Sausio vidurio Vilniaus meno apžvalga
Prieš kokius 15 metų, norint sužinoti meno naujienas, pakakdavo užsukti į vieną kitą galeriją ir Šiuolaikinio meno centrą, kuriame ir telkėsi naujesnės formuluotės ir meninės intrigos. Jei nukrypdavai nuo numinto takelio – išvysdavai nebent daugybę peizažų, šiek tiek portretų, niekur nedingstančią bronzinę mažąją plastiką, dar kai ką. Dabar yra kitaip. Siekiant pajusti aktualijų pulsą nebeužtenka užsukti į ŠMC. Tinklas pasklido. Įdomių dalykų galima aptikti ir naujai atsiradusiuose židiniuose, ir nuo pat Nepriklausomybės pradžios veikiančiose įvairios priklausomybės galerijose.
 |
| Iš Tauro Kensmino skulptūrų parodos „TARP“ (AV17) galerijoje. Dominykos Germanaitės nuotrauka |
Lai pirmi būna „naujokai“. Turiu omenyje 2011 m. įsikūrusią (AV17) galeriją, kuri jau suformavusi savo veidą ir dažnai figūruoja kultūrinės spaudos apžvalgose. Ji primena sunokusį vaisių, nes iš pažiūros niekuo neįtarsi, kad desertas slepia savo viduje kietą kauliuką: Aušros Vartų gatvėje galerija prisistato čia įprastais juvelyrikos dirbiniais, kurie sukaupti ir įžanginėse jos salėse, o giliau, po XVII a. skliautais, galima aptikti nekonvencionalių objektų bei skulptūrų, kuriuos yra sukūrę jauni lietuvių ar užsienio šalių menininkai. Sausio 9 – vasario 7 d. čia eksponuojama Tauro Kensmino (g. 1991) paroda „TARP“. VDA skulptūrą dar studijuojantis autorius jau keleri metai aktyviai reiškiasi parodose, su darbu „Prašau, pabūk čia dar truputį“ atstovavo (AV17) galerijai meno mugėje ArtVilnius’13. Šį menininką svarbu įsidėmėti – jis ne tik nesikartoja ir kiekvienąkart išranda maloniai nustebinantį junginį, bet ir demonstruoja puikią klausą ir skonį. O jie yra būtini kūrybai, kuri pagrįsta ne minčių konstruktu, o intuityvia estetine nuojauta. „TARP“: tvarkingas kailinę kepurę palikęs milžinas čia laiko keletą savo rakandų ir turbūt dar grįš, nes viskas paruošta ir tęsiasi. Akivaizdu, kad tai primityvaus ūkio bei kultūros gyventojas, bet gerai išmanantis ir industrinę civilizaciją. Itin tvirtas, nuoseklus (bet ne nuobodus), konstruktyviai ir švariai mąstantis.
 |
| Rūta Junutytė. Instaliacija „Somnambulas letargiškai“ galerijoje „Akademija“. Juozapo Blažiūno nuotrauka |
Kelis pradus jungia ir kita jauna menininkė Rūta Junutytė (g. 1986 m., VDA baigusi keramiką ir kurianti skulptūras) instaliacijoje „Somnambulas letargiškai“, kuri sausio 6–18 d. eksponuojama galerijoje „Akademija“. Pagal motyvus čia siejama natūra ir kultūra: tikros medžio šaknys, stirnos atlieja, kėdės, žmogaus akys. Bet iš tikrųjų bandomi sulipdyti vienas kitą atstumiantys dalykai: gamtos citatos ir neišradinga reklama, įsiėdę banalūs žmogaus buities daiktai ir dizaino spalvodara. Galbūt visa tai kitu atveju ir susikalbėtų, bet čia einama kosmetiniu keliu – viską padengiant sujungti turinčiais baltais dažais. Nemanau, kad tai aliuzija į tų pačių 15 metų senumo pigų remontą... Čia, regis, taip pat darbavosi milžinė (žr. dailias viską stebinčias akis ant sienos), tačiau patikėti, kad ji čia iš tiesų gyveno ir blaškėsi, beveik neįmanoma. Lengviausia, žinoma, motyvuoti alogizmais iš miego sutrikimų srities, kuriuos ir pasitelkia autorė, susiedama priešingus somnambulizmą ir letargiją. Tačiau šis išaiškinimas dekoratyvus, kaip ir tie balti dažai. Nors ši perkrauta, bet erdviška kompozicija gražiai kadruojasi: kai atsisveikindamas jau lauke dar kartą ją patikrini pro žvilgsniui paliktus nedidelius stačiakampius galerijos languose, kiekviename išvysti vis kitą gerai subalansuotą frazę.
