Jadvyga Bieliauskienė (1929 01 15–2009 11 21) buvo disidentinio judėjimo Lietuvoje legenda, garsėjusi ypatinga tvirtybe ir liudijusi maldos galią. Dar 1948 metais ji buvo nuteista už pagalbą partizanams. Grįžusi iš lagerio, Garliavoje aktyviai dirbo su jaunimu, organizavo Gyvojo Rožinio sąjūdį, talkino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“. 1983 metais vėl suimta ir įkalinta Mordovijoje. Ten dar aktyviau tęsė kovą su sistema, buvo didžiulis dvasinis autoritetas kitoms moterims.
J. Bieliauskienė atvirai pasakoja apie tikėjimo dykumą, įvairius išbandymus, kuriuos jai teko patirti. Pasak jos, kiekvienas išbandymas yra didelė dovana ir mūsų tobulinimas, jei tik sugebame jį priimti nuolankiai ir su meile. Taip pat ji pabrėžia, kad krikščionis neturėtų pasiduoti teisuoliškumo pagundai, bet visada prisimintų, kad jo stiprybė yra Viešpaties dovana, už kurią nuolat turime dėkoti.
Pasakojimas pateikiamas iš knygos „Laisvė ir tikėjimas: krikščioniški trileriai sovietmečiu“ (sud. A. Navickas ir R. Sopranaitė), Vilnius: 2013.
Dykuma kaip dovana
Kai patekau į lagerį, pirmą mėnesį karštai meldžiausi, prašydama Dievo kuo greičiau mane išlaisvinti. Paskui pati susigėdau tokios egoistinės maldos ir pradėjau prašyti Dievo stiprybės priimti visa tai, ką Jis man skiria. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, jog Dievas mus atveda į dykumą ne norėdamas bausti, bet apdovanodamas, leisdamas išsiskleisti tam, ką mūsų nuodėmingi polinkiai buvo užgniaužę.
Šiandien tvirtai galiu pasakyti, kad nė vienos iškęstos kančios akimirkos neatsisakyčiau, nes jos mane augino. Tiesa, žinau ir tai, kad kančia prasminga ir vaisinga tik tada, kai ją priimame nuolankiai, kai ji mus vaduoja iš baimės. Nes didžiausias meilės priešas yra būtent baimė. Turbūt todėl ir okupantai labiausiai norėjo mus visus įbauginti. Jiems buvo net svarbiau ne sunaikinti tuos, kuriuos laikė priešais, bet paversti juos baimės vergais.
Lageryje buvo labai sunku, tačiau kartu buvo ir pakilus dvasinis nusiteikimas. Mes ten sugebėjome net patriotinius spektaklius statyti, po sovietinės agitbrigados priedanga.
Kalbant apie religinį gyvenimą lageryje, vyrams buvo kiek lengviau, nes ten būdavo ir kunigų, kurie slapta galėjo ir šv. Mišias aukoti, ir išpažinčių klausyti. Moterų lageryje tokių galimybių nebuvo. Tačiau Dievas atsiuntė į lagerį giliai tikinčią pedagoginio instituto studentę, kuri turėjo maldynėlį (Šventojo Rašto niekas lageryje neturėjome) tai ji sekmadieniais pagal tą maldynėlį mums religinio pobūdžio mąstymus organizuodavo. Tai buvo labai svarbi dvasinė atgaiva. Beje, kai tą merginą iškėlė, aš turėjau imtis iniciatyvos sekmadieniais ar per didžiasias religines šventes nedideles religinio pobūdžio prakalbas sakyti ir bendrą maldą organizuoti. Pradžioje tai dariau labai uoliai ir degančia širdimi, tačiau 1953 metais Dievas mane nuvedė ir į tikėjimo dykumą.
Labai keista viskas buvo. Labai mėgau skaityti, jei tik laisva akimirka atsirasdavo, tai man į lagerį atsiuntė Žano Žako Rolano „Užburtą kalną“ ir „Žaną Kristofą“, kur aprašomas herojus, kuris eina per įvairių įsitikinimų būrelius, ir kiekvienas jų karštai įrodinėja, kad tik jis yra tikrasis, o visi kiti klysta. Tarsi nieko ypatingo, bet mane ta scena taip paveikė, jog pajutau, kad Dievas susilpnino mano tikėjimą. Iki to laiko buvau tvirtai įsitikinusi Dievo buvimu ir Jo veikimu mano gyvenime, o dabar viso to neliko. Ir tokioje dykumoje išbuvau net 12 metų.
