Keturi įspūdingi skulptoriaus Romo Kvinto paminklai, vyrai su galvos apdangalais, į didžiulę Dovydo žvaigždę sudėti neidentifikuoti antkapių akmenys bei Sergejus Kanovičius, atkartojantis savo tėvo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus žodžius, kad atmintis stipresnė už mirtį, nes mirtis triumfuoja akimirką, o atmintis – amžinybę.
„Atmintis negali gyvuoti, jei ji žadinama tik tada, kai pakeliamos arba nuleidžiamos juodu kaspinu perrištos vėliavos ir įjungiami mikrofonai. Atmintis – kaip valstybės sienos turi būti akylai ir nuolat saugotina. Ji gyva, jei yra žadinama kasdieną. Antraip ji, kaip nedirbamas laukas, pavirsta usnimis išsikerojusiu dirvonu, per ją, kaip per blogai saugomą valstybės sieną, sėlina nuo bet kurios atsakomybės viską atleidžianti užmarštis“, – sako Sergejus Kanovičius.
 |
Spalio 9-ąją Šeduvoje buvo oficialiai pristatytas projektas „Dingęs štetlas“. Visuomenei parodyti net keturi paminklai, kurių trys pastatyti žydų masinių žudynių vietose Liaudiškių mieste, o vienas, skirtas visiems Šeduvos žydams, po valdžios atstovų bei į Lietuvą atvykusių Šeduvoje šaknis turinčių žydų kalbų atidengtas centrinėje miestelio aikštėje. Greta senųjų Šeduvos žydų kapinių iškils Prarasto štetlo muziejus, kuris papasakos Lietuvai ir pasauliui ne tik kaip baigėsi Šeduvos žydų istorija, bet jis papasakos, kaip ji prasidėjo, muziejus įprasmins tai, ką šiandien taip dažnai vadiname litvakų ir mažų miestelių – štetlų kultūra.
 |
„Prarasto štetlo“ darbai prasidėjo prieš trejus metus nuo senųjų žydų kapinių. Tuomet beveik visa kapinių tvora buvo išgriauta, kultūros paveldo registre buvo užregistruota daugiau nei penki šimtai palaidojimų, tačiau, kai buvo imtasi tvarkyti šias kapines, surasta daugiau nei 1300 palaidojimų, iš kurių liko stovėti šiek tiek daugiau negu tūkstantis. Iš tūkstančio daugiau nei keturi šimtai buvo identifikuoti, o likę, kurių jau nebebuvo įmanoma identifikuoti sudėti į Dovydo žvaigždės formą. Seniausias užfiksuotas palaidojimas yra 1812 metų, vėlyviausias – 1936-ųjų.
 |
Šeduva atsimena ilgą žydų tautos istoriją, kuri čia prasidėjo dar XV a. XIX a. daugiau nei pusė miestelio gyventojų buvo žydai. Žydai čia gyveno, kūrė, vertėsi prekyba. Žydų bendruomenė Šeduvoje visais laikais didelį dėmesį skyrė kultūrai ir aktyviam visuomeniniam gyvenimui. Šeduvoje buvo labai stipri tolerancija – buvo dvi sinagogos, buvo cerkvė, buvo katalikų bažnyčia ir visi įsiteko. Buvo dvi pradinės žydų mokyklėlės, po kurių žydai ateidavo į bendrą su lietuviais mokyklą. Tai buvo didelis kultūros žingsnis tokiam mažam miestui kaip Šeduva.
Mamos jaunystės šalikėlis
Pagerbti savo protėvių atminties vietų į Lietuvą iš JAV miesto Klivlendo atvyko Šeduvos žydų palikuonė Marlene Saul Englander. Visos kelionės metu ji ryšėjo jos senutei mamai, kuri į ceremoniją negalėjo atvykti dėl sveikatos būklės, prieš 75-erius metus ją globojusių vaistininkų dovanotą šalikėlį.
 |
Marlene pasakoja, kad jos mama į Šeduvą atvyko 1934-aisiais, dar paauglę iš namų arkliu kinkyta brikele ją išsiuntė į Šeduvą pas tetą ir dėdę. Teta dirbo vaistininke ir turėjo vaistinę netoli miesto centro. „Kodėl gi mano motina čia atvyko? Šeduva turėjo progimnaziją, o Vydžiai – ne. Išsilavinimas mano motinos tėvams buvo labai svarbus. Mano motinos laimei, ji Šeduvoje turėjo tetą ir dėdę, kurie mielai ją priėmė, ir motina galėjo tęsti mokslus. Mano motinai Šeduva labai patiko. Ji atvyko mažai temokėdama lietuviškai, tačiau stropiai mokėsi, susirado draugų ir jautėsi kaip namuose“, – mamos atsiminimus pasakoja moteris.
