Šį kartą savo rašiniui turiu epigrafą – vienos vaikų reikalų ponios žodžius. Juos išgirdau per radiją. Tiesa, tai buvo prieš keletą metų, todėl bandau save įtikinti, kad ta ponia vaikų reikalų nebetvarko. Gal ji net mirė. O kodėl gi ne? Kartais mirtis yra vienintelis sargas tų, kurių veiduose mėlynių nesimato tik todėl, kad jas dengia purvas. O ponia tada pasakė: “...išimti pažeistus vaikus”.
Tuo, kad 46 procentai vaikų Lietuvoje patiria fizinę, o 31 procentas - seksualinę prievartą, netiki nė vienas sveiko proto žmogus. Ja netiki ir tie, kurių protas ne visai sveikas. Abejoju, kad ja patikės net tie, kurie proto neturi visai.
Tikėti tuo būtų visiškai iracionalu. Net jeigu tavo protas, pamatęs tave, perbėga į kitą gatvės pusę.
Galima patikėti, kad sugrįš tie, kurie išeina smarkiai trenkę durimis. Kad teisūs garsiai kalbantieji. Galima tikėti net po aštuntos valandos vakaro rodoma reklama.
Bet patikėti, kad pusė jūsų šiandien sutiktų vaikų jau aižyti, neįmanoma.
“Vaikų fizinė prievarta” ar “vaikų seksualinė prievarta” - liežuvis sako nenoriai. Todėl vaikų mušimą lupimu vadina netgi tie, nuo kurių keiksmų rūdija nerūdijančio plieno šakutės ir peiliai. Ištarę “mušti vaiką”, net jie pajustų liežuvio nepasitenkinimą. Imtų mikčioti. Nusišnekėti. Badyti pirštais dangų. Ir tankiai mirksėti.
Visai kas kita įsivaizduoti, kad vaikas - apelsinas, kurio nenulupęs nesuvalgysi. Ir lupti, lupti, lupti...
Todėl toliau sakysiu “aižymas”. Tikiuosi, supras kiekvienas.
Išgirdęs apie tyrimus, kurie prieš metus atlikti Baltijos pakrančių šalyse, galvojau ne apie juos. Bandžiau įsivaizduoti žmogų, kuris patikėtų jų rezultatais. Buvo neįmanoma.
Tačiau tarp ausų ėmė krebždėti pelė. Nežinau, kaip ji sugebėjo vieną vakarą ten įlįsti. Juk visą laiką nešioju ausinę kepurę.
Pelė buvo atkakli. “O jeigu tyrimai atlikti teisingai ir jų rezultatai - tiesa?” – kiekvieną vakarą klausdavo ji. Apsimetinėti, kad negirdi, buvo įmanoma tik vienuolika dienų. Kiekvienas žino, kad pelė tarp ausų – ne juokas.
Vieną rytą pasidaviau. Sutikau, kad tyrimai teisingi. Pasiduoti privertė žinojimas, kad tyrimą atliko ne piemenys. Ir kad tyrimuose dalyvavo ne piemenys, o 3136 moksleiviai. Beveik visi – aštuoniolikmečiai.
Kažin ar tarp jų buvo bent vienas, sumelavęs, jog jį aižė? Neteko girdėti, kad aštuoniolikmečiai tuo girtųsi. Nesigiria ir septyniolikmečiai. Niekas nesigiria.
Suku galvą, kiek iš tų 3136 apie aižymą nutylėjo. Yra žmonių, kurie apie aižymą nė už ką neprisipažins sau, o ką jau kalbėti popieriaus lapą. Net jeigu tai – anoniminė anketa.
Susitaikiau su pele. Tą rytą į veidrodį žiūrėti buvo malonu. Žinojau, kad matau žmogų, patikėjusį iracionaliu dalyku. Visada malonu matyti kvailesnį už save.
Antroji bėda buvo ne lengvesnė. Ramybės nedavė klausimas, kodėl tiek daug vaikų aižoma. Ir kodėl vaikai aižomi. Ir kas juos aižo...
Žmonės skiriasi savo dydžiu. Yra labai didelių žmonių. Yra ir didelių žmonių. Dar yra vidutinio dydžio žmonių, mažų žmonių ir visai mažutėlių žmonių. Taigi yra bent penkių skirtingų dydžių žmonės.
Žmonės vieni kitus žemina ir muša. Dar jie tyčiojasi, priekabiauja, rėkia, apsimeta, kad nemato ir negirdi, daužo kumščiais stalą. Žodžiu, aižo.
Mažesni už save didesnių aižyti beveik negali. Net jeigu pabando iškrėsti kokią nors šunybę didesniajam, nusvyla plaukus ir nušąla padus. Todėl aižyti už save didesnio nedrįsta niekas. Ypač dabar, kai anoniminiai skundai nebenagrinėjami.
O didesnieji mažesniuosius aižo. Nes jie labiau patyrę ir geriau žino, ko mažesniesiems reikia. Be to, jie vykdo valstybės planą ir ministerijų pavedimus. Dar jie turi įgyvendinti Europos teisės aktus ir siekia, kad nebereikalingus pirkėjų vežimėlius visi statytų į vietą.