Miegas, sapnai bei tarpinės panirimo ir prabudimo būsenos kažkodėl labai populiarios – tarsi jos būtų neišsemiamas priežasčių šaltinis. Kaip vienas galimų raktų į Tauro Kensmino parodą „TARP“ galerijos pristatyme pateikiama jausena grimztant į miegą. Apie susapnavimus neretai rašo jaunieji kultūros reiškinių recenzentai ir kiti autoriai. Tarsi nuolat palaikyti aktyvų kontaktą su aplinka yra pernelyg sunku, juolab visad, net ir kai neaišku, sugebėti artikuliuoti. O greičiausias būdas atkurti jėgas – miegas kaip sąlyginės ramybės būsena ir fiziologiškai natūralus organizmo poreikis, kuris būdingas visiems žmonėms ir aukštesnės organizacijos gyvūnams, todėl ir visuotinai suprantamas. Meno sferoje – tiek ketinimų protokoluose, tiek rezultatų suvokime – sapnų priebėga kvepia kapituliacija. Nebent mes visi – sąmonės cenzūrą siekiantys įveikti amžini siurrealistai arba miegame tik su Sigmundo Freudo veikalu po pagalve.
 |
| Karina Lukauskaitė. Paroda „Upės, keliai ir debesys“ Pamėnkalnio galerijoje. Karinos Lukauskaitės nuotrauka |
Karina Lukauskaitė (g. 1972), kurios kūrybos paroda „Upės, keliai ir debesys“ sausio 10–31 d. veikia Pamėnkalnio galerijoje – tikrai nebe naujokė, o viduriniosios kartos tekstilės menininkė. Nors šioje parodoje eksponuojami iš vilnos sukurti darbai, bet jų vieta – tapybos diskurse. Juos turėjome pamatyti 15-oje Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje „Tapybos kontekstai“, kuri vasarą buvo okupavusi ŠMC ir kurios akiratyje buvo „tradicijų, naujų meninių idėjų ir tapybos kaita“ arba 9-ojoje Tarptautinėje Kauno bienalėje „UNITEKSTAS“ (2013 m. Ruduo–žiema), kurioje ieškota tekstilės ir šiuolaikinio meno sąlyčio „per intuiciją, medžiagiškumą, stichiškumą, sensualumą, nuojautas, buvimo čia ir dabar patyrimus“. Tiesa, ten vilnonė tapyba nebūtų visiškai atsiskleidusi – personalinėje galerijos ekspozicijoje nevaržomai išplėtotas visas abstrakcijos naratyvas su stebėtina supaprastintų teiginių tik keliais garsais, dideliais spalvų plotais įvairove. Dominantės ar kulminacijos jame nėra: kiekvienas nemažo formato, dažniausiai beveik vienspalvis stačiakampis, regis, jau tas, tikrasis ir pagrindinis, o kitas, žiūrėk, nė kiek ne prastesnis ir vėl kitoks. Pasakojimą sudaro ir sakiniai, ir pavieniai žodžiai. Ilgiausia (pilkos spalvos) frazė išdėstyta ant pagrindinės sienos ir iš tolo žada tik plokščią nuobodybę. Bet, pasirodo, ši vilnonė tapyba mėgsta artimesnio kontakto šilumą – priartėjus atsiveria „spalvinio lauko tapybai“ artima beribių erdvių iliuzija, papildoma medžiagos pluošto blizgesiu ir faktūra (ne austų ar rištų, o tik suglaustų linijų, sruogų, plotų), kuris formuoja oponuojantį paviršiaus tūrį.
Netikėtumas tyko ant šoninės sienos: tai intensyviai spindintis ultramarino inkliuzas. Ryškiai mėlyna vilnonė abstrakcija žėri ne prasčiau nei Mergelės Marijos apsiaustas senojoje tapyboje (kai centrinei figūrai buvo taupomas iš lazurito sutrintas pigmentas, itin vertintas nuo antikos laikų). Ar prancūzų menininko Yveso Kleino drauge su farmacinės įmonės chemikais susintetinta ir 1960 m. užpatentuota „Tarptautinė Kleino mėlyna“ (International Klein Blue (IKB)), kurią jis naudojo monochrominiams paveikslams bei performansams ir kuri iki šiol tebeplinta net popmuzikoje.