Bandžiau aplinkiniams neparodyti, kas nutiko, dar toliau ir tuos sekmadienio mąstymus vesdavau ir dvasingas prakalbas, kurios pravirkdydavo kitus, sakiau, tačiau tai dariau išskirtinai racionaliai, be širdies, pati netikėdama tuo, ką darau. Jau paskui, kai Dievas sugrąžino tikėjimą, daug mąsčiau, kodėl man teko pereiti šią netikėjimo dykumą. Galiu pasidalinti tuo, ką supratau. Pirmiausia labai aiškiai įsitikinau, kad tikėjimas yra ne mūsų nuopelnas, bet Dievo dovana. Kitas svarbus dalykas – mūsų giminei buvo būdinga tam tikras pasikėlimas, žvelgimas į kitus iš aukšto, tarsi būtume dvasiškai pranašesni. Aš pati pastebėdavau savyje puikybės ženklų, kai labai lengvai imdavausi teisti kitus, kaip netikinčius ar ne taip tikinčius. Man tie dvylika metų buvo reikalingi, kad galėčiau tas puikybės kurpes sunešioti ir nesijausčiau už nieką pranašesnė, suprasčiau, kad reikia melstis už kitus, o ne smerkti. Aš ir dabar manau, kad teisuoliškumas yra labai didelė šių dienų pasaulio nelaimė. Viena didžiausių Dievo Tautos vaikų nuodėmių yra tai, kad mes jaučiamės esą teisuoliai ir labai išdidžiai žiūrime į kitus, kaip į nusidėjėlius, netikinčius. Tačiau visa tai aš jau vėliau supratau, o lageryje, praradus tikėjimą, buvo dvigubai sunkiau.
Vėl pavergtoje Tėvynėje
Po Stalino mirties, kaip ir daugleiui kitiems lageryje, bausmė buvo sutrumpinta iki 10 metų. Tačiau ir šių neteko išbūti, nes buvau išleista į Lietuvą kartu su Vytautu, su kuriuo susipažinau ir pradėjome bendrauti tik lageryje. Jis už mane turėjo garantuoti. Turėjome formaliai susituokti, kad galėčiau kaip jo žmona važiuoti į Lietuvą, nes kitaip man kelias į Tėvynę būtų buvęs atkirstas, būčiau turėjusi likti kur nos Sibire. Vytautas vaikystėje augo religingoje aplinkoje, tačiau paskui atšalo nuo tikėjimo, o lageryje pateko į pagoniškai nusiteisusių žmonių įtaką ir tapo visiškai priešingas krikščionybei ir grįžęs iš lagerio daugiau su romuviečiais bendravo. Patarieji sakydavo, kad krikščionybė yra didžiausias Lietuvos priešas, nes esą valstybės krikštas pakirtęs mūsų dvasinę galią ir to padarinys – teritorijų praradimai. Jie buvo neigiamai nusiteikę sovietinės sistemos atžvilgiu, tačiau krikščionybė jiems buvo ne mažesnis priešas.
Parvažiavau jau ne į Palangą ar Kretingą, kur gyveno dauguma mano giminių, bet į vyro tėviškę Garliavą, Jau kitais metais įstojau į vakarinę mokyklą, labai norėjau nutrauktus mokslus baigti. Netrukus pajutau, jog laukiuosi ir, prisipažįstu, labai nusigandau. Tuo labiau kad tai buvo tas laikotarpis, kai buvau praradusi tikėjimą Dievu, bendravau daugiau su vyro pažįstamais, kurie buvo pagoniškų pažiūrų. Tos pažiūros buvo daug kur materialistinės, bent jau apie naują gyvybę, kaip didžiulę Kūrėjo dovaną, tikrai nebuvo kalbama. Ta aplinka dar didino baimę, jog kūdikis mane pririš prie namų, būsiu tik nuo kitų priklausoma, nebegalėsiu mokytis, tiap pat ir Tėvynės laisvei niekaip negalėsiu pasitarnauti. Nors tikėjimas buvo sunykęs, tačiau meilė Lietuvai buvo stipri visą laiką.
