Abrahamas Skorka yra ilgametis Buenos Airėse veikiančios Lotynų Amerikos rabinų seminarijos rektorius. Gerai žinomas pasaulyje ne tik kaip mokslininkas bei aktyvus žydų ir krikščionių dialogo skleidėjas, Skorka dar labiau išgarsėjo popiežiumi išrinkus argentinietį kardinolą Jorge Bergoglio. Rabiną su dabartiniu popiežiumi sieja daugiau nei dviejų dešimtmečių draugystė.
Kaip užsimezgė šis ryšys? „Šito manęs klausia viso pasaulio žurnalistai nuo to kovo 14-osios vakaro“, – atsako juokdamasis rabinas Abrahamas, prieš pradėdamas pasakoti apie pirmąjį jų susitikimą, sakė: „Buvau pakviestas atstovauti žydų bendruomenei nacionalinių švenčių proga vykstančiose padėkos pamaldose Buenos Airių katedroje. Reguliariai gaudamas kvietimų turėjau galimybę susitikti Respublikos prezidentą, ministrus, įvairių institucijų atstovus, tarp jų ir vyskupus. Kai pirmą kartą pamačiau Bergoglio, jis buvo ką tik tapęs kardinolo Quarracino arkivyskupu koadjutoriumi. Jei gerai atsimenu, lemiamas susitikimas įvyko 1999-aisiais. Bergoglio jau buvo arkivyskupas, ir po padėkos pamaldų visi turėjome prieiti ir pasisveikinti su juo bei su nuncijumi. Mus įspėjo, kad pasisveikinimas būtų trumpas, tiesiog – rankos paspaudimas. Kai atėjo mano eilė, ne tik paspaudžiau ranką, bet ir trumpai pakomentavau arkivyskupo homiliją. Jis pažvelgė į mane, o paskui juokais pasakė repliką apie mūsų futbolo sirgalius. Tą frazę supratau, kaip atvertas duris tolesniam santykiui, bet nežinojau kur link jis nuves.
Kas nutiko vėliau?
Pradėjome susitikti asmeniškai, ne tik kviesti vienas kitą į oficialius mūsų bendruomenių renginius. Daug kartų savęs klausiau, iš kur jis mane pažįsta ir kodėl mane kviečia. Manau, kad tikriausiai jis yra skaitęs keletą mano straipsnių krikščionių ir žydų dialogo tema, kuriuos rašiau į Nacion, vieną iš Argentinoje labiausiai skaitomų leidinių. Tapome nuoširdžiais dialogo partneriais ir bičiuliais Dievo sekimo kelyje. Laikui bėgant atradau kai ką ypatingo Pranciškaus asmenyje – didžiulį nuolankumą.
Vėliau parašėte „Dangų ir žemę“ – knygą, išverstą į daugybę kalbų. Jūsų bendradarbiavimą būtų galima pavadinti genialiu ir inovatyviu. Knyga – tarsi gyvai vykstantis dialogas tarp dviejų religinių vadovų, kurių vienas – žydas, kitas – krikščionis. Abu analizuoja klausimus, kurie rūpi trečiojo tūkstantmečio žmogui. Kaip kilo knygos idėja?
Laikui bėgant pradėjome kelti sau klausimą, ko turėtume imtis. Išties abu sutarėme, kad reikia parodyti dialogą. Dėmesio: sakau „parodyti“, ne vien pamėginti vesti dialogą. Argentinoje dialogas yra esminis neišspręstas dalykas – visais lygiais: politiniu, administraciniu, socialiniu, religiniu.
Mūsų krašte dialogas yra sunkus dalykas bet kurioje gyvenimo ar visuomenės sferoje. Dėl šios priežasties įsipareigojome pamėginti parodyti, kaip galėtų atrodyti dialogas. Taip gimė idėja parašyti knygą keturiomis rankomis („Dangus ir žemė“), ir ji sulaukė netikėto pasisekimo. Jos įkvėpta Buenos Airių vyskupijos televizija sumanė rengti laidų ciklą, kuris pratęstų pradėtą darbą. Parengėme apie trisdešimt laidų, kurias vedė žymus argentiniečių visuomenės komentatorius Marcello Figueroa. Programa lietė aktualiausius mūsų krašto klausimus: šeimą, skurdą, solidarumą, žodžiu, – žmogaus problemas.
Nepaisant fakto, kad esate draugai, tikriausiai diskutuodami ne visada sutardavote visais klausimais?
Išties užtenka atidžiau paskaityti pačią knygą ir pamatysite, kad kai kuriais klausimais mūsų nuomonės visiškai skiriasi. Be abejonės, mus jungia bendra pamatinė etinė ir antropologinė idėja, tačiau tikrai ne visais klausimais galvojame vienodai. Pavyzdžiui, aborto klausimas. Abu, kaip krikščionis ir žydas, aiškiai žinome, kad gyvybė yra absoliučiai šventas dalykas. Tačiau, mano galva, žydų aplinkoje šiuo klausimu mūsų pozicija nėra tokia griežta kaip katalikų. Kaip tokiu atveju elgiamės? Išklausome vienas kitą, išanalizuojame vienas kito pozicijas ir jas gerbiame. Jeigu nesutariame visais klausimais, privalome kalbėtis ir susivokti, kad turime ir galime išlaikyti skirtingas nuomones. Ne vieną kartą Bergoglio man sakė: „Diskursas, pretenduojantis būti vienintelis, išskirtinis, yra diktatūros požymis.“ Aš jam pritariu. Turime priimti kitus su jų pozicijomis ir pasiekti sutarimą. Tai yra dialogas.
Jūs daug metų aktyviai dalyvaujate skatinant žydų ir krikščionių tarpreliginį dialogą. Koks kitas žingsnis?
Kaip tik rengiu straipsnį pavadintą „The next step“, kitas žingsnis. Apmąstau žydų atsakymą į popiežiaus Pranciškaus siūlomą dialogą. Manau, kad nekyla abejonių, jog jis yra pasirengęs dialogą tęsti, ir tai daro labai drąsiai. Tai rodo konkretūs žingsniai. Kalbant apie mane, pavyzdžiui, pasiūlė Katalikiškam Argentinos universitetui, kurio didysis kancleris jis buvo, suteikti man Garbės daktaro vardą. Vis dėlto, manau, kad reikėtų veikti įvairiose sferose, norint parašyti naują mūsų dialogo puslapį.
Koks galėtų būti šio atnaujinto įsipareigojimo pamatas?
Be abejonės, pagrindinis klausimas, prie kurio reikėtų drauge dirbti, yra didžioji vertybių krizė, kuri, sakyčiau, prasidėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Po konflikto ši krizė sparčiai nuvertino viso pasaulio žmonių vertybes.
Man atrodo, kad tai yra dramatiškiausias žmonijos aspektas, su kuriuo kaip tikintys žmonės esame priversti susidurti.
Būtent čia glūdi didžiosios pirmųjų popiežiaus Pranciškaus mėnesių sėkmės priežastis. Išryškėja ne tik žmogiškųjų vertybių būtinybė, kurias jis siūlo su paprastumu ir aiškumu, bet ir tikrų liudytojų troškimas. O popiežius Pranciškus yra toks. Savo žodžiais ir savo gestais vis labiau iškelia faktą, kad žmonės yra pavargę nuo paviršutiniškos informacijos. Žmogus trokšta gyventi dėl aukštesnių idealų, kurie padeda atrasti didžiųjų egzistencinių klausimų pagrindimą. Prie šitų dalykų turime dirbti ir dėl jų turime gyventi.
Iš „Citta nuova“ vertė Saulena Žiugždaitė