Su Fransu Hoppenbrouweriu susipažinome jam lankantis Vilniuje, Olandų katalikų fondo „Communicantes“, šiemet mininčio savo 40-ąjį gimtadienį, reikalais. Prieš keletą metų šis fondas parėmė ir „Bernardinai.lt“ projektą, tad dar sykį susitikę pasinaudojome proga artimiau pažinti fondo istoriją, veiklą, o svarbiausia – jame dirbančių žmonių patirtį Rytų Europoje.
Kaip apibūdintumėte, kas yra „Communicantes“?
„Communicantes“ organizacija buvo įsteigta 1974 metais. Jos steigėjas – kunigas, sakramentistų ordino brolis Janas Bakkeris SSS (1914–1982) pastebėjo, kad Olandijoje apie Rytų Europą žinoma labai mažai. Jo nuomone, tuometinė „Kirche in Not“ organizacija buvo per daug konservatyvi, ikivatikaninė, tarsi norinti suderinti krikščionybę ir socializmą. Kun. Janui tai atrodė nepriimtina, tad norėjo rasti vidurio kelią, skleisti Vatikano II Susirinkimo dvasią į Rytų bei Centrinę Europą, o kartu priartinti šios Bažnyčios patirtį Olandijos katalikams. Norėjo parodyti pavyzdį, kaip žmonės itin sudėtingomis sąlygomis sugebėjo išlaikyti tikėjimą. Pagal jo mintį, turėjo užsimegzti savotiškas dialogas. Toks dialogas vyko itin sudėtingomis sąlygomis, kaip visi puikiai žinome.
Ar pats kunigas Janas Bakkeris SSS lankėsi Rytų Europoje?
Taip, savo automobiliu jis pasiekė net Kijevą. 7-ajame dešimtmetyje kun. Janas vadovavo Olandijos katalikiškam knygų tiekimo centrui, tiekė pigesnes knygas vienuolijoms, seminarijoms ir pan. Dėl tokio darbo pobūdžio jis turėjo puikių galimybių gabenti knygas į Lenkiją, kartą Romoje susitiko ir su kard. Stefanu Višinskiu. Nemažai padėjo diplomatinis paštas, ypač siunčiant per Austriją. Vėliau per Lenkiją užsimezgė ryšiai su Centrine Europa – Jugoslavija ir Čekoslovakija.
Kunigas Janas jautėsi artimas Rytų apeigų katalikams. Keista, tačiau tuo metu Lenkijoje tos ortodoksų liturginės tradicijos besilaikančios katalikų bendruomenės jautė tam tikrą priešiškumą. 1973–1974 metais jis susitiko su Graikų apeigų Katalikų Bažnyčių dvasininkais Ukrainoje, Kijeve – su keliais disidentais, kuriems gabeno slaptų pranešimų. Norėjo pasimatyti ir su keliais pogrindžio kunigais, tačiau tai nepavyko, nes, atvykus nurodytu adresu, durų jam niekas neatidarė. Matyt, buvo išsigąsta nepažįstamo vakariečio. Paskui kunigas Janas per Rumuniją grįžo į Olandiją, įveikdamas 4–5 tūkstančių kilometrų maršrutą.
Svarbiausia jo veikla ir toliau buvo platinti literatūrą, skleisti Vatikano II Susirinkimo dvasią. Kunigas buvo labai atkaklus – norėjo išversti pažangų olandų katekizmą ir išvertė jį į serbų ir kroatų kalbą, vėliau – į vengrų, tačiau vertimas taip niekada ir nebuvo publikuotas.
Laikui bėgant prisijungė ir bendradarbių pasauliečių. 1990-aisiais tapome labiau projektus remiančia organizacija. Lėšų pritraukiame iš moterų vienuolijų bei privačių rėmėjų. Deja, situacija Olandijos Bažnyčioje nėra labai gera. Esame pratę būti stipri ir didelė Bažnyčia, o dabar tapome maža. Tai atsiliepia ir Communicantes veiklai. Dauguma mus rėmusių kongregacijų sensta, turi pasirūpinti nusilpusiais savo nariais.
Niekada nebūtume pagalvoję, kad įmanomi tokie staigūs visuomeniniai pokyčiai. Žvelgdami į ateitį, stengiamės performuluoti gaires, ieškome dialogo ir mainų galimybių su Centrinės ir Rytų Europos šalimis. Norime tęsti veiklą, tačiau turime pradėti galvoti kitaip nei ligi šiol.
Koks Communicantes projektas, Jūsų manymu, buvo labiausiai pavykęs, kuriuo tikrai didžiuojatės?
