Teksto autorius – žymus amerikiečių krikščionis, liuteronų pastorius apsisprendęs tapti katalikų kunigu. Jis gimė 1936 metų gegužės 14 dieną ir mirė 2009 metų sausio 8 dieną. būdamas labai įtakingo katalikiško žurnalo „The First Things“ redaktorius. Jis nuosekliai ir tvirtai gynė krikščionišką poziciją bioetikos klausimais, buvo Respublikonų administracijos patarėjas bioetikos klausimais. Kartu tai buvo katalikas, įsitikinęs, kad kapitalizmą reikia ne tiek kritikuoti ir smerkti, kiek tobulinti. Siūlome jo svarstymus šiuo klausimu. Jie buvo surašyti dar praėjusio šimtmečio pabaigoje, tačiau, neabejojame, aktualūs ir šiandien.
Šis tekstas yra dalis „Bernardinai.lt“ ir Krikščionių pilietinio veikimo forumo inicijuojamos diskusijos BŪTI KRIKŠČIONIMI ŠIANDIEN? Kalbėkimės, įsiklausykime vienas į kitą, diskutuokime ir ieškokime atsakymo, kokią mums misija Viešpats skiria gyvenime.
 |
„Realaus socializmo“ mirtis pradėjo naują istorijos erą ir skatina mus atlikti nuodugnią idėjų ir įsitikinimų reviziją. Bet senos idėjos, kaip ir vaikiškos svajonės, sunkiai miršta. Mes įprantame prie tam tikro mąstymo būdo, ir net kai šis būdas pasirodo netinkamas, jo laikomės iki paskutiniųjų, kol galutinai neįsitikiname, jog yra ir kai kas geriau. Visa tai labai suprantama ir moralės požiūriu nebūtinai smerktina.
Pasaulis milžiniškas bei sudėtingas, ir jeigu žmogus neturi kokių nors kelrodžių, tvirtų įsitikinimų, pagal kuriuos galėtų orientuotis gyvenime, jis pasijunta skęstąs audringoje jūroje. Išmuštam iš vėžių žmogui labai svarbu turėti nustatytą rinkinį simbolinių žodžių, kurie vaidintų svarbų vaidmenį tarsi „rodomasis žemėlapis“, atspirties taškas, padedantis suvokti pasaulį. Toks žemėlapis gali ir nenurodyti išeities iš konkrečios situacijos; tačiau tvirta tikrovės samprata gerokai sumažins dvasios jaudulį. Iš tokių simbolinių žodžių XX amžiaus žmonėms nedaugelis buvo tokie svarbūs kaip „socializmas“.
Winstonas Churchillis galbūt nėra pasakęs nė pusės tų protingų dalykų, kurie jam priskiriami, vis dėlto pateikiame vieną jo mintį: „Jeigu jaunas žmogus iki trisdešimties metų nesusižavėjo socializmu, kažkas negerai jo širdžiai. Bet jeigu jis socializmu susižavėjo po trisdešimties, kažkas atsitiko jo galvai.“
Žavėjimasis socializmu liudija apie jauno žmogaus idealizmą, kurį nrėtume matyti. Daugelis gana gerbiamų žmonių tvirtina, jog jie – socialistai, tik norėdami įrodyti, kad jų širdis nepaseno. Dažnai tokie „socialistai“ neturi konkrečių turiningų socialistinių įsitikinimų – jiems būti socialistu reiškia parodyti, kad „tu neparsidavei“.
Prieš keletą metų dalyvavau kviestiniuose pietuose, ir vienas garsus teologas užsiminė, kad jo nuomonė apie socializmą gana prasta. Šeimininkė buvo šokiruota. Užsimezgė pokalbis, ir ji prisipažino, kad jai socializmas – ne kolektyvinė nuosavybė, ne pajamų sulyginimas, ne valstybės monopolija daugeliui gamybos rūšių, ne komandinė-direktyvinė ekonomika. Socializmas jai – „visuomenė, kurioje žmonės rūpinasi vieni kitais“. Garsusis teologas pareiškė, kad jeigu tai – socializmas, jis džiaugsis, galėdamas būti socialistu. Šeimininkė pajuto didžiulį palengvėjimą: svečias vis dėlto pasirodė esąs sąžiningas, padorus žmogus.
