 |
Redakcijos prierašas. Bernardinai.lt redakcija gavo neseniai pasirodžiusios A. Navicko knygos Kelio bendrija kritinę recenziją, su prierašu, kad autorius, nenorintis atskleisti savo pavardės, ir pasirašantis slapyvardžiu, netiki, kad turėsime drąsos ją paskelbti. Mūsų įsitikinimu, kiekvienas skaitytojas turi teisę savaip skaityti ir vertinti bet kurią knygą. Viliamės, kad sulauksime ir kitų atsiliepimų ir džiaugiamės, jog pirmoji ką tik pasirodžiusios knygos recenzija atkeliavo taip greitai.
Filosofijos daktaras, Bernardinai.lt vyr. redaktorius Andrius Navickas išleido knygą, kurioje pasiryžo paaiškinti, ką reiškia būti krikščionimi. Ambicingas uždavinys, kurio neretai nesiryžta imtis net ir gerai žinomi ir patyrę teologai. Tuo labiau jei norisi pasakyti daugiau nei esame mokomi dar ruošdamiesi Pirmajai Komunijai.
Jau pirmojoje savo knygoje – Laiškai plaukiantiems prieš srovę – A. Navickas laisvai interpretavo atskiras Šventojo Rašto vietas, pateikė savas katalikų tikėjimo dogmų interpretacijas ir demonstravo prielankumą protestantiškai minčiai. Tai iš dalies atleistina laiškuose, kuriuos pats autorius vadina visiškai subjektyviais – būtų gerai, kad tai suprastų ir skaitytojai, - tačiau, regis, daug rimtesnio žanro ir didesnių ambicijų knygoje Kelio bendrija jau norėjosi daugiau precizikos ir ortodoksalumo.
Dabar susidaro įspūdis, kad autorius paprasčiausiai išrankioja iš Šventojo Rašto tas vietas, kurios jam leidžia esą įrodyti, kad Dievo gailestingumas neturi ribų ir bet kuris (tai dera akcentuoti) nusidėjėlis lieka mylimas Kūrėjo. Aišku, A. Navickas iš tolo apeina tokias scenas, kaip Sodomos ir Gomoros sunaikinimas, tvano bausmė ar Jėzus su lazda vaikantis prekiautojus šventykloje. Jos sugiriautų A. Navicko schemą, kurioje Dievo teisingumas paskendo gailestingume.
Galima sakyti, kad didžiojoje Kelio bendrijos dalyje autorius rašo kaip tipiškas modernistas, šlovinantis II Vatikano Susirinkimo dvasią. Knygoje neatrasime net užuominos apie daugybę Susirinkimo padarytų klaidų. Maža to, net popiežių Benediktą XVI autorius paverčia Susirinkimo entuziastu, selektyviai atrinkdamas pastarojo citatas, net neužsimindamas apie pastangas restauruoti tikrąją Bažnyčios liturgiją.
Mėgstamas autoriaus žodis „dialogas“ turėtų labai patikti tiems veikėjams, kurie nori drungnos ir lojalios Bažnyčios, nesugebančios garsiai išsakyti tiesos, kurią jai patikėta saugoti. A. Navickas vis kritikuoja tuos, kurie katalikų tikėjimą paverčia tik teorija, tačiau pats mums siūlo apipešiotą ir druską praradusią praktiką. Panašią puikiai matome ir pranciškonų, ir jėzuitų – visais laikais labiausiai į erezijas linkusių vienuolių – užvaldytame portale Bernardinai.lt.
Tiesos dėlei reikia pažymėti, kad knyga Kelio bendrija parašyta profesionaliai, įtaigiu stiliumi ir turi nuoseklią struktūrą. Tačiau šie privalumai šią knygą daro tik pavojingesnę. Pavyzdžiui, sunku atrasti priekaištų šventojo Tomo Moro dramos pateikimui, turime padėkoti autoriui, jog aprašė ir popiežiaus Leono XIII mistinę viziją, tačiau šalia regime pastangą vyskupą Jurgį Matulaitį pateikti tarsi šiuolaikinį liberalą, akivaizdų susižavėjimą popiežiaus Jono XXIII silpnybėmis ir abejotinais sprendimais ar nekritišką požiūrį į ginčytinus popiežiaus Pranciškaus teiginius. Viena vertus, A. Navickas iškelia labai svarbių faktų, kodėl Katalikų Bažnyčia gali būti vadinama Vakarų civilizacijos kūrėja, tačiau šalia regime abejotiną sūnaus palaidūno istorijos interpretaciją, kurioje kritikuojami ne nusidėjėliai, bet juos bandanti auklėti ir gelbėti Bažnyčia.
Apibendrinant, galima teigti, kad iš žmogaus, kurio tikruosius ketinimus mes pažįstame iš Bernardinai.lt portalo, tapusio priebėga įvairiems Tradicijos niekintojams, buvo galima tikėtis būtent tokios knygos. Jos didžiausia vertė – atsiveria galimybė koncentruotai išvysti tą katalikybės interpretaciją, kuri triumfavo Vatikano Susirinkimo metu ir nuvedė prie drastiškų padarinių Bažnyčiai. Deja, tiems, kuriems apsuko galvą popiežius Pranciškus ir jo kairuoliškas liberalizmas, veikiausiai palankiai priims ir šią A. Navicko knygą. Modernistai gali džiaugtis – tokios išsamios katalikiško modernizmo apologijos lietuvių kalba dar nebuvo. Tiems, kas lieka ištikimas Tradicijai, ši knyga yra iššūkis ir paskata taip pat nuosekliai ir įtaigiai išdėstyti ortodoksalų katalikų tikėjimą, kuris Lietuvoje vis labiau pamirštamas.