Norėčiau paminėti interneto dienraštį „Bernardinai.lt“. Žaviuosi, kad jis pradėjo veikti itin sudėtingomis sąlygomis, turėdamas itin mažą biudžetą. Galbūt Communicantes indėlis jūsų darbe nebuvo didelis, tačiau net ir Olandijoje esate pavyzdys, kad su tokiais menkais ištekliais pasiekiamas toks puikus rezultatas.
Mes remiame įvairią Katalikų Bažnyčios sielovados veiklą. Pavyzdžiui, jau daug metų remiame Moterų vienuolijų vyresniųjų konferencijų veiklą daugelyje Rytų Europos šalių. Manau, kad ir Lietuvoje pašvęstojo gyvenimo bendruomenės susiduria su dideliais iššūkiais. Pašaukimų bumas po komunizmo žlugimo buvo didžiulis, tačiau vėliau nemažai jų atkrito. Vienuolijos turės spręsti klausimą, kaip įsikurti šiuolaikinėje visuomenėje. Kaip reaguoti į keliamus iššūkius?
Manau, kad praeityje nebuvo įmanoma tikrų religinių jausmų išreikšti kitaip kaip per pašvęstąjį gyvenimą. Šiandien – pasirinkimų daugybė. Baigęs teologijos studijas, gali įsitraukti į sielovados darbą, labai įvairiai tarnauti Bažnyčioje. Tad kyla uždavinys pašvęstąjį gyvenimą organizuoti taip, kad jis būtų suprantamas ir patrauklus šiandienos žmogui. Reguliuojamas, tačiau kartu suteikiantis žmonėms galimybę skleistis. Juk aplinkiniame pasaulyje yra daugybė saviraiškos galimybių, tad pašvęstasis gyvenimas turi savotiškai „konkuruoti“ su gyvenimo būdų „pasiūla“.
Ne paslaptis, kad labai dažnai šių šalių vienuolinių bendruomenių gyvenimo kokybė nėra aukšta – dėl kiek riboto mąstymo, supaprastinto požiūrio į problemas: „Pasimelsk ir viskas išsispręs.“ Tad mes daug metų rėmėme Tiburgo universiteto (Olandijoje) dėstytojos, sielovadininkų konsultantės, psichoterapeutės Ankės Bisschops vedamus seminarus, kurie vyko ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Ukraina jos nebekviečia – suprantu, kad tai ir kalbos problema, tačiau ne visada žmonėms patinka žvilgsnis iš šalies. Tačiau kartais kaip tik labai sveika išgirsti požiūrį „iš šalies“.
Ankė Bisschops turi didžiulę darbo su „perdegusiais“ kunigais, seminaristais patirtį. Šią patirtį ji pritaiko ir vienuolijoms, padėdama žmonėms tiesiog būti socialiems, gebėti maloniai elgtis su kitais. Tai labai paprasti dalykai, tačiau neretai jų pritrūksta žmonėms, patiriantiems didelį spaudimą, gyvenant bendruomenėse ar bažnyčioje. O ši specialistė kaip tik ir padeda žmonėms kalbėti apie savo problemas, rūpimus dalykus, atsiverti.
Viena iš jos seminarų temų: kaip būti gera vienuolijos vyresniąja. Kartais tai tikrai labai paprasti dalykai – tiesiog turi visiškai įsisąmoninti, ką darai, pažinti save. Žmonės labai džiaugiasi, nes neretai nėra pratę kalbėti apie save asmeniškai, o ji kviečia tai daryti, ir puikiai išmano gyvenimo tikrovę. Padeda geriau suprasti pašvęstąjį gyvenimą, geriau jį išreikšti ir paliudyti, nes tai – reiklus gyvenimas. O mūsų žmogiškumas juk niekur nedingsta tik pasimeldus.
Keliaudamas po Rytų Europą matėte ir ne vieną sunkią, o kartais ir beviltišką situaciją?