Vadinasi, socializmas daugelį metų daugybei žmonių buvo neapibrėžtas, beveik be turinio. Bet daugeliui krikščionių jis buvo visai tiksli programa, kaip radikaliai pertvarkyti visuomenės gyvenimą. Pavyzdžiui, mes galim prisiminti „kietą socializmą“, susijusį su išlaisvinimo teologija Lotynų Amerikoje, o ir kitose pasaulio dalyse. Daugelis liberalių teologų tvirtino, kad „marksistinę analizę“ naudoja tik dėl to, kad suprastų vargšus; bet jie stebėtinai nuosekliai sveikino marksistines-leninines revoliucijas, kad ir kur jos vykdavo.
Vejantis ateitį
Šiandien tai atrodo neįtikėtina, bet tik prieš keliolika metų daugelis šviesiausių ir protingiausių krikščionių mąstytojų manė, kad ateitis priklauso socializmui. Jų požiūriu, Jungtinės Amerikos Valstijos buvo kapitalistinė, imperialistinė, militaristinė valstybė, atkakliai besipriešinanti „neišvengiamai istorijos eigai“. Amerika paprastai ir rūsčiai buvo paskelbta šalimi, kuri „nenori prisidėti prie teisingos pasaulinės revoliucijos reikalo“.
Tokių pažiūrų žmonės buvo savotiški „politikos piligrimai“ – jie amžinai keliavo, ieškodami „realaus socializmo“ šventojo Graalio. Savo viltis ir interesus jie siejo tai su Maskva, tai su Havana, tai su Hanojumi, tai su maoistine Kinija, o kartais ir Nikaragva su sandinistais. Revoliucija nuolat buvo išduodama, bet pačiais jos idealais niekad nebuvo abejojama. Šitie „politikos piligrimai“ iki šiol gyvi. Vatikane kalbama, kad paskutinė marksistė pasaulyje bus amerikietė vienuolė Lotynų Amerikoje. Tie, kurie taip kalba, matyt, niekada nebuvo Harvarde...
Dar visai neseniai Vakarų kultūroje „socializmas“ buvo egzistuojančios tvarkos alternatyvos simbolis. Dėl nepatenkinamos padėties buvo kaltinamas „kapitalizmas“. Daugelis manė, jog būtina atlikti pasaulio netvarkos „sistemingą analizę“. Žmonėms nepakako pažymėti tą faktą, kad septynios didžiosios nuodėmės – išdidumas, godumas, paleistuvystė, pavydas, persivalgymas, pyktis ir tinginystė – egzistuoja per visą istoriją, nepriklausomai nuo to, kaip organizuota visuomenė. Kadangi amerikiečių tikrovėje visos šios didžiosios nuodėmės gyvavo iš tikrųjų, buvo manoma, kad kai kas radikaliai ir „sistemingai“ iškreipta pačioje visuomenėje. Marksizmas – ir jo liberalioji versija, ir lenininis variantas – siūlė parengtą paaiškinimą. Blogio šaknis – ekonomikoje, ir apibrėžiama tai vienu žodžiu: „kapitalizmas“. Konceptuali kapitalizmo alternatyva, žinoma, yra socializmas. Vadinasi, būti bet kurios socializmo formos šalininku reiškė būti principingu blogybių priešininku, gerovės gynėju.
