 |
Būdavo, eini ir regi Viktorą mieste. Pasitempusį, orų, smagų. Visuomet puošnų ir išsiskiriantį. Švytintį ir charizmatišką. Ir sau slapčia pagalvoji – taip, viskas gerai, šiandien viskas kaip vakar.
Bet Viktoras jau liko vakar. Išėjo...
Šiandien turime jo vizualųjį lobyną, kūrybinį regimąjį palikimą likusiesiems čia. Galime sakyti, turime ir patį Viktorą. Jo kūryba – visų pirma stiprus ir nenuginčijamas menininko esaties įsikūnijimas ir įprasminimas. Kad ir kaip banaliai kartais skamba frazės apie žmogų, gyvą savo darbuose ar artimųjų prisiminimuose, vis dėlto tai yra tiesa. Tai – efemeriškas tiltas tarp ten ir čia, vakar ir šiandien, gelbstinti netekties užuovėja, padedanti likusiesiems...
Tikrai nenustebinsiu sakydama, kad V. Ostašenkovą kaip menininką ugdė daugybė faktorių. Tačiau kai kuriuos biografinius sluoksnius verta išskirti kaip esminius jo asmenybę kūrusius kodus. Gimęs, augęs ir gyvenęs Šiauliuose, jis visa savo esybe buvo miesto patriotas. Daug laiko praleista Dubysos slėniuose, kur šaknis įleidusios jau kelios kartos, o tai brandino stiprų tapatybės pojūtį ir artimą santykį su žeme, gamta, liaudies menu. Dailės studijos Kauno Stepo Žuko dailės technikume (dabar Vienožinskio kolegija). Vėliau – menotyra Leningrado (dabartinio Sankt Peterburgo) I. Repino dailės akademijoje. Ketveri studijų metai šioje mokykloje formavo tam tikrą pasaulėžiūrą į meną, būties filosofiją. Daug metų Viktoras dirbo dailininku dizaineriu dviračių gamykloje ir tam tikra prasme „išradinėjo“ dviračius. Jo kūriniai yra jau legendomis tapusių dviračių dizainas: „Dubysa“, „Venta“, „Rambynas“, „Geluva“. Viktoras buvo ir mokytoju. Šie ryškūs, spalvingi biografinės mozaikos fragmentai sugulė į nedalomą asmenybinę patirtį, leidusią laisvai kurti ir nevaržomai klajoti savo patirčių žemėlapio labirintais.
Viktoro akys ir siela kaip kempinė gėrė regimosios aplinkos ženklus, koreliuojančius su unikaliomis asmenybinėmis patirtimis. Visa tai jis sąžiningai ir nuosekliai įrašinėjo į savo kūrybinį sąsiuvinį: akvareles, tapybą, dizaino darbus ir fotografiją. Fotografiniai Viktoro bandymai nėra plačiai žinomi, bet tikrai verti dėmesio. Nespalvotos fotografijos kaip akimirkos dokumentacija, kaip įrėmintos laiko nuotrupos žvelgiant iš dabarties perspektyvos atrodo kaip būsimų meninių kelionių medžiaga, kaip kontrastas spalvingoms menininko tapybinėms impresijoms. Belieka spėlioti, kodėl Viktoras nepasuko fotografijos ieškojimų link – galbūt siekis išgyventi tikrąjį kūrybinį džiaugsmą, tą gurmanišką pasimėgavimą tapybos galimybėmis jam buvo svarbesnė ir iškilesnė užduotis...
Kad ir kaip ten būtų, V. Ostašenkovo kaip menininko tapatybė aiškiausiai ir ryškiausiai suvokiama gilias modernistinės tapybos tradicijas manifestuojančioje tapyboje. Spalvinga, emocionali, ekspresyvi, vienu metu pilna gyvenimo džiaugsmo ir lėtos meditacijos. Viktoras tapyboje žongliruoja laiku, vietomis, erdvėmis, formomis, nepaisydamas jokių taisyklių ar nuostatų. Jis suraišioja vaizdinius siužetus taip, kaip jaučia, tada, kai nori, ir ten, kur reikia. Žvilgsniu ir vidiniu pajautimu rekonstruoja realius faktus – išgyventi subjektyvūs emociniai trūkiai kuria laikui nepavaldžią erdvę. Viktoro kūriniuose, ypač akvarelėse, minkštai išsilieję kontūrai struktūruojasi tik autoriui žinomais kodais. Erdvė jo paveiksluose kuriama ne tiek vizualiomis loginėmis sąsajomis, kiek „besisluoksniuojančiais“ emociniais ir jutiminiais ryšiais. Natiurmortuose jis apgyvendina peizažą, peizažas tampa savotišku natiurmortu ar portretu. Tai regėjimas, vizija, kuriama tiesiogiai santykiaujant su aplinka.
Autoriaus darbuose tarsi nėra pradžios ir pabaigos. Paveikslai – kaip būsenos ar emocijos, kaip unikalios saviinterpretacijos panoraminiuose miesto ar gamtos horizontuose. Visuomet jauti, kad Viktoras nuoširdžiai išgyveno kiekvieną regimybę – jam nereikėjo ieškoti tapybos medžiagos, ji visada budėjo vidiniuose asmenybės pasauliuose.
