 |
„Bernardinai.lt“ rudens literatūros dirbtuvės jaunimui: mano vardas Gabrielė. Rašymas mane lydi nuo pat vaikystės. Anksčiau rašiau, nes norėjau savo istorijomis ir trumpučiais „romanais“ pradžiuginti šeimos narius. Bet istorijos lieka istorijomis, o norėtųsi, kad liktų kažkuo daugiau, tad dabar rašau, nes tikiuosi, kad kažkam mano kūryba atlieps. Mano manymu, tokia yra kūrybos prasmė – dalintis su kitais tuo, ką turi ar atrandi pats. Tad dalinuosi ir aš.
Gyventi. Tiesiog gyventi
Sunku. O juk niekas ir nesakė, kad bus lengva. Niekas net neužsiminė.
O jei nebūtų to žodžio? Lengva... Ar tuomet viskas būtų taip pat: nei lengva, nei sunku, tiesiog būtų. Ar ne lengviau tuomet būtų gyventi?..
Jis buvo paprastas žmogus. Jis buvo mažas. Ir nežinojo. Sunku ar lengva, lengva ar sunku...
Darė. Darė savo: kaip suprato, kaip galėjo. Ir nieko daugiau. Ir nieko mažiau. Būtent tiek, kiek gali, kai pasistengi iš visos širdies. Tų jo pastangų dėka aš sužinojau, koks jis yra. Mažas, mažiukas, bet didis. Ir didis jis buvo ne tik mano akyse.
Kodėl išėjai? Atsako: nežinau... O ar turiu žinoti, ar privalau atsakyti? Ar tau nuo to bus ramiau?..
Kaip mes nežinom, kodėl gyvenam, kodėl mylim, kodėl kenčiam, kodėl tikim, taip ir nežinom, kodėl išeinam. Mūsų žinojimas tuo ir baigiasi: veiksmu, jausmu. Aš myliu. Aš išeinu. Sudieu.
Ir gal taip geriau? Pasakyk man, ar taip geriau?.. Kad nežinome, kad nesuprantame. Neturėdami supratimo turime gyvenimą. Nežinojimas pats savaime nėra žinojimo motina. Jis negimdo, jis tiesiog esti. Ir kai mes nežinome, neturime daug pasirinkimų. Tamsoje (ar šviesoje?) mes įžiūrime tik tolimas šviesias žvaigždes. Šviesas, kurios, rodos, gali būti ranka paimtos, poemoje aprašytos. Jos per toli. Jos nepasiekiamos, tik esti tame danguje tam, kad žinotume, kad jos yra. Yra, ir tai turi mus raminti. Ir jei negalime jų pasiekti, o jos iš dangaus į žemę krenta tik svajonėse, mes paliekame stovėti tuščiomis rankomis. Tuščiomis, ar jos būtų iškeltos, ar nuleistos. Tik gal toms iškeltoms kiek šilčiau. Gal joms rodos, kad tos žvaigždės į jas galiausiai nusileis. Nors turbūt greičiau tos rankos pakils prie žvaigždžių, bus tarp žvaigždžių, bus jose, nei žvaigždės nukris į žemę. Tad kai nežinai, tu tiesiog nežinai. Ir tuomet juk belieka gyventi. Gyventi. Tiesiog gyventi.
Jei atsakymo į mūsų prasmės klausimą tikrai nebūtų, ar tebebūtų tos žvaigždės čia: matomos, švelnios ir guodžiančios? Kam tuomet kabėtų jos danguje, bylodamos apie tolimą paslaptį, kurios saldus skonis jau seniai mums pažadėtas?
Gyventi. Tiesiog gyventi. Būtent tiek, kiek gali, kai pasistengi iš visos širdies.
Man nerūpi
Išpūsdama dūmą jauna mergina padavė jam smilkstančią cigaretę.
Ką tik sprangtelėjo užsidegdamas surūdijęs gatvės žibintas. Juodas šaligatvis po žibintu, regis, išbalo.
Toliau stovi suoliukas, o aplink jį – šeši šešėliai, apsupti pilkų dūmų debesų. Debesų tumulai ten tikrai sklendė, bet nebuvo matomi, tik užuodžiami. Ir tai ne tiems šešiems šešėliams.
Vaikinas, stovintis priešais jauną merginą, ištiesusią šiam tamsos prarytą cigaretę žibančiu oranžiniu galiuku, nejudėjo.
- Ei, tai imi?
Mergina krestelėjo smilkstančią cigaretę vaikino link. Ant žemės pabiro žvaigždės. Žmogaus priverstos teikti šiam malonumą švieselės.
- Man nerūpi, - atsainiai mestelėjęs du žodžius vaikinas paėmė cigaretę ir įsikišęs tarp dantų ėmė traukti dūmus.
Jei kas nors būtų atsidaręs savo buto langą, būtų išgirdęs nuo tamsaus suolelio atsklindančius garsus: atžaraus juoko, atsainių keiksmažodžių ir kitų – neaiškių, kone gyvuliškų – garsų polifoniją.
O jei kad nors būtų ėjęs pro šalį, visai visai pro šalį, ir suolelis būtų apšviestas virš jo esančio, bet jau perdegusio žibinto, tas žmogus būtų pastebėjęs tatuiruotę ant kairės vaikino rankos. Pigų kažkokio nežinomo požeminės perėjos artisto darbą – šiek tiek kreivoko peilio ir rožės kompoziciją. Pilkšvas peilis priminė nešvarų pagaliuką, o rožės žiedlapiai liejosi į vientisą raudoną dėmę ir priminė kraują.
Tas praeivis taip pat pastebėtų ir mažas skylutes ant abiejų vaikino rankų. Iššokusios venos praeiviui atskleistų ir vieną vaikino praeities detalę – mažas baltas horizontalias linijas.
Kitas jaunuolis, stovintis šalia rūkančiojo staiga atsisuko į jį.
- Pas Marcių ryt eisi atšvęst?
Klausiantysis nusišypsojo ir, jei tas žibintas virš suolelio nebūtų perdegęs, praeivis tikrai būtų pamatęs ir tą gyvulišką šypseną, kuriai skausmingai trūko vieno danties.
- Nežinau, gal, man nelabai rūpi, - lyg ir atsakė vaikinas, mesdamas dar smilkstančią cigaretę ant žemės ir pasisukdamas eiti šaligatviu.
- Ei, ar tu durnas?! - mergina, sėdėjusi ant suolelio puolė prie numestos cigaretės ir pakėlusi pirštu nubraukė žemes.
Cigaretė jau buvo užgesusi ir, jei koks nors praeivis būtų gerai įsižiūrėjęs, tai po perdegusio žibinto šviesa būtų pamatęs desperatiškai iškreiptą merginos veidą ir pajuodusias, jau seniai nebegyvas akis, įsmeigtas į tolstančio vaikino tamsią nugarą.
Ir jei būtų norėjęs, praeivis būtų galėjęs pasivyti einantį vaikiną ir atsistojęs priešais, jo akyse pamatyti tą staigiai sutemusį rudens vakarą, kai aukšta moteris, gręžiama dar nedidelio sūnaus apvalių akių, ištarė:
- Man nerūpi.