Anuomet abortus sovietų valdžia buvo legalizavusi ir buvo nemažas spaudimas atsisakyti kūdikio. Tačiau jaučiau, kad mano visa esybė priešinasi tokiai minčiai, racionaliai to negalėjau suformuluoti, tačiau širdimi jaučiau, jog tai būtų didžiulė nuodėmė, žaizda, kuri neužgytų visa gyvenimą. Tikiu, kad Dievas mane apsaugojo nuo to pražūtingo žingsnio. Be to, ir vyras, matydamas mano vidinę dramą, pradėjo raminti sakydamas, kad padės man auginti vaiką, sudarys sąlygas man mokytis. Taigi, netrukus galėjau džiaugtis į pasaulį atkeliavusiu sūnumi Žilvinu. Atsirado dar vienas tikslas gyvenime – labai norėjau padėti vaikui išlikti žmogumi nužmogintoje visuomenėje.
Tikrai sunkus laikotarpis buvo. Reikėjo ir dirbti, ir vakarais mokytis, ir vaiką prižiūrėti. Labai slėgė ir bendra Sovietų Sąjungos atmosfera, kurioje buvo tiek melo, kalbų apie partiją, tarnaujančią žmogui. Viena iš svarbiausių dilemų buvo – kaip auklėti vaiką? Juk pati nebeturėjau gyvo tikėjimo, tačiau mačiau, jog tiems vaikams, kurie gauna šeimoje tikėjimo pagrindus, daug tvirčiau gyventi pasaulyje. Tad išskirtinai dėl pragmatinių priežasčių nusprendžiau Žilviną auklėti religiškai. Vyras pradžioje bandė protestuoti, tačiau neturėjo ką pasakyti prieš mano pragmatinius argumentus, jog vaikui reikalingi autoritetai, vertybiniai rėmai, o krikščioniška suklėjimas esą geriausiai tai gali duoti.
Pradžioje pačiai buvo labai keista ir nejauku, kai mokydavau sūnų poterių, žegnotis, aiškindavau krikščionybės tiesas, kuriomis pati nebetikėjau. Pamenu, kai su sūnumi eidavome į bažnyčią, keldavau Dievui sąlygą: „Jei Tu esi, tai globok mano sūnų ir laisvink mano Tėvynę.“ Jaučiausi išsigandusi ir sutrikusi, nes mačiau, kad gyvenimas be Gyvojo Dievo tampa seklus. Kartu puikiai žinojau, kad tikėjimas nėra paprasčiausiai psichologinis pasirinkimas, bet didelė Dievo dovana.
Netrukus Žilvinas net tapo ministrantu Garliavos bažnyčioje. Čia ne mano iniciatyva buvo, bet naujai atvykusio kunigo Valdemaro Stakėno, kuris stengėsi suaktyvinti parapiją. Jis surinko berniukus ir jiems pasakė, kad būti ministrantu – tai didžiulis žygdarbis ir kova dėl savo Tėvynės. Netrukus susirinko tiek vaikų, norinčių patarnauti Mišioms, kad teko juos atrinkti.
1968 matais pati paruošiau sūnų Pirmajai Komunijai ir tuo metu pajutau, jog Dievas vėl man padovanojo tikėjimą. Pajutau, kad man religiniai ritualai vėl įgyja gyvą turinį ir prasmę, į gyvenimą grįžta malda. Tai buvo nepaprastai džiaugsminga patirtis. Džiaugsmo man buvo tiek, kad, kaip suprantu, net gąsdinau artimuosius.
Nuo tikėjimo atgavimo prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas, nes pamažu vėl įsijungiau į aktyvią kovą su sistema.
Kova dėl jaunimo
Atgavus tikėjimą, rūpestis dėl sūnaus ateities dar sustiprėjo. Mačiau, kokioje nuodingoje materializmo ir ateizmo aplinkoje jam tenka augti, su kokiomis pagundomis tenka susidurti. Ilgai mąsčiau, ką turėčiau daryti, ir supratau – jei negaliu paimti vaiko iš aplinkos, kurioje gyvename, turiu padaryti viską, kas nuo manęs priklauso,kad tą aplinka keistųsi. Supratau, jog turiu melstis už visą jaunimą, aukotis darbui su jaunimu. Į klausimą, nuo ko turiu pradėti, sau atsakiau – nuo Gyvojo Rožinio, nuo kasdienės bendros maldos sugrąžinimo į jaunų žmonių gyvenimą, nuo jaunų žmonių sujungimo į maldos grandinę,
Pradžioje raginau sūnų, kad jis pasiūlytų kartu su Mišioms patarnaujančiais berniukais sudaryti Gyvojo Rožinio grupę. Tačiau susidūriau su problema, kad, kaip pasirodė, šie vaikai neturėjo Rožinio kalbėjimo praktikos. Tad pradėjau nuo gausios savo giminės, nuo giminaičių vaikų, kurie gyveno Kretingoje bei Palangoje. Paskui palengva ir Garliavoje situacija pradėjo keistis, daugiau vaikų pradėjo jungtis į Gyvojo Rožinio grupes.