Tai priklauso nuo šalies. Lietuva, sakyčiau, yra dar gana gerai komunizmą atlaikiusi šalis, palyginti, pavyzdžiui, su Rumunija ar Bulgarija. Rumunija mane tiesiog sukrėtė, nes buvo visiškai sunaikinta tiek finansiškai, tiek ir moraliai... Kai ten lankiausi 1995 metais, mačiau žmonių, gyvenančių neįsivaizduojamame skurde, kurio akivaizdoje neįmanoma sulaikyti ašarų.
 |
| Apsilankymas pas tuometinį Panevėžio vyskupą Joną Kaunecką. |
Lankėmės šioje šalyje, nes norėjome pažinti vietos Bažnyčią. Paprastai sakoma, kad Bažnyčia Rytų Europoje yra neturtinga. Tai tiesa, bet ir ne visai. Galima pamatyti kunigų, vyskupų, turinčių itin gerų automobilių, erdvių parapijų namų. Ne kiekvienas šalies pilietis gali sau leisti panašių dalykų. Žinoma, visa tai dažniausiai dovanota Vakarų katalikų arba surinktos aukos, ne asmeniniai kunigų pinigai, tad vien žvelgdamas į Bažnyčią negali gerai suvokti šalies situacijos. Todėl paprašiau Bukarešto „Carito“ parodyti man blogiausias situacijas mieste, kad pažintis su šalimi nesibaigtų vien mandagiais pokalbiais prie arbatos.
Žinoma, pasakymas „skurdžiai gyvenantis žmogus“ Olandijoje reiškia visai ką kita, negu čia, Lietuvoje. Olandijoje viskas daug brangiau, reikia daugiau pinigų norint oriai gyventi. Tačiau skurdas Ukrainoje – tai tiesiog drabužių, maisto stoka. Be to, – alkoholizmo problema, kultūrinė terpė, kurioje visi ir viskas skatina tave gerti ištisą dieną net ir bažnytinėje aplinkoje. Tai skaudi patirtis.
Ukrainoje vykdome alkoholizmo prevencijos projektą. Įvairaus amžiaus kaimo vaikų mokykloje klausėme: kas yra alkoholis? Jie puikiai žinojo stipriuosius gėrimus, vardijo įvairius koktelius, tačiau net nepaminėjo alaus ar kitų „lengvų“ gėrimų. Paklausus, kas iš jūsų yra ragavę alkoholio, pakelė rankas ir visai maži, 5–6 metų vaikai, kurie yra ragavę alaus stiklinę per savo gimtadienį, truputį vyno ar pan. Jiems tai tarsi savaime suprantamas dalykas. Tokioje tikrovėje jiems tenka gyventi, ir svarbu tai žinoti.
Žodžiu, Bažnyčios padėtis yra geresnė negu eilinių piliečių, nes ji gauna įvairios paramos iš Vakarų fondų. Tad Bažnyčia susiduria su savotišku iššūkiu – būti turtingai ir neturtingai vienu metu, turint omenyje asmeninius pasirinkimus.
Esate neblogai susipažinęs su šiuo regionu. Kur, Jūsų manymu, glūdi tie ištekliai, kurie galėtų labiausiai padėti posovietinėms šalims atsinaujinti?
Atsinaujinimas jau vyksta ir kasdien! Tai akivaizdu ne vien matant Bažnyčioje aktyviai veikiančius žmones, kuriuos minėjau kalbėdamas apie mūsų projektus. Štai lankantis mažame Latvijos miestelyje, prie Rusijos sienos, mane sujaudino vietinės garbaus amžiaus moterys, organizuojančios parapijos „Caritą“: jos dalina drabužius, kasdien verda maistą keletui vietos girtuoklių, kurie tokie tikriausiai ir liks iki gyvenimo pabaigos. Joks fondas jų neremia, ir ta kasdienė tyli tarnystė – pokalbiai su žmonėmis,dėmesys jiems – atrodo, visiškas mažmožis, tačiau kartu ir labai reikšmingas dalykas. Jos rodo pavyzdį, daro kai ką konkrečiai gero, ir labai svarbu tai matyti. Juk kaip visi ir jos galėtų sėdėti savo namuose prie televizoriaus ar krapštytis savo sodelyje, tačiau pasirenka svarbią veiklą.
Kitas pavyzdys galėtų būti savanoriai, atvykstantys iš Vakarų Europos. Jiems nėra lengva prisitaikyti prie tokių skirtingų kultūrinių sąlygų, mąstymo, bet jie stengiasi, mėgina mokytis.
Tai dalykai, kuriuos matau vykstant ne pagal mūsų projektus. Žmonės pradeda įgyvendinti savo idėją ir tik vėliau sulaukia paramos ar pritarimo. Tai džiugina. Man labiausiai daro įspūdį paprasti žmonės, kurie kai ką keičia savo aplinkoje. Gali daryti daug dalykų, bet pasirenka būtent šiuos. Man tai didelis įkvėpimas.
Kiek žinau, ir Lietuvoje savanorystė nelengvai skinasi kelią. Tai susiję ir su finansine situacija, ir su mąstysena – pokyčiams reikia laiko.