 |
| Linas Katinas. „Labanoras“ iš tapybos parodos „Sąmanos“ galerijoje „Aidas“. Galerijos archyvo nuotrauka |
Mėlyno paveikslo paradigma nesvetima ir Linui Katinui (g. 1941), aktyviai tebekuriančiam klasikui ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui („Sąmanos“. Tapyba. Galerija „Aidas“, sausio 3–22 d.). Džiugu konstatuoti, kad, kaip ir anksčiau, jis vis dar šaudo be optinio taikiklio, drąsiai eksperimentuodamas, besitaškydamas daugybe krypčių ir neturėdamas vientisos programos. Man regis, atleistini tie atvejai, kai nepataiko ar netyčia užmina ant kičo krūvelės. Aš pati jam atleidau viską, išvydusi ryškiai raudoną „Labanorą“, kabantį kartu su „Mėlyna samana“. Pastaroji abstrakcija (nors ir mėlyna) niekuo neypatinga. O štai raudonoji – tai mažučių Labanoro musyčių kapinės. Visus parodos paveikslus L. Katinas nutapė pernai toje girioje. Raudonoji drobė buvo tepama tolygiu riebiu sluoksniu, ne teptuku, o greičiausiai mentele, kvepėjo ir spalvą spinduliavo dažai. Matyt, buvo vasara, karšta, pats vabzdžių linksmybių metas. Muselės, tūpdamos ant klampaus paviršiaus ir amžiams ten užgesdamos, kažkodėl atsižvelgė į drobės kompoziciją, susikoncentruodamos daugiau į apačią, architektoniškai. Argi ne gyvas įrodymas, kad „žmogų valdo sąmonė ir pasąmonė, o samanos daugybę milijonų metų yra apdengusios žemę, akmenis, medžius, kūnus“? Pajutote „tas samanas, sąmonę, pasąmonę ir nesąmones, kurios kerpėja ant mūsų“?
 |
| Liucija Šulgaitė. „Uždarytas“. 2009. Iš parodos „In Memoriam Liucijai Šulgaitei“ Šv. Jono gatvės galerijoje. Juozo Matonio nuotrauka |
2013 m. sausio 10 d., sulaukusi 80-ties, mirė Liucija Šulgaitė. Viena ryškiausių lietuvių keramikių kartais pavadinama „tyliojo modernizmo“ atstove, nors termino autorės Elonos Lubytės nuomone, tai nėra tikslu. Į parodą ir ją lydėjusią knygą apie nonkonformistinę sovietinio laiko kūrybą („Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982“, 1997 m., ŠMC), taikomoji dailė nebuvo įtraukta, nes ji gyvavo pagal kitas taisykles. Takoskyra tarp vizualaus meno, anksčiau vadinto „vaizduojamuoju“, ir taikomosios kūrybos tirpsta, bet vis dar išlieka. (VDA fakultetai pervadinti į Vizualiųjų (nebe vaizduojamųjų) ir taikomųjų menų tik 2004 m., o 2010 m. jau išskiriamos tik atskiros specialybės).
L. Šulgaitės mirties metinėms paminėti skirta paroda sausio 9–vasario 7 d. veikia Šv. Jono gatvės galerijoje. Eksponuojami dar nerodyti paskutiniųjų, 2012 metų porceliano darbai, ankstesni vertingiausi porceliano ir keramikos kūriniai bei autorinės technikos tapyba. Jei nejaudina dekoratyvinė keramika, norisi ją pavadinti nebyliu „muziejiniu menu“ ir išsmukti iš salių, siūlau stabtelėti ties parodoje demonstruojamu 2011 m. Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus filmu apie dailininkę iš ciklo „Menininkų portretai“. Archyviniai kadrai, 70-mečio parodos atidarymo vaizdai ir keleri metai prieš mirtį įrašyti autorės monologai nukelia į kitą nei mums įprasta pasaulį. Tuomet atmeti aroganciją, bandai matuoti ne pagal dabarties, o „ano meto“ kontekstą ir suvokti visą nereikalingumo dramą. L. Šulgaitė nežiedė lietuvių liaudies menui artimų ar kitos stilistikos servizų – taikomoji funkcija jos netenkino. Kaip ir kiti anksčiau aprašytieji menininkai, ji kadaise novatoriškai žengė anapus tradicijos ir meno rūšies apribojimų: ieškojo ne tik naujų keramikos formų, priartindama ją prie skulptūros, bet ir „vaizdavo“ – filosofuodama, perteikdama jausmus, kurdama simbolius, metaforas ir poeziją. Savo darbais kažkada ji buvo įtakinga meno lauko dalyvė. Vietinio ir tarptautinio pripažinimo parodų, simpoziumų, bienalių ir prizų pavidalu nestigo, nors sovietinėmis sąlygomis užsienio terpė buvo pasiekiama per tragikomedijas. Atėjus naujiems laikams, „tylieji modernistai“ nepaskendo, greičiau atvirkščiai. Nerimstantis tapytojas L. Katinas – akivaizdus pavyzdys. O keramika, tegu ir skulptūrinė, virto periferine, dailės salonuose dulkančia produkcija. Perjungti kitos pavaros krumpliaračiai perstumdė nusistovėjusią meno sistemos sanklodą.
Štai koks meno peizažas atsiveria sausio viduryje vaikštant po pagaliau apsnigtą Vilnių. Jei viskuo besąlygiškai patikėjote – gal eisite kur nors kitur. Jei maga patikrinti, ar neprimelavau, – teks užsukti patiems. Tuo labiau kad, tarkim, ultramarinas sunkiai išverčiamas į elektroninę kompiuterio ekrano kalbą, jau nekalbant apie vizualinius ir taktilinius vilnos efektus. O ir muselių, paskendusių raudoname paveiksle, nuotraukoje neįžiūrėsite. Ir taip toliau.