Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus, kilmės knyga.
Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faresas ir Zara iš Tamaros, Faresui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas. Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas. Salmonui gimė Boozas iš Rachabos, Boozui gimė Jobedas iš Rutos, Jobedui gimė Jesė. Jesei gimė karalius Dovydas.
Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos. Saliamonui gimė Roboamas, Roboamui gimė Abijas, Abijui gimė Asafas. Asafui gimė Juozapatas, Juozapatui gimė Joramas, Joramui gimė Ozijas. Ozijui gimė Joatamas, Joatamui gimė Achazas, Achazui gimė Ezekijas. Ezekijui gimė Manasas, Manasui gimė Amonas, Amonui gimė Jozijas. Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis, Salatieliui gime Zorobabelis. Zorobabeliui gimė Abijudas, Abijudui gimė Eliakimas, Eliakimui gimė Azoras. Azorui gimė Sadokas, Sadokui gimė Achimas, Achimui gimė Elijudas. Elijudui gimė Eleazaras, Eleazarui gimė Matanas, Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.
Taigi nuo Abraomo iki Dovydo iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus keturiolika kartų.
Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant, ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.
Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.
Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.
Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.
Kiti skaitiniai: Iz 62, 1–5; Ps 89; Apd 13, 16–17. 22–25
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM
Pagal Senojo Testamento nuostatus ir izraelitų papročius sužadėtuvės buvo tolygios teisinei santuokai, o per vestuves žmona tik būdavo pervedama į vyro namus. Abu sužadėtiniai iš tiesų jau buvo sutuoktiniai, tačiau trūko tik gyvenimo kartu. Sužadėtuvių metu intymūs santykiai buvo draudžiami. Neištikimybė po sužadėtuvių buvo laikoma svetimavimu. Būtent tuo metu Marija pradėjo Jėzų.
Vyras turėjo teisę atleisti parvestą ar dar neparvestą žmoną, duodamas jai skyrybų raštą, ir taip santuoka būdavo panaikinama. Laikydamasis Mozės Įstatymo, Juozapas norėjo atsisakyti santuokos su moterimi, kurią jis įtarė svarbiu Įstatymo pažeidimu – svetimavimu.
Tačiau „nenorėdamas daryti jai nešlovės“ – už įrodytą svetimavimą bausdavo užmušant akmenimis (Įst 22, 21–23) – „sumanė tylomis ją atlesti.“ Juozapo laikais šis senovės judėjų įstatymas nebuvo taikomas taip griežtai ir leido nutraukti sužadėtuves dalyvaujant dviem liudytojams be viešo apkaltinimo ir teisinio proceso. Taip nešlovė nėra paviešinama: lieka tarp keturių sienų, išgelbstint kaltosios gyvenimą.
Juozapas su nerimu ir skausmu renkasi būtent šį vienumos kelią. Jei būtų paviešinęs Marijos reikalą, jis būtų susilaukęs miestelio žmonių palaikymo. Visi pasmerktų Marijos elgesį, o jį palaikytų, užjaustų. Bet Juozapas renkasi situaciją, kuri jį izoliuoja nuo bendruomenės: palieka Mariją jos namuose, o pats pasitraukia į savo namus. Jis pasitraukia nuo bendruomenės, kad išsaugotų Marijos gyvybę.
Viešpaties angelo padrąsintas sapne, jis žengia dar vieną nelengvą gyvenimo žingsnį – parsiveda besilaukiančią žmoną pas save. Akivaizdu, Juozapas įžengia į Jėzaus gyvenimą labai keistu būdu, nes kaip vyras jis šiuo atveju nieko nereiškia.
„Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu.“ Prieš šiuos žodžius eina ilgas Jėzaus kilmės aprašymas – Senojo Testamento genealogija, kuri, pradedant nuo Abraomo, po to nuo Dovydo, po to nuo ištrėmimo į Babiloniją, pasiekia Juozapą; ir sąrašo pabaigoje sakoma: „Matanui gimė Jokūbas. Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.“
Ši genealogija, sudaryta iš keturiasdešimties kilmės įrašų, turi tokią schemą: X gimė Y, Y gimė Z, Z gimė... ir taip toliau. Bet kai pasiekiamas paskutinis kilmės įrašas, viskas pasikeičia: „Jokūbui gimė Juozapas“... ir toliau neseka „Juozapui gimė Jėzus“, bet: „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.“
Kūdikis gimsta žmonių istorijoje (imperatoriaus Augusto laikais, kai Palestiną valdė Erodas), tačiau ne žmonių istorija Jį sukūrė; Jis įžengia į istoriją kaip Dievo savidava (savęs dovanojimas) ir malonė.
Nors fiziškai Juozapas neturi nieko bendro su šiuo gimimu, tačiau žvelgiant iš tikėjimo pusės jis iš tikrųjų yra svarbus veikėjas įgyvendinant Dievo planą. „Tu duosi [kūdikiui] Jėzaus vardą“, vadinasi, Juozapas turi veikti kaip teisėtas Jėzaus tėvas, nes Jėzus yra Dovydo palikuonis, kuris išpildo Dievo pažadą istorijoje.
Juozapas gana reikšmingai prisidėjo – ne tiek fiziniu dalyvavimu Jėzui gimstant, kiek tikėjimo aktu, paklusnumu Dievo žodžiui – prie Dievo pažado realizavimo istorijoje. Juk ir Marijos atveju svarbiausias ir pirmučiausias žingsnis buvo jos tikėjimas, leidęs atverti jos širdį ir įsčias Dievo žodžiui priimti.
Be tikėjimo, be širdies atvirumo neįmanomas dieviškojo Žodžio įsikūnijimas. Tai sakytina tiek apie Mariją, tiek ir apie Bažnyčią – krikščionių Bendrijos narius. Bažnyčia tampa motina, kai priima Žodį tikėjime, Jį gimdo ir Jam leidžia išvysti šviesą įvairiose istorijos situacijose, visomis žmogiškomis aplinkybėmis.
Tas pat tinka ir Juozapui, kuris kūniškai neatlieka jokio vaidmens, tačiau yra labai svarbus žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos. Juk paėmęs kūdikį, apsaugojęs Marijos nėštumą, prisiėmęs tėvo pareigą, Juozapas nebėra vienišas, nes toks jo apsisprendimas liečia visą žmoniją, mus visus: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“
Bernardinai.lt archyvas
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