Svarbiausia - jie didesni.
Niekas dėl aižymo nedejuoja. Tai vyksta jau seniai, daugelis prie aižymo priprato. Tie, pripratusieji, sugalvojo posakį “Šuo ir kariamas pripranta”. Yra tokių, kuriems net malonu, kai juos aižo. Yra moterų, kurioms sumokėjęs, gali jas aižyti kiek tinkamas. Yra vyrų, kuriuos aižyti galima nemokamai.
Vakare, klausydamasis, kaip džiaugsmingai cypčioja poilsio sulaukusios tavo užpakalinės kojos, gali skaičiuoti, kiek kartų šiandien tave aižė. Kai kam tai lygiai taip pat malonu, kaip tiems, kurie skaičiuoja, kiek kartų jie aižė kitus.
Vienas pažįstamas sako: “Aižai, vadinasi, gyveni”.
Ką daryti, jeigu aižyti norisi ir pačiam? Norisi, tačiau į žmoną gali kreiptis tik “ponia žmona” ir tik raštu. Norisi, tačiau bijai eiti pro tamsią pašto dėžutę. Norisi, bet esi mažiukas mažiukas.
Teisingai, tūlas pilieti, šiuo metu kažko ieškantis nosyje. Tu žinai, ką daryti. Aš irgi. Tik neskubėjau apie tai rašyti. Toks šio rašinio stilius.
Tu tikrai teisus, pilieti. Vaikai! Tai juos gali aižyti bet kas. Bet kada. Bet kaip. Bet kuo. Vaikus aižyti smagiausia. Todėl aižo juos ne tik visai mažutėliai, bijantys seniai prijaukinto nuplikusio kaktuso. Vaikus aižo visų dydžių ponios ir ponai.
Tik nedūsauk, tūlas pilieti. Ištrauk alkūnę iš nosies. To, ko ten ieškai, nerasi. Neapgaudinėk savęs - niekada to ten ir nebuvo. Geriau paklausyk.
Pirma, vaikai nuo aižytojų priklausomi. Netgi tie, kuriems aižytojai neperka duonos, žaislų ir kojinių. Gali aižyti sesers, sūnaus, kaimyno, bendradarbio vaikus. Gali aprėkti vaiką autobuse, pakišti koją, kai jis bėga iš pamokų, apmėtyti bulvėmis daržovių parduotuvėje.
Vaikus galima svaidyti. Į ministrus.
Antra, aižyti vaikus – neapsakomas malonumas. Visos erekcijos sukyla matant, kaip vaiko akyse ima tvenktis ašaros. Išlavinto skonio aižytojai labiausiai mėgsta, kai vaikas iš siaubo apsišlapina. Iš bėdos tinka ir smarkiai bėganti nosis.
Trečia, už aižymą niekas nebaudžia. Tiksliau, labai retai. O jeigu baudžia, tai švelniai ir jaukiai. Palyginti su malonumu, ta bausmė yra niekas. Stebiuosi, kad tokio malonumo ieško tik šiek tiek daugiau kaip pusė žmonių. Juk šampaną geria beveik visi.
Televizija. Kalbančios galvos. “Niam niam, tokia visuomenė...”, - sako viena. “Ja, ja, imtis priemonių...”, - nesuprasi, pritaria ar nesutinka kita. “Cha, cha, socialinės problemos...”, - džiūgauja trečia. “Kriukt, tik aktyvus sprendimas...”, - net springsta ketvirtoji.
Galvos stengiasi. Yra dėl ko. Tuo metu jas televizoriuje mato didelis, vidutinis ar mažiukas aižytojas. Galvų reitingas priklauso nuo aižytojų.
Vaikas, kurį tas tuoj aižytojas aižys, nemato nieko. Net galvų. Nors jos – spalvotame televizoriuje. Argi gali ką nors matyti vaikas, kurį tuoj aižys? Bet vaikai galvų reitingams nerūpi.
Neviltis, kokios nebūna tolimiausiame visatos kampe. Šaltis, kurio neišlaižys net ištikimiausias šuo. Siaubas, kurio dar niekas neaprašė. Neįmanoma aprašyti, kiek gali tilpti viename vaike. Tereikia, kad jį aižytų.
Mes niekada nebūsime laimingi. Mes šakutėmis krapštinėsime vienas kitam akis. Šakutės, žinoma, bus sidabrinės. Mes pjausime katinus ir gersime jų kraują. Iš briaunotų stiklinių. Mes smaugsime gandrus. Pamiršę, kad nelikus gandrų, nebebus ko aižyti.
Mes gyvensime aukštyn kojomis. Kvėpuosime kepenimis. Mąstysime plaučiais. Smegenimis užkąsime. Gersime, žinoma, į sveikatą.
Ir būsime laimingi. Pagal galimybes. Net linkėsime laimės kitiems. Kitaip būti ir negali. Argi gali būti kitaip tiems, kas aižo vaikus?
Gerai pagalvojus, mes visi – vaikai...
Bernardinai.lt