 |
„Bernardinai.lt“ rudens literatūros dirbtuvės jaunimui: Sigita Danilavičiūtė. Gimiau Klaipėdoje. Mokausi Danijoje, Horsene, VIA University-College, International Sales and Marketing Management programoje.
Apie Aną ir visas anas
Aną naktimis krečia šaltis.
Ana mėgsta ryškiaspalvius rūbus.
Ana bando šypsotis.
Ana sako, kad ji nepataisoma.
Anos maisto piramidę sudaro vanduo, kola ir cigaretės.
Ana turi liguistą tikslą.
Ana gyvena tam, kad išvemtų didžiulį tortą po ilgų nevalgymo savaičių.
Aną iškrypusi sistema privertė kartoti: „ Vidinis grožis svarbiausia“. Dabar ji dangsto mane kaulėtomis rankomis.
Anos gražūs veido bruožai. Kartais įsivaizduoju, kaip šaunu jai į galvą, kad nebegirdėčiau nieko. „Viskas bus gerai. Nesirūpink. Aš žinau, ką darau.“
Ana pavargo. Ji nori miego.
Aš myliu Aną, norėčiau bučiuoti jos ranką, bet bučiuoti kaulus nenormalu.
Nemanau, kad ji žino, ką daro.
Liepa
Vėsu, nors liepos vidurys. Nieko keisto, juk netoli lagūna. Nesuprantu, kodėl žmonės iš kalnų tai vadina jūra. Ten plaukioja medūzos. Didelės ir rožinės. Jos šokdamos vyniojasi aplink jachtas, kurios glaudžiasi šalia viena kitos tarsi joms būtų šalta. Nenuostabu. Vakare pakyla šaltas vėjas ir siūbuoja mirusias medūzas.Jos nespėjo įveikti šliuzo kameros. Nespėjo. Tada sutemsta…
Šviečia bažnyčios laikrodis. Jau po vidurnakčio. Supuosi. Kaip vaikystėje. Taip, ant sūpynių. Jos apšviestos neoninėmis švieselėmis. Modernu. Man be penkių minučių dvidešimt , o svetima kalba šaukiu, kad jaučiuosi vėl šešerių ir pasakoju kaip supdavomės ant didžiulės ąžuolo šakos prisirišę virvę ir pasidarę “tarzankes” Į mane žiūri žmonės, o aš juokiuosi. Išsitaršiusiais plaukais atrodau taip raganiukiškai ir praeinantys šypsosi susižavėję. Dvi girtutėlės merginos fontane gretimais imituoja sceną iš „Titaniko“. Vietinės. Man jų gaila.
Bažnyčia, mėlynas neonas ir mėnulis svirduliuoja akyse. Kvepia jūra. Visai kaip namie. Nežinau kada, bet aš grįšiu. Prašai nesisupti taip aukštai, nes bijai, kad iškrisiu. Laimingas, bekikenantis žmogus vidury vakarietiško miesto atrodo keistai. Mano miške niekam nerūpi.
Miške būdavo gera. Ramu. Ten praleisdavau ištisas dienas. Nepriklausomai nuo metų laiko. Ramybė. Ji ten gyveno ir tebegyvena. Išlipus iš baltos porcelianinės vonios ir purvinom kojom nužingsniavus asfaltu pasukdavau šunkeliu ir atsidurdavau namie. Purvinos ir basos kojos ten niekam nebado akių. Priešingai. Jei pamatai sustingusį gelsvą žvilgsnį jautiesi kaip persmeigtas kuolu. Badyti ten nėra ko. Liūdna. Žmogus, o ypač ką tik išsinėręs iš naujos Moschino suknelės ieško kompanijos. Socialumas. Štai kas žudo.
Tada dėvėdavom juodo tulio sukneles ir pavargusios krisdavom tiesiai muzikai į rankas. Rankų miškai. Kažkur netoli traukinių bėgių, kuriais taip mėgdavom vaikščioti ir prisiminti tuos laikus, kai mūsų mitybos racioną sudarė tik kola ir cigaretės. Vidury nakties nukakdavom iki jūros ir stebėdamos tą beprasmę balą juokdavomės pagalvojusios, kaip ji atrodys dieną, kai atvažiuosim čia su vaikais po dešimties, gal penkiolikos metų. Dabar šios mintys prilygsta stebuklui nes mudvi skirtingose pasaulio pusrutuliuose, bet vis dar taip pat šalia viena kitos. Pasaulis mažas. Mums buvo... šešiolika?
Aš taip ir neišmokau vairuoti, tačiau visada žavėjo tas kelionės su klaustuku jausmas. Nežinai kur. Nenutuoki kodėl. Tu tiesiog važiuoji. Ir jautiesi saugiai. Virš tavęs driekiasi nesibaigiantys žvaigždynai . Atrodo, kad ir kelias neturi pabaigos. Jokios aiškios distancijos, maršruto. Kiekvienas atradimas, netikėtumas taip žavi. Jieškai gerumo svetimuose. Neturi namų. Sustoji kažkur šalikelėj pažiūrėti kas kabo viršuje. Pakeli mane už liemens, tarsi norėtum, kad tai pasiekčiau, ir sakai, kad žavi mano entuziazmas. O tada nuvažiuoji. Palieki visiškoj tamsoj. Istorija kartojasi. Kaip ir tada, kai mums buvo šešiolika.
Ir tik tada, kai nebebijai nei tamsos, nei persmelkiančių žvilgsnių, vienumoje gali teigti, kad esi pasiruošęs.