Žinoma, daugelis krikščionių, simpatizuodami socializmui, ne tik demonstravo savo dorybingumą, padorumą ar norą pagerinti pasaulį. Pavyzdžiui, būdamas jaunas, Paulius Tillichas išreiškė labai paplitusį požiūrį pareikšdamas: „Kiekvienas rimtas krikščionis turi būti socialistas“. P. Tillichas ir protestantams, ir katalikams buvo vienas iš įtakingiausių XX amžiaus teologų. P. Tillicho socializmas buvo ne šiaip sau jaunatviškas idealizmas. Jis, be abejo, buvo visiškai rimtai nusiteikęs, kai rašė: „Religinis socializmas kapitalistinę sistemą laiko velniška pirmiausia todėl, kad kapitalizme susijungė kuriamosios ir griaunamosios jėgos; antra, todėl, kad klasių kova neišvengiama, ji nepriklauso nuo asmeninės moralės ir dievobaimingumo. Kapitalistinės sistemos poveikis visuomenei ir kiekvienam jos nariui yra tipiško ‚apsėdimo‘ atmaina, kai kažkas žmogų užvaldo iš išorės; tai demoniškas reiškinys“.
Ronaldas Reaganas Sovietų Sąjungą kadaise pavadino „blogio imperija“, bet dar anksčiau tokia imperija buvo laikomas kapitalizmas, įsitvirtinęs pasaulio istorijoje. Žinoma, daugelis mąstytojų (tarp jų ir kairieji) anksti suprato socializmo beprasmiškumą.
Garsus ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas, palikęs mums gana įspūdingą palikimą, 1925 metais rašė: „Istorikams marksistinio socializmo mintys visada liks mįsle: nuobodžiausia ir absurdiškiausia doktrina ilgą laiką galingai veikė žmonių protus, o per juos – ir istorijos eigą“.
Daugelio konfesijų „pažangiems“ krikščionių lyderiams nuo XIX amžiaus iki visai nesenų laikų socializmas vis dėlto buvo visiškai priimtina koncepcija, alternatyva toms kapitalizmo ydoms, kurias jie žinojo. R. Tawney, W Tempe‘as, H. Wardas, R, Niebuhras, J. Bennet ir net didysis K. Barthas, - toks socialinių protestantizmo teoretikų pulkas – kartu su Tillichu laikė, kad kiekvienas rimtas krikščionis turi būti socialistas. Jų įsitikinimai buvo trumpai išreikšti dažnai kartojamame aforizme: „Socializmas – tai visuomenės ekonomika, religija, kuri yra krikščionybė“. Niekas nedrįso paneigti socialistinio solidarumo dvasinės stiprybės.
Tie krikščionių mąstytojai, kurie metė tiesioginį iššūkį socialistiniam tikėjimui ir praktikai, smarkiai rizikavo savo reputacija ir intelektualine karjera. Kai 1962 metais katalikų teologas Michaelas Novakas išleido knygą „Demokratinio kapitalizmo esmė“, beveik visas krikščionių intelektualų isteblišmento žiedas, tiek katalikų, tiek protestantų, siekė eretiką išvyti iš savo tarpo. Šiandien M. Novako tezės priimamos daug ramiau. Jo knygos įdėmiai skaitomos Lenkijoje, kur bandoma kuo greičiau pereiti iš socialistinės į kapitalistinę santvarką. Tikslios Centesimus Annus parašymo aplinkybės nežinomos, bet atrodo, kad Novako knygai padarė įtaką lenko popiežiaus argumentai. Atrodytų, jog dabar intelektualai turėtų pripažinti Novaką kaip adekvatų mąstytoją, ir atetyje galbūt tai įvyks. Bet kol kas... Prieštarauti banalioms tiesoms – didelis nusikaltimas, tačiau Novakas padarė kai ką baisiau: pernelyg anksti jis pasirodė pernelyg teisus. Novakas – pirmalaikis antisocialistas.
