Stebint viešąją erdvę turbūt santykinai aktyviausiai vyksta idėjinė diskusija TS-LKD partijos viduje tarp konservatorių bei krikdemų flangų. Taip pat ir tarp Liberalų sąjūdžio, nors jis aiškiau artikuliuoja tai, kokioms idėjoms atstovauja. Bet žvelgiant į kitas partijas matyti didžiulis snaudulys, o greičiau užmigimas. „Darbo“ bei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos jau nuo pradžių tik tenkina jų vadų ambicijas, LLRA užsiėmusi dirbtinu nesantaikos kurstymu tarp lietuvių bei lenkų bendruomenių. O socialdemokratai?
Akivaizdu, kad socialdemokratai yra politinė partija ir siekia per rinkimus gauti priėjimą prie valdžios bei finansų išteklių. Tačiau ar daugiau nieko? Siūlyti ir įgyvendinti politines idėjas? Šiai kairiųjų partijai išties sunku generuoti pasiūlymus. Todėl turbūt verta atskirai pasvarstyti, kokie jie yra ir kokių socialdemokratų reikėtų Lietuvai?
Nesolidarūs kairieji – neatrasta galimybė dešiniesiems
Socialdemokratai iš principo įsivaizduojami kaip labiau atstovaujantys dirbančiųjų interesams. Lietuvoje padėtis susiklostė kitaip, ir socialdemokratai tokie buvo ir yra tik pagal pavadinimą. Žinoma, jie jaučia solidarumą, bet greičiau sau. Prisimenat partijos rinkimų šūkį: „Svarbiausia – žmogus“? Vienas naujausių „rūpinimosi žmogumi“ atvejų buvo Seimo narių algų grąžinimas. Tuo pačiu metu buvo guodžiami pensininkai, teigiant, jog jie dar turi palaukti savo pensijų atkūrimo. Valdžia prašo iš pensininkų kantrybės, kadangi kitu atveju būtų pakenkta makroekonominiams rodikliams stojant į euro zoną.
„Rūpinimasis žmogumi“ pasireiškia ir rinkimų metu, kai žymesni jau einantys pareigas Seimo nariai kandidatuoja į savivaldybes ar į ES Parlamentą, o partijai laimėjus mandatus, jie atiduodami mažiau žinomiems veikėjams. Artėjantys ES Parlamento bei Prezidento rinkimai rodo, jog partija bandys vėl pasitelkti šią strategiją. Paskutinė paplitusi „rūpinimosi žmogumi“ strategija yra partijai lojalių žmonių įdarbinimas ministerijose ir kitose valdžios įstaigose.
Nors solidarumo atžvilgiu socialdemokratai nutolę nuo savo rinkėjų, tačiau tai nebūtinai yra trūkumas, kadangi tuo gali pasinaudoti konservatorių partija, perimdama socialiai jautresnę politiką. Tačiau neaišku, ar tai pavyks padaryti. Konservatorių partija bando labiau orientuotis į mieste gyvenančius žmones, tokiu atveju sunku ir sugalvoti, ką būtų galima pasiūlyti nuskurdusiai bei ištuštėjusiai provincijai.
Politikavimo trūkumas
Viena iš chroniškų dabartinių Socialdemokratų partijos problemų yra ta, jog jie veikia daugiau kaip administracinė, o ne politinė partija. Vienas tokio administracinio požiūrio bruožų yra savigarbos neturėjimas arba vergo mentalitetas. Čia, žinoma, turiu omeny neseniai įvykusį skandalingą epizodą, kada Bronius Bradauskas uždraudė užsienio delegacijai rodyti filmą apie Nepriklausomybės atgavimą. Tas pats politinis veikėjas pareiškė, kad žydus Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusiems lietuviams valstybines pensijas turėtų mokėti ne Lietuva, o Izraelis. Aišku, premjeras pasmerkė jo žodžius, bet tai buvo padaryta veikiau dėl išorinio spaudimo, o vėliau prieš politiką nesiimta rimtesnių drausminamųjų priemonių, kas reiškia, kad šio politiko žodžiai iš esmės neprieštarauja partijos pozicijai.
