Sausio 14-ąją Prancūzijos prezidentas prabilo apie savo planuojamas ūkio ir socialines reformas. Tai sulaukė didelio atgarsio pasaulio spaudoje, nes ženklina Paryžiaus posūkį nuo gana radikalaus socializmo, kurį prezidentas skelbė anksčiau, į nuosaikesnę socialinę demokratiją.
Kaip rašė Vokietijos nacionalinis laikraštis „Welt“, „jau antrą kartą iš eilės François Hollande`as savo tautiečius suglumino. Praėjusią savaitę jis tai padarė ne savo noru, kai bulvarinis laikraštis atskleidė jo meilės romaną su viena aktore. O šį antradienį prezidentas prancūzus nustebino tyčia ir pats, atkreipdamas jų dėmesį į egzistuojančią tikrovę“.
„O ši, pasak F. Hollande`o, esanti tokia: jeigu Prancūzija dar nori pati nuspręsti savo likimą, ji turi „atkurti savo ekonominę jėgą“, kurią „per praėjusius 10 metų prarado“. Tada prezidentas pateikė ilgą reformų sąrašą.
Kai kurie klausytojai beveik negalėjo patikėti savo ausimis: šalutinių išlaidų šalia atlyginimo mažinimas, valstybės išlaidų mažinimas, biurokratijos karpymas“, – nustebęs rašė ir Vokietijos dienraštis, kartu pagirdamas, jog F. Hollande`as, atrodo, „bus atkeliavęs į realybę“.
Kitas Vokietijos dienraštis, Miunchene leidžiamas „Süddeutsche“, irgi teigė, jog „tie, kas Prancūzijos prezidento klausėsi per jo spaudos konferenciją antradienio vakarą, galėjo suabejoti, kas jam parašė kalbą. Ar tai buvo François Hollande`as ir jo patarėjai Eliziejaus rūmuose? O gal kanclerės biuras Berlyne ir Europos Komisija Briuselyje?
Nes tai, ką šis socialistas per 21-ąjį savo prezidentavimo mėnesį pasakė, visai nepriminė klasiškojo prancūzų etatizmo (valstybės aukštinimo), o greičiau atliepė europietiškąją reformų dvasią“.
„Ponas F. Hollande`as norėtų taupyti valstybės išlaidas, apkirpti biurokratus, sumažinti darbdavių naštą, pagerinti produktyvumą, stiprinti Europą ir dar artimiau bendradarbiauti su Vokietija.
Aišku, kad F. Hollande`as ir jo žmonės šią kalbą patys parašė. Bet dėl to ji ir yra verta dėmesio“, – rašė Pietų Vokietijos dienraštis.
O pasak Frankfurto dešiniųjų liberalų dienraščio „Allgemeine“, „tas vardu neįvardytas posūkis, kurio F. Hollande`as dabar ėmėsi, yra, šalia faktiškų palengvinimų įmonėms, visų pirma dvasinis, tiksliau pasakius, ideologinis.
F. Hollande`as atsisakė iliuzijos, kad jis gali ūkiui ką nors duoti, kartu neišgądindamas kairiųjų. Tą pusiausvyros laikymo, balansavimo fokusą, kurį jis demonstravo nuo pat savo prezidentavimo pradžios, jis nutraukė, nes juk nuo lyno jis iš tiesų jau ir nukrito“.
„Tai akivaizdu iš ūkio būklės ir visų pirma iš to, kad savo pažado sumažinti bedarbystę jis nesugebėjo tęsėti. Jo ideologinis posūkis iš tiesų yra paskutinis bandymas per savo kadenciją, kuriai dar liko geri treji metai, įvykdyti ir ekonomikos posūkį į gerąją pusę“, – rašė Frankfurto dešiniųjų liberalų laikraštis.