Ekonomikos mokslo infliacija
Daugelis žmonių nepajėgia apie kapitalizmą galvoti su simpatija todėl, kad jie turi iškreiptą ekonomikos mokslo sampratą. Veikiami marksizmo, žmonės įprato visas visuomenines formacijas skirstyti į „kapitalistines“ ir „socialistines“. Tačiau, priešingai Karlui Marksui, šie terminai apibrėžia ne visuomeninę santvarką apskritai, bet tik ekonominį visuomenės gyvenimą. Juk ekonomika, nors ir svarbi, bet ji pasaulyje nulemia ne viską. Pagaliau ar politinė visuomenės santvarka turi ne tokią pat reikšmę? O kultūra – argi ne ji svarbesnė, ekonomiką ir politiką kartu paėmus? Žinoma, ekonomika, politika ir kultūra sąveikauja, susipina tarpusavyje, bet vis dėlto labai svarbu, norint išvengti mąstymo sumaišties, atskirti jas vieną nuo kitos (atskirti, bet neizoliuoti!).
Žmonės, kurie griebėsi socialistinio mokymo bei žargono, norėdami iškilti virš visuomenės, kurios dalimi patys yra, ir imasi ją kritikuoti, klysta, ir klysta smarkiai. Pavyzdžiui, Amerikos visuomenei labai reikalinga nuolatinė ir pasverta kritika. Demokratinio kapitalizmo šalininkai privalo būti itin atidūs reformatoriai. Michaelas Novakas ir jo bendraminčiai nuolat pabrėžė, kad demokratinis kapitalizmas – tai ne kapituliacija prieš laisvą, nieko neribojamą rinką; tokios rinkos šalininkai vadinami libertarais. Demokratinis kapitalizmas nesureikšmina laissez-faire principo. Kita vertus, demokratinio kapitalizmo šalininkai nesiekia išsaugoti dabartinės padėties. Tai tarsi nenutrūkstantis eksperimentas tvarkant santykius tarp trijų „sistemų“: politinės, ekonominės ir kultūrinės-etinės.
Žmonės, dabar praradę parengtus atsakymus, kurių toks dosnus buvo socializmas, neturi bijoti, kad jie daugiau negalės visuomenėje kritikuoti to, ką reikia kritikuoti. Tačiau užimti kritišką poziciją nereiškia būti katastrofiško „realaus socializmo“ arba mitologizuoto „idealaus socializmo“ šalininku. Paprasčiausiai galima palaikyti tą kultūrinę-etinę tradiciją, kuri suteikia galimybę teisti kiekvieną visuomenę. Viena iš didžiausių praėjusio šimtmečio žmonijos tragedijų buvo ta, kad marksizmas sugebėjo pateikti save kaip vienintelę intelektualiai vertingą teoriją, iš kurios pozicijų galima kritiškai vertinti šiuolaikinę visuomenę.
Protestantų ir Katalikų Bažnyčios yra labai atsakingos už šią tragediją. Krikščionių lyderiai (su nedidelėmis išimtimis) atmetė demokratinio kapitalizmo moralines vertybes. Žinoma, šių lyderių nuomonės daugeliu atveju skyrėsi. Tačiau pagrindiniai ginčai kilo dėl to, kuriai socialistinei teorijai teikti pirmenybę: „švelniai“ ar „kietai“. Katalikams tai reiškė, kad dabartis krypsta į įvairias tradicionalistines, anarchistines, sindikalistines arba lygiavos teorijas. Vienintelis dalykas, dėl kurio sutarė oponentai, buvo tas, kad kapitalizmo pateisinti negalima, ir jis turi išnykti iš žemės veido.
Gebėjimas kritiškai žiūrėti į pasaulį intelektualiam gyvenimui itin svarbus dėl daugelio priežasčių. Bėda ta, jog marksizmas bandė monopolizuoti teisę į kritiką. Pažangiems krikščionių sluoksniams atrodė savaime suprantama, kad tik iš marksistinių pozicijų įmanoma tikra „sisteminga“ ir „kritiška“ analizė. Nepalaužiami liberalūs krikščionių teologai įvykdė savotišką savižudybę: jie padarė išvadą, kad teologija – įtraukiant mokymą apie dievišką apreiškimą, apie dvasinį gyvenimą, apie amžinąjį išganymą – tai tik to realaus gyvenimo, kuris yra klasių kova, atskleista marksizmo, papuošalas arba kliuvinys. Dabar tik aklas nemato, kad visa marksizmo samprata apie realybę, kaip teigia patys marksistai, pateko į istorijos šiukšlyną.
