Tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“. Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį – Kristų“). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“).
Kiti skaitiniai: 1 Jn 3, 7–10; Ps 98
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Dvareckas
Žavi Jono nuolankumas: visa jo veikla skirta paruošti žmones susitikimui su Gelbėtoju – Mesiju. Nepririšti prie savęs, – to moko Jonas šiandienos Evangelijoje. Jono mokiniai palieka Jį ir nuseka paskui vienintelį Mokytoją. Mokytoją, kuris moko ne vien žodžiais, bet kuris dovanoja patirtį – „ateikite ir pamatysite“ (39 eil.). Suprasti Dievą, Jo veikimą, meilę, vien žodžių pagalba neįmanoma. Jo artumas atima amą, nutildo,– patiri, žinai, tiki, –- bet paaiškinti, papasakoti nepakanka turimų žodžių. Kas įvyko Jono mokiniams sekant Jėzumi, būnant su Juo, evangelistas nepasakoja, matome tik Simono Petro brolį Andriejų, ieškantį savo brolio, nešantį jam Gerąją Naujieną – „Radome Mesiją“ (41 eil.). Susitikimai su Jėzumi, pokyčiai, kurie įvyksta Juo sekant, keičia gyvenimus, mąstymą, žmones. Simonas, Jono Sūnus, tampa Kefu, Petru – Uola.
„Kiekvienas, kuris ateina pas mane, klausosi mano žodžių ir juos vykdo panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.
O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus“ (Lk 6, 46–49).
Autentiški susitikimai su Viešpačiu, drąsa klausytis ir paklusti Jo, tobulos Meilės balsui (plg. 1 Jn 4, 16) perkeičia žmogų, daro jį nepajudinamai tvirtą. Tą liudija tūkstančiai kankinių, milijonai prieš mus gyvenusių žmonių, išdrįsusių Jėzumi pasitikėti labiau nei savimi.
Melskime sau ir visiems drąsos į Jėzaus kvietimą Juo sekti, ateiti pas Jį, atsiliepti konkrečiais veiksmais, o ne išmaniaisiais pasiteisinimais.
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
