu, kad mano draugas ar draugė, vyras ar žmona, tėvas, motina, sesuo ar brolis išties dėl meilės man atleido, tol draugystė įkalinta – ji negali augti... Aš – taip pat... Panašiai ir su Dievu – galiu eiti kasdien išpažinties, bet kol visa širdimi neįtikėsiu, neišgirsiu – kelkis, tau atleista – tol nepatirsiu dangaus karalystės gaivumo savo randuotoje kasdienybėje.
Tapti vaiku – tai atrasti Dievą, patirti Jį kaip mylintį Tėvą... Ir ši Jo meilė nenustygstanti vietoje, nerimastinga – iniciatyva kyla iš Dievo pusės – pats Dievas artinasi prie mūsų. Jis dėl kiekvieno iš mūsų, savo mylimųjų vaikų, dėl kurių nepagailėjo savo Viengimio Sūnaus, ryžtasi palikti teisiuosius, kad surastų mane, mus klystančius.
„Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė: Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1, 15).
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