Antra, politiškumo stygius matyti, kai A. Butkevičius vienu metu galvojo atsiimti pareiškimą Stokholmo arbitraže dėl galimos 5 milijardų litų permokos „Gazpromui“. Lietuvos premjeras turbūt galvojo, kad taip pelnys pigesnes dujas ir patenkins savo rinkėjų lūkesčius, tačiau vėlgi dėl išorinio spaudimo teko atmesti sumanymą. Visgi negebėjimas strategiškai mąstyti padarė nuostolių kitur. Pavyzdžiui, neseniai Lietuvoje JAV kompanija „Chevron“ nutraukė skalūnų dujų žvalgybos darbus.
Vidaus politikoje matyti dar viena apolitinė tendencija. A. Butkevičiaus vyriausybė nuo pat darbų pradžios pradėjo kurti įvairias darbo grupes. Įžvalgesni kritikai bei Prezidentė tiksliai tai įvardijo kaip politinės valios nebuvimą. Kalbant apie naujos atominės elektrinės statymą, pats premjeras spalio mėnesį teigė, jog šio klausimo svarstymą reikia perleisti specialistams, o ne politikams. Akivaizdu, kad tokio projekto neįmanoma įgyvendinti techniniais metodais.
Kalbant apie nacionalinį saugumą, čia taip pat matyti didelių problemų. Pati pagrindinė, aišku, būtų beviltiškai mažas – tik 0,77 % BVP siekiantis gynybos biudžetas – nepaisant to, jog 2012 metais visos politinės partijos įsipareigojo, kad gynybos finansavimas turi didėti. Be to, aklai pasitikima NATO saugumo garantijomis. Nors NATO nuolat primena Lietuvai apie jos įsipareigojimus gynybai, tačiau Lietuva neskuba reaguoti, ir mūsų valstybės kaip partnerės patikimumą šiuo metu garantuoja tik aukštos klasės specialiosios pajėgos.
Nors straipsnyje paimti neseni pavyzdžiai, tačiau galime pastebėti tęstinumą jau nuo nepriklausomybės atgavimo. Socialdemokratų partijos patriarchas Algirdas Brazauskas turbūt pirmasis tiksliai išreiškė partijos credo šiuo klausimu, teigdamas, kad „reikia mažiau politikuoti, o daugiau dirbti“. Paprasčiausias receptas spręsti apolitiškumo problemą būtų tiesiog laukti, kol partija subręs, bet, žvelgiant į lietuvių istoriją, jau nuo tarpukario nepavyksta išsivaduoti iš politinio nepatyrimo. Kažkas reprodukuoja apolitiško baudžiauninko mentalitetą.
Sukrikščionėjimas – misija neįmanoma
Išties kairieji jau nuo pat atsiradimo Europoje buvo antiklerikalinė politinė jėga, tokia liko iki šiol. Žinoma, dabartiniai socialdemokratai nėra tie patys religingi XIX a. socialdemokratai, kurie viltingai laukė kapitalizmo žlugimo. Taip pat dabartiniai kairieji jau nėra ir fanatiški bolševikai, kurie bandė sukurti rojų žemėje. Tačiau faktas, kad iki šiol jie išliko nuosaikiųjų ateistų politinė jėga ir tai, kuo jie tiki, yra radikaliai priešiška katalikiškai moralei, ypač šeimos klausimais, kelia nerimą.
Keista, kada buvęs konservatorius humoristas Algis Ramanauskas teigia, jog būtų gerai, kad Lietuva turėtų tikrąją vakarietiškąją kairę. Ideologinis nuoseklumas reikštų spartesnį homoseksualų teisių, agresyvaus lytinio švietimo nuo mažens, abortų, eutanazijos, politinio korektiškumo bei multikultūralizmo plėtrą. Tokiu atveju, žinant, kad šita partija populiariausia Lietuvoje ir turint omenyje mūsų šalies sekuliarizuotą visuomenę, būtų sunku politikoje atstovauti tradicinės šeimos vertybėms. Gerai, kad radikalus kairiųjų judėjimas toks kaip NK95 neturi didelės įtakos partijai. Kita vertus, nėra kvaila manyti, jog, pasitraukus dabartiniams oportunistiniams bei ideologijai indiferentiškiems kairiųjų politikams ir jų vietas užėmus labiau ideologiškai angažuotiems kairiesiems, gali grėsti radikalizacija pagal neomarksistinius standartus.
Posūkio krikščionybės link neverta tikėtis, nepaisant premjero žodžių, jog jis yra „tradicinių pažiūrų“. Pasak vieno partijos pareiškimo, socialdemokratai vis tiek yra griežtai prieš abortų draudimą. Turbūt krikščioniški socialistai taip ir liks tik Lotynų Amerikos fenomenu.