Nors parapijos gyvenimas labai suaktyvėjo, į Gyvojo Rožinio grupes įsijungė net 105 Garliavoje gyvenantys vaikai, iš kurių bent kokie 25 kasdien Mišiose dalyvaudavo, o po jų Rožinį kalbėdavo, tačiau įtampa su vietos klebonu tik didėjo. Jau paskui sužinojau, kad jis buvo labai giliai įklimpęs į saugumiečių voratinklį ir pats buvo spaudžiamas „neutralizuoti“ religingumo suintensyvėjimą savo parapijoje.
Klebonas pareiškė, kad nėra reikalo po vakarinių pamaldų vaikams Rožinį bažnyčioje kalbėti, nes reikia greičiau bažnyčią užrakinti, jei jie nori, tegu ateina anksčiau, prieš pamaldas. Tačiau vaikams patogiausia buvo būtent po Mišių, kai jau visi darbai namuose būdavo atlikti, o susirinkti anksčiau prieš Mišias ne visi spėdavo, tačiau klebonas nenorėjo jų klausyti. Tada aš nuėjau asmeniškai su juo pasikalbėti. Jis nesileido į kalbas ir pareiškė, jog nedrįsčiau kištis į parapijos reikalus. Sunkus pokalbis buvo, galiausiai neištvėriau ir pasakiau, jog esu pasiryžusi kalbėtis su vyskupu. Tai kelbonas iš pykčio tik išraudo ir liepė man nešdintis.
Džiaugiuosi, jog tuo metu jau turėjau autoritetingų žmonių, su kuriais galėjau pasitarti esant sudėtingesnei situacijai. Tai buvo kunigai, vienuolės, aktyviai dalyvavę pasipriešinime sistemai. Kiek suprantu, kurį laiką jie mane Garliavoje stebėjo, bandė suprasti, ko iš manęs galima tikėtis, o paskui pradėjome bendrauti. Man jie buvo svarbi atrama, nes tada, kai prasidėjo konfliktas su Garliavos klebonu, aš buvau raginama išvažiuoti į Kauną, esą kam man reikia tos įtampos. Taip pat negalėjau apsispręsti, ar turiu eiti pas vyskupą kalbėti dėl klebono. Tai man tie autoritetingi bendražygiai patarė likti Garliavoje ir nesitraukti, o pas vyksupą pasiūlė paraginti eiti pačius vaikus, nes būsią negerai, jei tai bus vienos parapijietės kova su klebonu. Turi būti pačių vaikų kova dėl savo teisių.
Mano paraginta grupė vaikų nukeliavo pas vyskupą Liudviką Povilonį. Šis juos išklausė ir pasakė, kad jie tikrai turi teisę melstis bažnyčioje jiems patogiu laiku, o su klebonu jis pats pasikalbės. Žinojau, kad klebonas su vyskupu nelabai sutaria, nes klebonas ignoruodavo ir ne vieną vyskupo nurodymą. Po šio susitikimo klebonas visgi nuvyko pas vyskupą pasikalbėti, grįžo labai piktas ir pareiškė, jog jis neleis, kad Bieliauskienė parapijai vadovautų.
Net ir po pokalbio su vyskupu klebonas neleido vaikams melstis po pamaldų. Įtampa tik padidėjo, kai iš Kauno Petrašiūnų parapijos parsikvietėme tautinį religinį vaidinimą Garliavoje parodyti pogrindžio teatrui. Susirinko daug vaikų ir tėvų, tačiau klebonas tik niršo ir net buvo šventoriaus vartus užrakinęs, norėdamas sukliudyti.