 |
Mama Marlenai dažnai pasakodavo apie mokslo draugus, kokie geri jai buvo mokytojai, duodavo specialias užduotis, kad ji galėtų pasivyti lietuviškai kalbančius draugus. Klasės draugai dažnai mokydavosi drauge, todėl jos motina greitai pritapo ir jiems padėdavo lygiai taip pat kaip jie padėdavo jai. Marlenos atsiminimuose atsispindi ano meto Šeduvos gyvenimai, senų jos motinos draugų vardai. Minimas senasis Šeduvos turgus, to meto jaunimo gyvenimo būdas. Marlenos mama turi išsaugojusi anas dienas menantį atminimų sąsiuvinį, į kurį rašė jos draugai – berniukai ir mergaitės, žydai ir ne žydai. Jie rašė jidiš, lietuvių, lenkų, hebrajų, rusų kalbomis.
 |
Marlenos mama į Ameriką pasitraukė kartu su savo globėjais vaistininkais. Jai buvo sunku prisitaikyti prie gyvenimo dideliame Amerikos mieste. Jos draugas, kuris dirbo vaistininku jos tetos vaistinėje Šeduvoje, rašė kiekvieną mėnesį, primindamas apie buvusį gyvenimą Šeduvoje, apie to gyvenimo vertybes, apie būtinybę nepasiduoti kai kuriems Amerikos kerams. Ji taip vertino šiuos laiškus, kad kai kuriuos išvertė iš jidiš į anglų kalbą, ir vis dar turi originalus bei vertimus.
 |
Paskutinis Šeduvoje gimęs žydas...
Iš Izraelio atvykęs architektūros profesorius Pinkus Nolis, vaikystėje pakrikštytas Petriuko Palucko vardu, savo gyvenimo istoriją pasakojo su dėkingumu jam ir jo mamai gyvybę išgelbėjusiems šeduviškiams Liudovikai ir Stanislavui Paluckams. Savo gyvenimo pasakojimą jis pradeda ištardamas abu savo vardus ir paminėdamas abiejų motinų – Sulamitos ir Liudovikos vardus.
„Mano vardas yra Pinkus Nolis, gimiau per Antrąjį pasaulinį karą Šimukonyse, kurie yra netoli Šeduvos. Žmonės mane taip pat žino kaip Petriuką Palucką. Jaunystėje mano tėvas tarnavo Lietuvos armijoje, po to jis vedė ir turėjo tris vaikus – du mano brolius, vienas gimė 1929 m., kitas – 1934 m., ir mane. Mano tėvai gyveno privačiame name Šeduvos centre, jie turėjo tekstilės parduotuvėlę ir iš tikrųjų gyveno gana pasiturimai. Jie turėjo gerą reputaciją ir kaip prekybininkai, ir kaip tiesiog geri žmonės. Ir turėjo daugybę draugų.“
 |
Pasakojant apie kilmę yra išvardijami visi žinomi protėvių vardai, tačiau žinoma apie juos nedaug nes P. Nolis ir jo mama vieninteliai iš visos giminės išliko gyvi per Holokaustą, o jo tėvas ir du broliai žuvo kol dar P. Nolis buvo mamos įsčiose.
„Po to, kai naciai įsiveržė į Lietuvą, vietos kolaborantai pradėjo kontroliuoti miestelio gatves. Vieną dieną jie atėjo į mūsų namus ir pasakė, kad vietos žydai yra perkeliami kitur. Mano tėvas ir du mano broliai pasiliko namuose, o mano mama, kuri tuomet laukėsi manęs, gavo leidimą nueiti susirinkti tam tikrų būtiniausių daiktų. Tačiau tuo metu ji pasinaudojo proga ir nubėgo pas vietos kunigą Mykolą Karosą, kuris buvo geras šeimos draugas. Šis kunigas pakrikštijo mūsų šeimą, mes tapome krikščionimis Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kunigas Mykolas pasakė mano mamai, kad ji negali grįžti į namus, nes jos šeima bus deportuota, o ji turi pasirūpinti savo ir dar negimusio vaikelio gyvybe. Tai buvo paskutinis kartas, kai mano mama matė savo vyrą ir du savo sūnus. Aš niekada neturėjau progos su jais susitikti, jie žuvo prieš tai, kai aš gimiau.
