Gruodžio 30 dieną Lukiškių kalėjime būrys nuteistųjų ir Bernardinų parapijos savanorių kartu meldėsi prisimindami Jėzaus gimimo iškilmę ir laukdami Naujųjų metų. Prieš pamaldas, kurias aukojo brolis pranciškonas Arūnas Peškaitis, savanoriai kaliniams dovanojo Bernardinų socialinio centro narių pagamintus angeliukus, simbolizuojančius gėrį ir artimo meilę. Apie tai savo kalboje po šv. Mišių kalbėjo ir nuteistasis Žygimantas Digaitis, kurio knygą „Septyni kvadratiniai metrai“, aprašančią atsivertimo kalėjime kelią, netrukus išleis „Bernardinai.lt“. Kviečiame susipažinti su Žygimanto kalba.
Laba diena, garbė Jėzui Kristui,
Noriu padėkoti visiems čia susirinkusiems: Jo Eminencijai kardinolui (jo dėl ligos, deja, nebuvo, – red. past.), taip pat administracijai, suteikusiai galimybę būti čia su jumis. Noriu nuoširdžiai padėkoti parapijiečiams ir mylimam bei gerbiamam broliui Arūnui už nuolatinę nešamą šviesą į mūsų širdis, už tikėjimo, vilties ir meilės pavyzdį, už brangų savo laiką, dovanotą mums. Ačiū už Gerosios Naujienos nešimą į mūsų tarpą. Dėkoju jums iš visos širdies. Tegul už tokią nuostabią savanorystę jums šimteriopai atlygina karalių Karalius ir viešpačių Viešpats.
Jėzaus gimimas yra nuostabiausia metų šventė, kurios metu į pasaulį ateina nuolankumo, paprastumo įsikūnijimas, žmonių širdims atnešantis taiką, ramybę ir šviesą. Esame raginami klausytis ne tik savo proto sumanymų, kurie verčia žmogų iškelti save žeminant ar smukdant kito orumą.
Niekas negali įlįsti į žmogaus širdį, tai gali padaryti tik vienintelis mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Tik Jis gali mus įvesti į amžiną Dievo buvimą. To negali nei gera sąžinė, nei geri darbai, nei dalinis Dievo pažinimas, ateinantis iš gamtos ar sakomų žodžių. Tai gali padaryti tik gelbstinti Jėzaus Kristaus meilė. Be Jėzaus meilės ir gailestingumo tiesiog esame pražuvę, ir mūsų tikėjimas virsta tik šienu bei šiaudais. Kai tikėjimas virsta tik pelenais, tai tuomet nebematai laukų, kurie yra kupini derliaus, tačiau darbininkų juose maža. Tačiau Dievas nori, kad pažvelgtume į tuos derlingus laukus. Kai tu, broli ir sese, pažvelgsi į tuos laukus, Dievas sukurs tikslą tavo širdyje. Mes turime išsilaisvinti iš savojo aš ir tuščiai sakomų žodžių. Pats Jėzus mums yra pasakęs, kad Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. O tuščias žodis yra pažadas, kurio nesame pasirengę paremti veiksmais. Kiekvienas mūsų turime tesėti savo pažadą ir tai labai didelis iššūkis. Juk nuo Jėzaus akių niekur nepasislėpsi, o tuo labiau nepabėgsi.
Tikėjimas, viltis ir meilė mus išlaisvina iš mūsų pačių negalios. Negalios, dėl kurios patys sau tampame priešais, dėl kurios nebegalime pasipriešinti kūno geismams ir minčių geismui, dėl kurio gęsta žibinto šviesa. Kai parklumpi, tai nereiškia, kad nebegali pakilti ir siekti Jėzaus artumo ir jo skleidžiamos šviesos. Tai reiškia, kad esi arčiausiai Jėzaus. Mes galime nešti šviesą ir eiti su tais, kurie nori ir gali mylėti.
Nepamirškim Jėzaus dovanotų talentų, dalinkimės jais su kitais. Ten, kur jūsų talentas, ten ir jūsų širdis. Taip, aš puikiai suprantu, kad Jėzaus niekas iš mūsų, esančiųjų čia, nematė. Tik visiškai nusižemindamas gali pajusti Viešpaties Jėzaus Kristaus artumą.
Dar kartą sveikinu su Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimo diena.
Aleliuja.