Aš tai matau iš savo žmonos ukrainietės pavyzdžio. Ji gyveno ir dirbo JAV, vėliau grįžo į Ukrainą, o dabar gyvena Olandijoje. Tad yra mačiusi pasaulio, jai patinka Olandija. Studijuojant kalbą pratimuose neretai būdavo prašoma išdėstyti savo nuomonę kokiu nors klausimu. Tačiau sovietinėje Ukrainoje žmonės neprivalėjo patys galvoti, vien mokytis to, kas sakoma, ir jai neretai būdavo labai sunku išreikšti savo požiūrį. Tuo tarpu Olandijoje turėti savo požiūrį – privalu. Žmona kartais manęs klausdavo: „Ką turėčiau atsakyti?“ Tai mentalitetas, kurio rytiečiams, manyčiau, reikėtų atsikratyti, reikėtų išmokti išreikšti tai, ką galvojate, išreikšti save. Net jeigu tai ir nesutampa su kitų požiūriais.
Šiuo atžvilgiu, mano galva, Bažnyčia Rytų Europoje turėtų būti atsargi. Ji gerai išmano Vakarų visuomenių kraštutinumus, įvairų ekstremizmą ir pan. Tad, norėdama užkirsti kelią tokiai situacijai susidaryti savo šalyse, gali siekti užkirsti kelią tam tikrai raiškai, tačiau tai nebūtų sveika. Jūs neturėtumėte per daug bijoti nuomonių įvairovės. Antraip, kaip sako patarlė, su vandeniu išpilsite ir kūdikį. Tai stiprus iššūkis Rytų Europos Bažnyčiai. Gal Lietuvoje tai nėra taip aktualu, tačiau uždaresnėms visuomenėms tai būdinga.
Kada įsitraukėte į fondo veiklą? Ką svarbaus išmokote iš bendravimo su Centrinės ir Rytų Europos šalimis?
Projekte dalyvauju nuo 1995 metų. Tad sukaupta patirtis išties nemenka, nors kartais man atrodo, kad suprantu vis mažiau... Nesu labai dogmatiškas žmogus, nesu pratęs vertinti kitų, stengiuos priimti juos tokius, kokie yra. Manau, kad žmonės įvairiose kultūrose elgiasi vienaip ar kitaip dėl to, kad taip yra išmokę iš gyvenimo. Žmonės neprivalo būti tokie kaip aš, kad būtų man priimtini. Tai svarbiausia.
Žinau, kad labai lengva teisti kitą, kartais tenka priminti sau, jog žiūri į kitą ne taip kaip į save. Iš esmės stengiuosi būti atviras žmonėms, man patinka pažinti, žinoti, ką jie veikia, kas kelia nerimą, kaip žiūri į gyvenimą. Tai mane labiausiai domina.
Man keista, kad Ukraina taip mažai pasikeitė per 20 metų. Jaučiu, jog aš pats labai pasikeičiau per tą laiką. Manau, kad ES piliečiui sunku įsivaizduoti, ko bijo ukrainiečiai, neturime bendros komunizmo patirties. Mes priėmėme komunizmą kaip faktą, bet nesuvokiame jo poveikio masto.
Kalbant apie Bažnyčios patirtį, išmokau matyti tai, kas gera. Supratau, jog Bažnyčia gali gyvuoti labai įvairiais būdais, įvairiai reikštis. Matant liturgines apeigas Lietuvoje, Kroatijoje ar Ukrainoje, akivaizdu, kad jos skirtingos estetika, tačiau nereikia jų lyginti. Supratau, kad turiu priimti tą formą ir įžvelgti jos savitą prasmę, savotišką pašaukimą ir paskirtį.
Žinoma, tai nemenkas iššūkis mums, vakariečiams. Žvelgiant į Rytų tradicijas, kartais kyla pagunda sakyti: „Ne, ne, mes niekuomet šito neleistume!“ Kita vertus, kiekviena konfesija turi savo savitų bruožų, kurie padeda visur jaustis kaip namuose. Užėjęs į katalikų bažnyčią Olandijoje, kuri gal panašesnė į „pliką“ kalvinistų bažnyčią, vis tiek pajunti tą niekaip neišreiškiamą atmosferą, kuri leidžia pasijusti „savam“ namuose.
Rytų Europoje žavi žmonių gerumas, svetingumas, kantrybė. Kartais tai tarsi šilta užuovėja ir tai nemenka vertybė. Žinoma, gali vertinti konkrečius projektus, konkrečias idėjas, tačiau visada turi stengtis pažinti tos vietos ar terpės turtingumą. Štai ko aš išmokau.
Kalbino Saulena Žiugždaitė