Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“
Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Ir tuojau, palikę tinklus, juodu nuėjo su juo.
Paėjėjęs truputį toliau, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat pasišaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje, jie sekė paskui jį.
Kiti skaitiniai: 1 Sam 1, 1–8; Ps 116
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
Pradžioje – apie pačią Evangeliją. Morkus yra tas autorius, kuris pasakoja savo versiją su neįtikėtinu skubumu, labai trumpai, glaustai ir koncentruotai, lyg taupydamas savo ir klausytojo ar skaitytojo brangų laiką, kurio išties liko labai nedaug, lyg laukdamas čia pat įvyksiančios pasaulio pabaigos. Tuo jam labai artimi triskart Apreiškimo Jonui knygoje nuskambėję žodžiai: „Štai aš veikiai ateinu!“ Tai laukimas žadėto antrojo Kristaus atėjimo, kurio išsipildymo nuojauta verčia skelbti Išgelbėjimo žinią kuo skubiau, kad tik daugiau žmonių suspėtų ją išgirsti ir įtikėti... Iš dalies tai išsipildė netrukus po šių žodžių užrašymo, kai Jeruzalė buvo sugriauta apie 70-uosius mūsų eros metus. Iš dalies ir šiandien tai pildosi – tai vienur, tai kitur vykstančiuose žemės kataklizmuose arba mūsų šeimų, mūsų gyvenimų kataklizmuose. Išties turime labai skubėti...
Šios dienos Evangelija susideda iš dviejų dalių: pirmiausia pristatoma Jėzaus misija, o po to – jos vyksmas žmonėse.
Jėzus „ėmė skelbti Dievo Evangeliją“, kuri yra pats Jėzaus asmuo, nes Jis yra Tėvo siųstas Mesijas (hebr. k. „mašiah“ – „pateptasis“), Išganytojas. O Jo misijos esminė žinia – „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Tai, ką Jėzus atliks vėliau ant kryžiaus, tegali suprasti tik tas, kuris tikėjimu Jį priima kaip Dievo Evangeliją, Gerąją Naujieną, kad žmonija per Jį išvaduojama iš pragaištingos nuodėmės vergovės. Vėliau apaštalas Paulius rašys: „O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą“ (Rom 6, 22). Bet „patikėti“ – jau reiškia „atsiversti“, nes reikia atsisakyti senų mąstymo šablonų ir leistis į dar iki šiol nepažintas tikėjimo erdves.
Toliau Evangelija kalba apie pirmųjų sekėjų pašaukimą. Apskritai pašaukimo tema eina per visą Bibliją nelyginant raudona gija, kurią pašalinus, nebeliktų ir pačios Biblijos. Dievas taip pasirinko, kad Išganymo darbas vyko ir tebevyksta per žmones – ne dėl to, kad nebūtų sugebėjęs to padaryti kitaip, bet kad taip „įtrauktų“ žmones į savo dieviškąjį gyvenimą kaip laisvus ir atsakingus Jo bendradarbius. Nuo partriarchų, senųjų pranašų ir netgi pačios išrinktosios tautos pašaukimo pasakojimų vienaip ar kitaip atskamba žinia, nešanti savyje tris pagrindinius elementus:
1. Dievas užkalbina žmogų, ne atvirkščiai. „Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų“ ir „tarė: ‚Eikite paskui mane‘...“ Visada pašaukimas kyla iš Dievo iniciatyvos, net jei mums ir atrodo kitaip; kai mes žengiame žingsnį Jo link, pasirodo, Jis jau mūsų link buvo žengęs tūkstantį...
2. Dievas visada paprašo žmogaus to, kas pranoksta jo galimybes. „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Simonas ir Andriejus gerai žinojo, ką reiškia būti žuvų žvejais, bet kaip žvejoti žmones? Juk jie neišsilavinę, paprasti darbo žmonės, nepasižymintys jokiomis charizmatinėmis savybėmis, ką jie turi daryti, ar sugebės?.. Ar žmonės norės jų klausytis? Galiausiai žvejoti žmones Dievo Karalystei – argi tai nėra paties Dievo darbas?
3. Dievas pats įsipareigoja išpildyti tai, ko prašo. „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Mūsų, krikščionių, Dievas tuo ir yra nuostabus, kad savo didžius darbus daro tarsi pasislėpęs už mūsų, trapių, silpnų, vis nupuolančių žmonių. Jam pakanka vien tik mūsų „taip“, kad padarytų tai, kas neįmanoma. „Taip“, kuriame telpa visas mūsų troškimas būti Dievo bendradarbiais, ir sykiu visas mūsų trapumas ir silpnumas, dar labiau pabrėžiantis Jo didybę nuveikti didžius dalykus su tokiais netobulais įrankiais...
Netrukus po to Jėzus pasišaukė dar du – Jokūbą ir Joną, taip pat paprastus žvejus. Šiedu viską paliko – tėvą su samdiniais, valtis..., visą savo senąjį gyvenimo būdą, kad galėtų ištarti Jam „taip“. Lygiai kaip ir mes, kad kaskart, kasdien vis iš naujo galėtume ištarti savo „taip“ Dievo kvietimui, turime atsiversti ir tikėti...
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
