 |
Seserystė, kartu sekant neturtingu ir nuolankiu Kristumi: ši anų laikų naujovė bene geriausiai apibūdina Klarą Asyžietę ir moteris, jos bendrakeleives San Damiane. Šalia bendros maldos, gyvenimo neturte, kaip kad gyvena patys vargingiausi, aistringo ir tylaus Kristaus veido ieškojimo, apsiribojančio labai maža erdve, kai kas itin sujaudina susidūrus su jų patirtimi – tai nuoširdi atmosfera. Ir ne tik: abipusė pagarba, švytinti kartu dirbant, kartu išgyvenant kasdienybę, kartu Evangelijos šviesoje sprendžiant, kas yra gera. Tai tas ypatingas būdas, išlikęs San Damiane ir gal dar keliuose vienuolynuose, kurie panašiu metu priėmė šią gyvenimo formą, ir ji diena iš dienos čia buvo gludinama. Būta ir tokių, kas amžiams bėgant norėjo Šv. Klaros regulai (jos vadintai gyvenimo forma) suteikti naujoviškesnės dvasios, tačiau gerai nesuvokiant seserų gyvenimo prasmės ir stiprybės, juolab dar mažiau ieškant, kaip jį įprasminti pasikeitusiose gyvenimo sąlygose. Kai kuriais atvejais būta mėginimų perrašyti kokį XV ar XVI amžiaus seserystės puslapį.
Net ir šiandien, Vatikano II susirinkimo skatinimu grįžus prie šaknų, kai dauguma vienuolynų iš naujo stengėsi priimti Klaros gyvenimo formą, ši esmine Klarai buvusi seserystės dimensija daug kam yra sunkiai suprantama ir įgyvendinama.
Tuo tarpu mūsų vienuolynuose dažnai kalbama apie brolystę, o ne seserystę, žvelgiant į buvimą kartu tarsi iš vyriškos perspektyvos ir pamirštant moterų būties savitumą. Be to, tenka susitaikyti su tuo, kad daugiau dėmesio skiriame pokalbiams, tačiau ne dėl to, kad seserys būtų labiau linkę kalbėtis. Iš tikrųjų tai nulemia faktas, jog bendruomenė, kurią sudaro vien moterys, gyvena bendrą uždarą gyvenimą. Iš praeities jos atsineša daugybę veiksnių, padariusių didelę įtaką jų vidinei būsenai, nors jos galbūt galvoja, jog yra išsilaisvinę nuo buvusių dalykų. Iš tiesų baimė, kad bus priverstos nusileisti, gali sukelti nesąmoningą apibusį nepasitikėjimą. Tam, kad pasijustume asmeniškai atsakingos už visų bendrą kelionę, kad ir kokias pareigas vykdytume (nes tai yra tarnystė), ir kad galėtume laisvai išreikšti, kaip Dvasia mus įkvepia kartu kurti seserystės kelią, mums reikia gerai jaustis Viešpaties akivaizdoje, džiaugtis, jog atsiliepėme į kvietimą savu būdu, ir išsilaisvinti iš bet kokios lenktyniavimo formos.
Todėl mums padeda neturto pasirinkimas, kuris yra glaudžiai susijęs su artimo meile. Kasdienis kelias kviečia nuolatos atsisakyti vien savo pačios norų, stengtis vis labiau save dovanoti - tada mes galime sekti Kristų būtent kaip moterys. Nesiekti atpildo, iškelti sesers, brolio poreikius aukščiau savų, pamiršti tai, ko norėtume pačios, kad galėtume eiti kito link, atsisakyti visko, kas užtemdo meilę, rūpintis kitais – tai yra savęs dovanojimas. Tai moterims būdingi bruožai, spindėję Marijos elgesyje. Kartu tai visiško neturto dalis, kurį mes priėmėme.
Viešpaties Dvasia mus pašaukė gyvenimui, kuris konkrečiai perteikia Evangelijos radikalumą, reikalauja neieškoti malonumo ir patogumo sau, kviečia palikti viską, kas užtemdo meilę, Dievą, taigi, ir seserį, brolį. Nuolatinis savęs atidavimas nesukelia liūdesio, tačiau gimdo džiaugsmą, nes kyla iš poreikio mylėti, žinant, jog viską turime Tame, kuris yra Tobulas Gėris. Vidinė ramybė, kurią dovanoja Viešpats, atveria mūsų akis, kad pamatytume Dievo atvaizdo grožį, atsispindintį seseryje, brolyje, atveria širdį pagarbai, priėmimui, išklausymui. Taigi tada sugebame ne tik rūpintis kitos sesers poreikiais, tačiau išgirsti, ką sako jos širdis, ne vien tik jos ištarti žodžiai, suprasti mintis, kurios kyla kartu klausantis Žodžio, trokštant sudabartinti jį kartu, šiandien.
Susirūpinimas saviraiška šiais laikais ypač akcentuojamas, tačiau nėra geresnio būdo ją įgyvendinti nei visai dėl to nesijaudinti, tada protas, širdis, jėgos susitelkia vien Viešpaties ieškojimui, rūpinantis, kaip jam patarnauti, per tarnystę seserims ir broliams: būtent dovanodamos save leidžiame veikti Kristui. Kiekviena sesuo, suvokusi savo trapumą, pajutusi, jog gali suklupti dovanojimo kelyje, patiki savo silpnumą Viešpaties gailestingumui. Taip pati tapdama gailestinga savo seserims ir broliams, ji gyvena seserystės dvasia, kur bendra veikla sukuria gėrį, harmoniją. Ir Kapitulos susirinkimus išgyvename kaip gražų metą, kai klausomės Dvasios, kalbančios per kiekvieną seserį, ir sukuriančios darną tarp skirtingų seserų įžvalgų. Tada ir sprendimai priimami nei remiantis kiekybine dauguma, tačiau santarve.
Taigi tokia yra seserystė, gimusi veikiant Šventajai Dvasiai, seserystė, kurios pagal Pranciškų ir Klarą, turime labiausiai trokšti. Šiais laikais, kai santykiai dažnai būna gana sudėtingi, Dvasia kviečia mus kaip moteris, kaip krikščiones, kaip neturto seseris liudyti seserystę pagal Evangeliją. Kad nepamiršdamos savo orumo ir moteriško savitumo, leistumės Dvasios vedamos seserystės keliu, padėtume vyrams gyventi brolystės dvasia, išklausyti ir gerbti moterų nuomonę. Taip Dangaus Karalystės grūdas gali nešti vaisių pasaulio lauke, kad būtų įgyvendintas vargdienių palaiminimas.
Straipsnis publikuotas “Aleteia.org”, vertė Dalia Žemaitytė