O kairiųjų liberalų ir socialdemokratų mintį palaikantis „Frankfurter Rundschau“ teigė, jog tikėtina, kad „Prancūzijos kairė ir apskritai gyventojai šitą posūkį į socialliberalizmą palaikys. F. Hollande`as su desperacijos drąsa ėmėsi keisti savo kursą – ne daugiau, bet ir ne mažiau. Tačiau prie tikslo jis toli gražu dar nepriartėjo“.
Turino dienraštis „Stampa“ rašė, kad „F. Hollande`o slinktis socialdemokratų link yra didžioji naujiena iš Eliziejaus rūmų prasidėjus naujiems metams. Ji skaldo kairiuosius, tačiau patinka Briuseliui ir Berlynui, ją galima lyginti su vieno iš jo politinių tėvų posūkiu“.
„Tai įvyko 1983-aisiais, kai François Mitterrand`as, maždaug įpusėjus pirmajai jo kadencijai ir prispaustas blogų reitingų apklausose, į stalčių padėjo „Jungtinę kairės programą“ ir jos vietoje pradėjo vykdyti savo paties ūkio politiką. Tai buvo keblus sprendimas, tačiau jis jam garantavo antrąją kadenciją“, – rašė šiaurinės Italijos dienraštis.
O Danijos dienraštis „Jyllands Posten“ priminė, jog Prancūzijoje „nedarbas viršija 10 procentų, o ūkio augimas sustojo – paskutinį ketvirtį ekonomika netgi sumažėjo.
F. Hollande`as prieš dvejus metus išrinktas dėl to, kad žadėjo įgyvendinti keletą socialistinių receptų, tarp jų – vadinamasis milijonierių apmokestinimas ir europietiško augimo priemonių paketo reikalavimas“.
„Tačiau šių stebuklingų priemonių arba negalima buvo aktyvuoti, arba jos pasirodė neturinčios poveikio. Todėl suprantama, kad žmonės vis labiau praranda kantrybę.
Prancūzijos visuomenė turi pereiti procesą, kurį tokios šalys kaip Vokietija ir Danija seniai pradėjo ar net jau pabaigė. Tai reiškia mažinti socialinę paramą ir subsidijas“, – rašė Orhuso Danijoje laikraštis.
Pasak Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“, „tam, kad Prancūzija ekonomiškai taptų naująja Vokietija, kur bedarbių procentas perpus mažesnis, įsiskolinimo nėra, o biudžeto deficitas išlygintas, neužtenka, kad Prancūzijos valstybės vadovas pradėtų vadintis ne socialistu, bet socialdemokratu“.
„Reiktų atsisakyti iliuzijos, kad darbdaviai per ateinančias savaites valstybės spaudžiami sukurs tuos milijonus darbo vietų, kurių reikėtų krizei darbo rinkoje sumažinti.
Kad būtų vykdomos patikimos reformos, reikia įveikti ideologines sienas, o čia nei prancūzų profsąjungos, nei politinės partijos didelės praktikos neturi“, – rašė Ciuricho dienraštis.
Anot Paryžiaus dienraščio „Monde“, „reikia atsakyti į du lemiamus klausimus. Kokioms nuolaidoms yra pasirengę darbdaviai ir kaip nauji potvarkiai būtų finansuojami? Ar reformuojant valstybės išlaidas? Bet tai ilgalaikė užduotis. Labiau tikėtini socialinių išlaidų sumažinimai, kaip antai būstų pinigams ir pensininkų paramai“, – teigė Prancūzijos laikraštis.
Portugalijos verslo dienraščio „Diario economico“ žodžiais, „po savo išrinkimo prezidentu F. Hollande`as žadėjo išgelbėti politinę kairę. Tai reiškė, kad jis įrodys, jog finansų, ekonomikos ir socialinę krizę galima įveikti, išleidžiant daugiau valstybės pinigų“.
„Europos kairieji ir Portugalijos socialistai – visi vienodai džiūgavo. Drąsiausieji netgi manė, kad F. Hollande`as duos atkirtį Angelai Merkel. Tokie dideli lūkesčiai tegalėjo baigtis nusivylimu“, – rašė Lisabonos laikraštis.
Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT radiją.
