Viena pirmųjų Lietuvoje, prisijungusi prie projekto „Europeana 1989“ iniciatyvos atkurti Baltijos kelią internete, tapo europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Didžiausios Europoje skaitmeninės bibliotekos, archyvo ir muziejaus „Europeana“ kolekciją papildys R. Morkūnaitės-Mikulėnienės šeimos išsaugota nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kai penkiametė Radvilė su šeima yra tapusi ilgiausios žmonių grandinės dalimi.
Baltijos kelyje dalyvavote penkerių, tad tai nebuvo jūsų pačios sprendimas. Vis dėlto, gal galėtumėte pasidalyti savo prisiminimais, kaip ir kodėl vykote į Baltijos kelią?
Norisi tikėti, kad dauguma Lietuvos žmonių tuomet buvo Baltijos kelyje. Aplinkybės buvo labai aiškios – Atgimimas. Manau, kad likti abejingais tokiomis aplinkybėmis yra neįmanoma, o tiems, kurie ir ilgais okupacijos dešimtmečiais įvairiais būdais priešinosi sovietinei santvarkai, tai buvo savaime suprantama.
Aš vykau su savo šeima ir kaimynais. Esu dėkinga savo tėvams, kad jie visuomet pasiimdavo kartu – ar į Sąjūdžio mitingus, ar 1991 m. sausį prie Parlamento, ar į kitus piketus. Lietuvos Nepriklausomybės klausimas ir tos aktualijos niekada nebuvo tik suaugusiųjų reikalas, nebuvo sakoma – „čia ne vaikams”. Laisvės klausimas buvo bendras reikalas.
Mes vykome iš Rumšiškių savu automobiliu – geltonu zaporožiečiu. Beje, jis dar neatiduotas į metalo laužą! Atsimenu daugybę mašinų, ištisą koloną. Žmonės vyko su plakatais, vėliavomis. Buvo spūsčių, bet pykčių nebuvo. Mūsų ekipažas vežėsi plakatus su užrašais „Punsko lietuviai remia Baltijos kelią!!!“, nes tėvai turi bičiulių trap Lenkijos lietuvių, kurie tokiu būdu irgi prisijungė prie Baltijos kelio. Dabar šis plakatas yra Kaišiadorių krašto muziejuje. Atsimenu, kad vis mojavom iš paskos ar priekyje važiuojantiems žmonėms, mums, vaikams, tai buvo labai smagu.
Kaip vyko Baltijos kelias? Kokie prisiminimai pirmiausia iškyla atmintyje?
Mūsų miesteliui, Rumšiškėms, buvo paskirta atkarpa ties Širvintomis. Mums pavyko ten ir nuvykti. Žinau, kad kiti žmonės nebetilpo į jiems paskirtus kilometrus, todėl suformavo atskirą atšaką. Atsimenu, kad buvo statomas kryžius, kad žmonės klausėsi per radijo imtuvus nuolatos atnaujinamų žinių. Menu, kad deginom žvakeles. Kai išsirikiavome – aš stovėjau tarp mamos ir sesių. Tėtis laikė vėliavą.
Geriausiai prisimenu patį vykimą automobiliais, daugybę žmonių, ir kai lėktuvas barstė ant skiriamosios juostos gėles! Mes, vaikai, bėgom per kelią rinkti tų gėlių. Labai džiaugiuosi, kad tėčiui pavyko užfiksuoti Balijos kelio akimirkas fotoaparatu. Šios nuotraukos man yra vienos brangiausių. Žinoma, dar yra geltonasis zaporožietis, kurį gal tėvų anūkai prikels antram gyvenimui.
Baltijos kelias – vienas iš Lietuvos Atgimimo simbolių. Su kuo jums dar siejasi 1989-ieji, visas Europos transformacijos laikotarpis?
Baltijos kelio metu man buvo penkeri. Vaikiški prisiminimai gana migloti, tačiau visas tas laikmetis – Sąjūdžio mitingai, tremtinių palaikų pargabenimas, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, Medininkų tragedija yra vieni ryškesnių prisiminimų. Aišku, jie turbūt nugrimztų praeitin, jei nebūtų nuolat gaivinami. Taigi, man Lietuvos nepriklausomybė asocijuojasi su visais tais įvykiais, su trispalvėm, dainom, daugybe žmonių ir.... saldainiais guminukais. 1992 metais su vaikų folkloro ansambliu „Verpetukai“ vykome į pirmąją kelionę į užsienį. Ten pilnos saldainių, tarp jų ir neragautų guminukų, lentynos atrodė kaip stebuklas!
„Europeana 1989“ šaunus projektas, padedantis gaivinti atmintį, nepamirsti to, kas vyko kiek daugiau, nei prieš 20 metų.
Kas jums buvo Baltijos kelias anuomet ir kaip jį suprantate dabar?
Tada buvo smagus įvykis, nors supratau, kad vyksta kažkas svarbaus. Tai nebuvo šiaip, išvyka. Šiandien man tai atrodo kaip stebuklas – kad taip galėjo įvykti, kad žmonės buvo tokie susitelkę ir sklidini laisvės siekio. Stebuklas ir tai, kad rinkosi įvairaus amžiaus žmonės, kad dalyvavo įvairios organizacijos: neįgalieji, chorai...
Ne atsitiktinumas, kad savo darbe skiriu didelę dalį laiko ir pastangų istorinės atminties išsaugojimui bei sklaidai. Baltijos kelias yra neatsiejama Europos istorijos dalis. Džiaugiuosi, kad visai neseniai, Baltijos kelio atminimas buvo įtvirtintas Europos Parlamento būstinėje Briuselyje, čia atidengėme atminimo lentą, pagerbiančią dalyvavusiuosius Baltijos kelyje. Baltijos kelio vardu pavadinta viena pagrindinių Europos Parlamento būstinės erdvių. Nuo šiol galėsime sakyti – susitikime Baltijos kelyje!
Skambės sentimentaliai, bet kiekvieną sykį, žiūrint filmuotą medžiagą ir matant nepertraukiamą žmonių grandinę mane ima graudulys ir pasididžiavimas.
Po Baltijos kelio griuvo Berlyno siena, bet be politinės reikšmės jis man svarbus ir kaip savasties dalis. Jausmas, kad su tais milijonais žmonių, nepaisant mūsų skirtumų ir skirtingų likimų, turiu kažką bendro, yra labai svarbus ir ypatingas.
Kalbėjosi Zita Šlepetienė