Kritiniai žmonijos gebėjimai išsilaisvino iš ilgos marksistinių paklydimų nelaisvės. Todėl mes su naujomis jėgomis galime kritikuoti tai, ką reikia kritikuoti socialinėse struktūrose, kurių dalis esame. Mes negalime žaibiškai nurodyti kokios nors alternatyvos, kaip anksčiau buvo nurodoma į socializmą. Mūsų problemos – tai iš tikrųjų mūsų problemos, į jas nėra lengvų atsakymų, jos gyvuos gana ilgai. Šiuo atžvilgiu visuomenės gyvenimas analogiškas asmeniniam. Daugelis žmonių, susidūrusių su nesuskaičiuojamais sunkumais, pareiškia, kad jie – kokio nors baisaus paveldėjimo arba socialinės neteisybės aukos, jog jų problema ta, kad jie nėra kuo nors kitu. Beje, taip pat būtų visiškai patogu pareikšti, kad problemų kyla dėl to, jog mes – kapitalistinė visuomenė, ir jos esą būtų išspręstos, tapus socialistine. Šis patogiausias mąstymo būdas dabar „išsemtas“ ir praktiškai, ir teoriškai. Mes negalime būti kuo nors kitu. Išsiblaivyti pirmiausia padėjo tai, kad tos visuomenės, kurios laikė save kaip alternatyvą mūsiškei ir siūlė pagal jas persitvarkyti, dabar desperatiškai skuba tapti tokios kaip mes.
Ko nereikia pamiršti
Enciklika Centesimus Annus buvo išspausdinta 1991 m. gegužės 1-ąją, ir nuo to momento Gegužės 1-oji jau niekada nebebus išimtinai proletarų švente. Spauda apskritai ją įvertino kaip „labai santūrų“ laisvosios rinkos palaikymą. Kai kurie reporteriai priėmė ją kaip kapitalizmo ataką. Žurnalistai sukoncentravo dėmesį į tai, kad popiežius kalba apie vartotojiškumą. Vartojimo piktžaizdę jis iš tikrųjų energingai kritikavo. Tačiau ir pirmieji atsiliepimai, ir atliktos enciklikos analizės paprastai ignoravo nurodymą, kad grėsmė, kurią kelia vartojimas, yra sėkmingo rinkos ekonomikos vystymosi rezultatas. Kitaip tariant, popiežius Jonas Paulius II kalba apie ekonomiką, bet dar svarbiau tai, kad jis kartu kalba apie kultūrą ir etiką. Jis ne tiek kritikuoja ekonomikos sistemą, kiek perspėja: sėkmingas šios sistemos funkcionavimas slepia išsigimimo pavojų.
Popiežius rašė, kad „vartotojų arba gerovės visuomenė“ yra viena iš marksizmo alternatyvų. „Ji nori suduoti smūgį marksizmui grynai materialinėje srityje, parodydama, kad laisvos rinkos visuomenė gali geriau patenkinti materialinius žmogaus poreikius, bet visai nekalba apie dvasines vertybes.
Jeigu tiesa, kad tas visuomenės modelis, išryškindamas marksizmo nesėkmes, kuriant naują ir geresnę visuomenę, tuo pat metu nepripažindamas, kad moralė, teisė, kultūra ir religija yra vertybės ir turi turėti autonomiją, susisieja su marksizmu savo pastangomis nukreipti žmogų tik į ekonominę sritį ir materialinių poreikių tenkinimą“.
Vartotojiškumas reiškia, kad vartojimo produktus suryja gyvenimas.
