Paramos akcijai „NEvienišos Kalėdos“ įsibėgėjant kalbamės su viena iš Vilniaus arkivyskupijos ,,Caritas“ Socialinės ir sielovadinės pagalbos namuose programos slaugytojų Laima. Programoje ji dirba jau antrus metus, sako per tą laiką labai daug atradusi ir supratusi ne tik apie senelius ir senatvę, bet ir apie save pačią.
„Seni žmonės labai panašūs į vaikus“, kiek netikėtai sako moteris, ,,jiems taip pat labai reikia, kad kas nusišypsotų, pakalbintų ar pakutentų“. Svarstome, kad gal šis, be galo žmogiškas dėmesio, meilės ir prisilietimo troškimas labiausiai pasimato tada, kai žmogus silpniausias – vaikystėje ir senatvėje. Suaugus, troškimas būti mylimu niekur nedingsta, tik gal dažniau jį dangstome, mažiau rodom, klaidingai įsivaizduodami meilės poreikį kaip silpnumą. „Seni žmonės kartais tokie panašūs į vaikus, o štai visuomenės reakcija į juos dažnai priešinga“, sako Laima. Ir tikrai, kai pro šalį bėga vaikas, žiūrim į akis ir šypsomės, tiesiam jam rankas.
Pamatę seną, suvargusį žmogų dažniau akis nuleidžiam, sukam į šalį. Gal todėl, kad senatvė – gąsdina, niekas jos, ir jos palydovių, ligų, nelaukia. „Mano darbas su seneliais paneigė visus stereotipus, kokius pati kada turėjau, ar iš kitų buvau girdėjusi“, džiaugiasi Laima. Moteris sako, kad nesutiko nei vieno šiurkštaus, pikto ar nemalonaus senolio. „Žinau, kad žmonių būna visokių, tačiau man nė vieno blogo nepasitaikė. Būna prastesnių, liūdnesnių dienų, bet juk mes kiekvienas esame kartais linksmesni, kartais liūdnesni“, svarsto moteris.
Paklausta, ko dažniausiai reikia jos lankomiems žmonėms slaugytoja pasakoja, kad labai svarbu juos pamaitinti, nuprausti, pakeisti sauskelnes ar suleisti vaistus, tačiau svarbiausia tai darant būti su žmogumi, iš tiesų jį matyti, jo klausytis. „Labai skaudu matyti kiek daug pas mus vienišų, apleistų, nereikalingų senukų. Kaip labai jie pasiilgę žmogiško bendravimo, tiesiog išklausymo ir įsiklausymo“.
Paklausta, kas sunkiausia jos darbe moteris greitai ir tyliai atsako „atsisveikinti“, ne tuomet, kai išeini iki rytojaus, o kai lankomas žmogus iškeliauja amžinybėn. „Darbas toks, gi žinau, kad taip bus, bet vistiek kaskart taip spaudžia širdį. Džiaugiuosi, kad kiekvieną spėjau sutikti, pažinti, kad galėjau palengvinti jų gyvenimą, būti šalia.
Atminty įstrigo vienas anksčiau žymus operatorius, kurį lankiau paskutinėmis gyvenimo dienomis. Iš džiaugsmo, kad aplankėme, vyras apsipylė ašaromis. Radome jį vienišą ir apleistą, be kojos gulintį lovoje, valgantį žalius kiaušinius, nes niekas neturėjo laiko jų išvirti...“.
Moteris sako, kad daug galėtų tokių istorijų prisiminti, dar ir dabar pasakodama graudinasi ir išgyvena. Mat dažnai ji senukams ir jie jai tampa lyg giminės. Bendrauja artimai šiltai, dažnai susiskambina su senelių artimaisiais, jei šie tokių turi. „Prisirišam vieni prie kitų, jie laiko mane sava ir man kiekvienas širdy vietos randa“.
Paklausta ar gali ką linksmesnio iš savo darbo papasakoti moteris plačiai nusišypso: „galiu“ iškart sako. Ir ima pasakoti koks malonus jausmas žinoti, kad tavęs taip labai laukia. „Su ašaromis dėkoja, kad atėjau. Gražiausių linkėjimų ir padėkų prisiklausau, nors ir kasdien pas tą žmogų einu“, pasakoja slaugytoja. O kur dar kiekvieno skirtybė ir pokštai! „Viena moteris, kai pas ją ateinu ir pasisveikinu niekuomet man nieko neatsako, guli į sieną nusisukusi, tik kai pasakau „laba diena su vištiena“ supranta, kad esu sava, žinau kodą, tuomet atsigręžia su šypsena plačiausia“, juokiasi pasakodama.
Labai dainingi jos lankomi senoliai. Laima sako tiek ir tokių dainų prisiklausanti! O kur dar jų prisiminimai apie anuos laikus, žmones, gyvenimą. „Štai 88 metų Verutė, kurią lankau, karo veteranė, tarnavusi 16 – oje lietuviškoje divizijoje. Sako ir dabar galėtų surinkti šautuvą ir iš garso, lėktuvo modelį atpažinti... Kur dar galėčiau tokią moterį sutikti? Lietuvos istoriją iš pirmų lūpų išgirsti?“ klausia moteris.
Nors visi seneliai labai skirtingi turi ir panašumų keletą. „Su kitomis slaugėmis ir savanoriais juokaujame, kad jei reikėtų rinkti senelių skaniausią patiekalą tikrai laimėtų manų košė. Su sviestu, uogiene, obuoliais, be nieko, bet manų košė! Gėrimų gėrimas – kakava, skaniausias saldumynas – sutrupintas šokoladas“. Bendra jiems ir nesumeluota šiluma, ašarotos akys dėkojant, šilti apkabinimai ir vienintelis klausimas: „O kada vėl ateisit?“.
Artėjant didžiausioms metų šventėms labai norisi, kad neliktų vienišų, apleistų ir nepamatytų žmonių. Todėl Vilniaus arkivyskupijos ,,Caritas“ kviečia visus prisidėti prie akcijos „NEvienišos Kalėdos“. Tai padaryti galite aplankydami sergantį ar apleistą senolį savo aplinkoje ir paskatindami tai padaryti kitus žmones. Prie Socialinės ir sielovadinės pagalbos namuose programos vykdomų darbų galite prisidėti iki 2013 m. gruodžio 31 d.skambindami trumpuoju numeriu 1404 ir paaukodami 5 litus.
Caritas Lietuvoje – Romos katalikų bažnyčios Caritas organizacijų tinklas, siekiantis socialinio teisingumo visuomenėje bei teikiantis įvairią socialinę pagalbą Lietuvoje. 2012 m. pagalba buvo suteikta 335 tūkst. Lietuvos gyventojų. Nuo 1989 metų atkūrusi savo veiklą, organizacija vienija 300 profesionalių socialinių darbuotojų ir apie 2500 savanorių visoje šalyje, ir yra didžiausias Lietuvos valstybės socialinės pagalbos partneris.
Dalia Sakalauskaitė-Babravičė (Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“)