Matydama, jog nieko gero čia nebus, paraginau vaikų tėvus surašyti raštą vyskupui, kad jis pakeistų Garliavos kleboną. Taip pat didelį poveikį turėjo tai, kad garliaviškiai, pasipiktinę klebono veiksmais, sutarėme nebeaukoti parapijai lėšų, kol klebonas nebus pakeistas. Visokių nemalonių įtampų ir provokacijų buvo, tačiau galiausiai š Garliavą atvyko kitas kunigas, kuris ne tik netrukdė, bet ir aktyviai rėmė darbą su jaunimu.
Pradėjome Garliavoje rengti specialias jaunimo pamaldas, taip pat garliaviškiai pradėjo bruzdėti, esą jei kauniečiai sugeba kurti vaidinimus, kodėl jie esą prastesni. Daug padėjo vienuolė Genovaitė Pranaitytė, kuri atvažiuodavo iš Kauno. Ji ir rekolekcijas vaikams suorganizuodavo, ir padėjo rengti vaidinimus, kuriuos pradžioje pati režisuodavo. Tiesa, ji vis prašydavo ir manęs prisidėti, matydama, kad vaikai mielai klausosi mano patarimų. Po kurio laiko sesė Genovaitė pasiūlė man pačiai režisuoti nedidelius vaidinimus. Aš parašiau scenarijų pagal Bernardo Brazdžionio bei Maironio eilėraščius. Tai buvo labai patriotinis vaidinimas, net baiminausi, kad naujam klebonui gali pasirodyti per griežtai, tačiau jam viskas tiko ir jis pasiūlė naują programą paruošti. Taip radosi ir naujų vaidinimų.
Kadangi garliava – miestelis nedidelis, viskas matoma kaip ant delno, tai netrukus vaikus pradėjo terorizuoti saugumiečiai. Pradėjo kibti, kodėl bažnyčios chore gieda, kodėl, būdami komjaunuoliai, religinėse apeigose dalyvauja, tai esą nesuderinama. Tačiau drastiškų veiksmų imtis bijojo, nes jei tik vaikus ar jų tėvus labiau patampydavo, tuoj apie tai informacija atsirasdavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje. Aš tuo metu gana aktyviai su ja bendradarbiavau.
Viena vertus, stengdavausi, kiek galiu, kuo plačiau paskleisti „Kroniką“ tarp jaunimo, kita vertus, reguliariai teikdavo jai informaciją apie valdžios nusikaltimus. Beje, kiek žinau, vaikams saugumiečiai sakydavo, jog žino, kad yra tokia moteris, kuri visus neramumus kelia, ir ją būtinai jie sutvarkysią.
Mane bandydavo ir „į protą“ atvesti, sakydavo, argi noriu, kad vaikas liktų be motinos, negi vėl į lagerį noriu. Tikrai į lagerį nenorėjau ir su vaiku būti norėjau, tačiau žinojau ir tai, kad negaliu nei savo vaikui, nei kitiems nerodyti drąsos pavyzdžio. Negaliu būti bailė, kai matau, kokie drąsūs ir tikėjimo kupini yra Garliavos vaikai. Jei būčiau nieko nedariusi, tai būtų jų išdavystė.
Buvau įsitikinusi, jog labai svarbu, kad vaikai turėtų į ką atsispirti prieš sovietinę propagandą, todėl dauginau A. Šapokos istoriją. Beje, kai atėjo pas mane kratos daryti, būtent daugiausia A. Šapokos istorijų ir atrado. Jos buvo atšviestos, ruošiausi jas įrišti ir paskui išplatinti. Tuo metu turėjau sveikatos problemų, nelabai turėjau jėgų viską gerai paslėpti, nors jaučiau, jog netrukus bus krata.
Tik paskui mane labai nenoriai suėmė, nuo kratos iki suėmimo praėjo visas mėnuo. Suėmė mane 1982 metų spalio 29 dieną. Suimant turėjau raštelį su Baudžiamojo kodekso skyriumi apie suimtojo teises. Jis man padėjo, nes advokato paslaugų atsisakiau, mano įsitikinimu, beviltiška buvo turėti advokatą surežisuotame teisme, jis galėjo ne tiek padėti, kiek dar giliau įklampinti mane. Pati ėmiausi gintis, o man padėjo žinojimas, kad teisiamasis net pagal sovietinę Konstituciją turi tam tikras teises, negaliu būti verčiama duoti parodymus, kurie man pačiai kenktų.