Vartotojų būsena yra būtent tokia, kai lemiamu dalyku tampa „turėti“, o ne „būti“. Popiežius aiškiai parodo, kad vartotojiškumas yra ne tik turtingų žmonių nuodėmė. Vargšai, skatinami pavydo ir pykčio, gali būti užvaldyti to, ko jie neturi, kaip ir turtuoliai gali būti užvaldyti to, ką jie turi. Taigi mums ši svarbi problema pirmiausia yra ne ekonominė. Tai kultūrinė bei moralinė problema, ir ją reikia spręsti, remiantis kultūra ir morale. „Pačioje ūkinėje sistemoje nėra kriterijų, kurie leistų tiksliai atskirti naujas ir tobulesnes žmogaus poreikių patenkinimo formas nuo dirbtinai sukurtų poreikių, trukdančių formuotis subrendusiai asmenybei“, – rašė popiežius.
Popiežius su įkarščiu kritikuoja visa, kas, kaip jis sako, redukuoja žmogaus asmenybę iki ekonominio reiškinio. Todėl enciklika nukreipta ir prieš marksistus, ir prieš tuos, kuriuos jis kartais vadina „radikaliais kapitalistais“. Žmonės, ginantys „radikalųjį kapitalizmą“ (Amerikoje jie save vadina libertarais), dažnai mano, kad visa visuomenė gali ir turi būti valdoma padedant rinkai.Europoje tokia pozicija paprastai laikoma „liberalia“. „Enciklikoje Rerum novarum, - rašo popiežius, - kritiškai vertinamos dvi visuomeninės-ekonominės sistemos: socializmas ir liberalizmas“. Šventasis Tėvas, be abejo, prisideda prie tokios kritikos.
Sociologas Peteris Bergeris labai aiškiai rašė apie intelektualią pareigą „valyti“ smegenis tų, kurių profesija – „valyti“ kitų žmonių smegenis. Intelektualai paprastai laiko savo pareiga parodyti žmonėms, kad pasaulis ir žmonių elgesys, ne tokie, kaip priimta laikyti. Intelektualo darbo esmė ta, kad jis turi išnaikinti mažiau apsišvietusių sluoksnių prietarus. Daugelis intelektualų su ypatingu malonumu aiškina, jog mūsų gyvenimas iš esmės yra ekonominis reiškinys. Gali atrodyti, kad mūsų poelgiai - kultūriniai ar etiniai, bet tai - tik iliuzija. Faktiškai mūsų būtis – tik ekonominių jėgų žaidimų laukas. Pirmiausia – ekonominiai santykiai, visa kita – antraeiliai dalykai. Taip išsisklaido mūsų pretenzijos būti etiškai laisvomis asmenybėmis.
Popiežius Jonas Paulius Centesimus Annus kaip tik ir atsiliepia į P. Bergerio kvietimą. Jis tvirtina, kad ne ekonomika, o etika ir kultūra yra pirminės, o religija ir dvasingumas yra aukščiau tikrovės. Pavyzdžiui, kai popiežius smerkia vartotojiškumą, jis kalba apie žmogaus nuodėmingumą, apie fenomeną, kurio neįmanoma apibūdinti pasitelkus ekonominę analizę. Jis kviečia ekonomikai nuosekliai grąžinti jos tikrąją vertybę, kuri mūsų laikais pateko į tokią infliaciją. „Ta kritika yra skirta ne tiek konkrečioms ūkinėms sistemoms, kiek tam tikrai etinei-kultūrinei sistemai, – rašo jis. – Juk ūkis yra tik sudėtingos žmogaus veiklos aspektas ir matas. Tačiau jeigu jis suabsoliutinamas, o prekių gamyba bei jų vartojimas galų gale atsiduria visuomeninio gyvenimo centre, ir tampa jam vieninteliu, nepaklūstančiu jokiai kitai vertybei, tai priežasties reikia ieškoti ne tik ir ne tiek pačioje ūkinėje sistemoje, nes pagrindinė to priežastis, kad visa ūkinė-kultūrinė sistema, nevertindama etikos ir religijos, susilpnėjo ir jau tenkinasi tik tuo, kad kuria gėrybes ir teikia paslaugas.“
Pagal Richard John Neuhauss „Business and Gospel“ parengė M. B.