Mirguoliuojantys ir raibstantys, tarsi sproginėjantys nuo detalių pastoziški paveikslų paviršiai įtraukia į netikėtą ir nesuvokiamą gelmę, į kitą dimensiją. Čia gali klajoti keistais maršrutais: nuklysti ir pareiti, išeiti ir sugrįžti, eiti vienam ar su pakeleiviais... Kalbėjimas detalėmis, bet visada apie esmę atminties ir prisiminimų tuneliais leidžia keliauti beribėje ir belaikėje erdvėje, pasimesti smulkmenų ir fragmentų labirintuose, tačiau rasti virpančią ir viską siejančią giją. Jo paveikslai – tarsi sodrūs pulsuojančių atminties fragmentų kondensatai, besisunkiantys iš drobių plokštumų jautriais giluminiais širdies syvais.
Viktoras koloristinėse urbanistinėse vizijose siurrealistiškai rekonstruoja architektūrinės atminties vietoves, nepaisydamas jokių loginių grandžių. Jo pripildyti ir prisodrinti kūriniai kartu leidžia pajausti ir išgyventi lėtumą. Lėtumą lyg sapną, kuriame įmanoma viskas, bet tuo pat metu ten galioja tik pasąmoninės taisyklės. Ryškūs, kai kur, atrodytų, net rėksmingi dailininko prisiminimų akivarai įtraukia į savo bedugnes, tuo pat metu jautriai virpindami žiūrovą sielos muzikalumu.
Būdamas tikras šiaulietis, Viktoras nupiešė tapybinių odžių ciklą Šiauliams. Jis kūrė vizijų miestą – spalvingą, margą, grynakraujį, pulsuojantį, turintį netikėtas struktūras ir jungtis. Mitologizuoti miesto portretai – lyg vizitinė menininko kortelė. Viktoras buvo puikus pasakotojas, kuriantis ne fotografines miesto apysakas, o juslių ir asmeniškumų prisodrintas esė. Daugiasluoksnės ir daugiabriaunės istorijos tapybinių konstruktų siluetais plaukia kaip kaleidoskopinė prisiminimų ir įspūdžių panorama. Gausybė spalvų sutramdoma netikėtais tapybiniais santykiais, plokštumomis ir potėpiais, kurie kaip mirguliuojantys siūlų kamuoliai susiveja į vientisas istorijas. Nuoširdžia, kai kur net primityviai naivia tapymo maniera autorius nebijo įtraukti žiūrovo į savo širdį ir mintis. Į savo pasaulį... Į savo spalvų jūrą... Kaip prityręs admirolas plukdo tapybinių pasakojimų laivus nuo vieno uosto prie kito.
Viktoro kūryba yra kaip pasekmė to, kas jį palietė, sujaudino, paveikė. Tuo pat metu tai lyg išankstinė kompensacija, ko jau niekada nebebus. Kūriniuose atsiskleidžia prasminės angos, tarpai, plyšiai, atveriantys archeologinius paveikslo sluoksnius, susiejančius fizinius pavidalus su dvasinėmis kontempliacijomis. Dailininko darbai kupini saldaus mėgavimosi tiek kūrybiniu procesu, tiek tuo, ką apgyvendina drobės ar akvarelės plokštumoje.
Proceso svarba bei tam tikras praeities-dabarties santykio virsmas akivaizdžiai išnyra jau sukurtų drobių pertapymo, užtapymo akte – autorius nebijojo seno kūrinio paversti nauja vizija. Menininkas, tarsi užbraukdamas buvusio laiko slinktį ir nukirsdamas nereikalingas bambagysles, keliavo tolyn, genamas viltingų būsimų kūrybinių projektų. Daug jų, deja, ir liko tik projektai. Įdomu, kokias dimensijas, prasmes ir raišką dar galėjo įgauti V. Ostašenkovo darbai, nes būtent pastarieji metai ir buvo jo kūrybinis apogėjus. Laikas, kai jis visas, be jokių įsipareigojimų dovanojo save kūrybai.
V. Ostašenkovas mums išliks kaip grynąsias modernistinės tapybos tradicijas puoselėjęs autorius, gyvenimiškąjį, realųjį pasaulį gebėjęs apgyvendinti spalvingose impresionistinėse vizijose. Ir tai jis darė kažkokiu neįtikėtinai lengvu, nuoširdžiu būdu. Atpažįstama tapybinė stilistika, paveikslų pasakojimo magija suteikė išskirtinumo ir unikalumo žymę dailininko kūriniams, kurie buvo svarbi ir būtina Šiaulių menininkų kūrybinės dėlionės dalis. Tokia ji jau ir liks, tik dar vertesnė, nes nebus galimybės papildyti ar pakeisti.
Tačiau tikimybė būti išlieka. Kūrėjo dvasia, kuri skleidžiasi gausybės drobių ir akvarelių šviesose ir šešėliuose, spalvų tonuose ir pustoniuose, paveikslų siužetuose ir lyriniuose pasakojimuose, prisiminimuose ir meditacijose, gyva kaip ir tada... Kaip visada...