 |
Kunigas Mykolas mums surado lietuvišką šeimą, tai buvo Liudovika ir Stanislavas Paluckai, kurie turėjo savo keturis vaikus. Ši nuostabi šeima paslėpė mano mamą savo ūkiniame pastate, rizikuodama, kad už tai jų pačių šeima gali būti labai žiauriai nubausta. Viso mano mamos nėštumo metu Liudovika Paluckienė apsimetė, kad laukiasi. Kad jos pilvas atrodytų didelis, ji po suknele nešiojo paslėpusi pagalvėlę. Aš gimiau Paluckų ūkio pastate ir buvau pakrikštytas kaip Petriukas Paluckas, Liudovikos ir Stanislavo Paluckų vaikas. Iš tikrųjų aš turiu dvi mamas – Sulamitą ir Liudoviką, kurią švelniai vadindavau mamyte. Vyriausias šios šeimos sūnus Stasys Paluckas atvykdavo mūsų aplankyti, kai jau gyvenome Vilniuje, imdavo mane kartu į kiną, į cirką. Jis man buvo kaip tėtis, kurio aš niekada neturėjau."
Po karo P. Nolis su mama išvyko į Šiaulius, po to – į Kauną ir dar vėliau į Vilnių. Iki praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžios jo mama bendravo su Paluckų šeima, ir dalis Paluckų šeimos dalyvavo ceremonijoje. Vėliau P. Nolis su mama metus praleido Sibire, tuomet išvyko į Lenkiją, iš kurios svajojo kada nors nuvykti į Izraelį. Svajonei išsipildžius, P. Nolis Izraelyje baigė vidurinę mokyklą ir tarnavo kariuomenėje. Italijoje baigė architektūros studijas, grįžęs į Izraelį sukūrė šeimą.
***
„Mūsų dabar yra tik penki tūkstančiai ir gyvena dvidešimt viename Lietuvos miestelyje. Šeduvoje nėra nė vieno likusio gyvo žydo. Lietuvoje buvo du šimtai miestų, šiandien yra du šimtai nenaudojamų istorinių kapinių ir du šimtai žydų šaudymo vietų. Žydų jau nebeliko tiek daug, liko tik jų pėdsakai, kultūra ir masinės kapavietės“, – prieš atidengiant paminklą sakė Lietuvos žydų bendruomenės prezidentė Faina Kukliansky, kuri taip pat kreipėsi į mokinius primindama, kad atmintis bus gyva, jeigu jie ją taip pat puoselės.
 |
Sergejus Kanovičius pabaigos kalboje akcentavo, kad lietuviai ir žydai visada buvo kaimynai. „Kai neturėjome savo valstybės, kai buvome genami iš tų šalių, kurios ilgainiui tapo mūsų Tėvyne, kai buvome žudomi, mes žydai, niekada nepamiršome – iš kur mes, iš kur kilę mūsų protėviai, kur yra jų kapai. Valstybės – vardu atmintis – kad ir kaip kas norėtų, iš mūsų niekas negali atimti. Drįstu teigti, kad mes esame ne tik Knygos tauta, mes – atminties tauta.
Net nelikus Šeduvoje ir Lietuvos miesteliuose nė vieno žydo, mes vis viena esame kaimynai – palaidoti kapinėse, užkasti duobėse, užtinkuoti mūsų buvusių namų sienose. Mes esame amžini kaimynai – Lietuvos žemė amžiams priglaudė mano protėvius, ir ta žemė yra Jūsų. Ir Jūs esate jos ir joje esančios atminties šeimininkai.“
Pabaigos kalboje buvo linkima neužmiršti to, kas buvo. Nepamiršti gero, kad visada atmintume būtume geri savo kaimynui, nepamiršti ir to, kas buvo blogai, kad atmintume, ko nevalia daryti. „Tik tokia atmintis – šviesi ir skaudi, neleis mums vieniems kitų užmiršti. Tik ji, galbūt ir pavėluotai, išmokys mus ne tik abipusės pagarbos, bet ir meilės.“