Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“. O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“.
Tuomet jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“.
Atsigręžęs vien tiktai į mokinius, jis tarė: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
Kiti skaitiniai: Job 38, 1. 12–21; 40, 3–5; Ps 139
Pašvęstojo gyvenimo metų proga kviečiame jungtis į maldos grandinę už Lietuvoje gyvenančius pašvęstuosius: du rudens mėnesius kasdien asmeniškai (ir bendruomeniškai) melsdamiesi už konkrečią mūsų tėvynėje gyvenančią ir veikiančią pašvęstųjų bendruomenę.
Spalio 3 d.: už Švč. Mergelės Marijos, Nuliūdusiųjų Paguodos, seserų vienuolinę bendruomenę (Nuliūdusiųjų paguodos seserys)
Įkūrėjų, kun. Pranciškaus Masilionio SJ ir Motinos Paulės - Joanos Juozapaitytės mintys:
„Jos (seserys) savyje te susijungia į gražią harmoniją, meile liepsnojančią kontempliaciją ir veiklių, meile liepsnojantį apaštalavimą. Širdis nuolat su Dievu meilėje, rankos nuolat prie darbo iš meilės patarnaudamos žmonėms“. (T. P. Masilionis SJ „Meilės regula“)
„Kongregacija tegyvena Bažnyčios ir žmonijos reikalais, aktyviai atsiliepia į kiekvieną aktualią problemą. Išorinis veikimas turi plaukti iš meilės Dievui ir žmonėms, iš gilaus vidinio gyvenimo. Didžiausias seserų rūpestis - visuose darbuose turėti gryną intenciją". (M. Paulės (Joanos Juozapaitytės) redaguota 1967 m. Konstitucija)
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Elija CSC
Šiandien dar kartą klausiu savęs: „Ar tikiu, kad iš Dievo gavau galią kovoti su visomis priešo galybėmis?“ Ta galia yra Jo Vardas. Ar tikrai šis ginklas mano širdyje, prote, valioje, atmintyje? Tada taip – tada silpnieji tampa galingi, nes tai Jis kovoja mumyse kovą su sielos ir kūno priešu ir išgelbsti. Būna, suklumpame. Ir vien žmogiškai žvelgiant atrodytų, kad kova pralaimėta, tačiau jei mūsų gyvenime Jo vardas yra šventas, – galutinė pergalė jau laimėta. Tikinčiojo gyvenime svarbus eschatologinis – vien šią žemišką tikrovę pranokstantis žvilgsnis. Ir dar: Jo vardu atleistos man nuodėmės ir taip aš Jame, o Jis manyje švenčiame nuolatinę Pergalę.
Tikrai Jis sutriuškina bet kokią priešo galybę. Labiau nei krimstis dėl nuopuolių ir net labiau nei džiaugtis pergalėmis, esame kviečiami džiaugtis tuo, kad mūsų vardai (Krikštu) įrašyti danguje. Semitų kultūroje vardas buvo suvokiamas kaip gilioji žmogaus tapatybė, jo misijos dalis ar esminis charakterio bruožas, užduotis, iššūkis jo gyvenimui, įspėjimas ar paguodos žinia. Ir matome, kad kai kuriems, pvz., Sauliui, Simonui ir kitiems, kartu su jiems duodama nauja misija, buvo keičiamas ir vardas, o kai kurie turėjo pravardes, pvz., Andriejus ir Jonas – Griaustinio vaikai, Tomas – Dvynys ir kt. Sustosiu trumpai akimirkai maldoje ir paklausiu To, kuris mane pažįsta geriausiai, kaip Jis savo širdyje pavadinęs mane, kaip taria mano vardą?
Melskime malonės Dievo akivaizdoje išgirsti tiesą ir, jei mums pavyks, pasikalbėkime su Juo apie tą vardą, kuris. Vardas ne knygoje, bet danguje įrašytas yra gryna malonė. Šios dienos Evangelija primena mums, kad yra kas stengiasi mus iš tų sąrašų ištrinti – šėtonas ir jo galybės, su kuriomis kovoti esame gavę ginklus ir Jėzaus vardą, kurio reikšmė kaip tik ir yra „Viešpats išgelbsti“.
Tam Jis ir atėjo į žemę – mūsų išgelbėti. Jo varde tapatybė, misija, paguodos žinia ir Geroji Naujiena. Apreiškimo šventajam Jonui knygoje aiškiai sakoma, kad šėtonas, nukritęs iš dangaus į žemę „it žaibas“, nušlavė su savimi iš dangaus trečdalį žvaigždžių (plg. Apr 11–12 sk.). Taigi, nuolankiai budėkime, kad vardas, kuriuo Viešpats mus vadina ir kurį esame gavę per Motiną Bažnyčią Krikšto metu, nebūtų ištrintas, nebūtų išplėštas, nušluotas iš dangaus. Mūsų vardą gina kitas – Jėzaus vardas, jeigu Jo šaukiamės. Jis šiandien duodamas mums kaip taiklus ir veiksmingas dvasinis ginklas.
Galime prisiminti amžiais praktikuojamą maldą: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“ arba tiesiog tikėdami kartoti, ar giedoti širdyje „Jėzus, Jėzus...“ Leiskime Jam šiandien veikti mumyse (iš)gelbėjimo darbus.
Mes tik atsiverkime Jo veikimui ir nesipriešinkime. Kartokime Jėzaus vardą. Mūsų balsą girdėdamas, Tėvas danguje džiūgaus, nes su meile prisimenamas ir garbinamas Jo Sūnus. Ir Tu, Jėzau, meldžiu, manyje pradžiuk šventąja Dvasia ir šlovink manyje Tėvą, dangaus ir žemės Viešpatį, kad visas šias paslaptis apreiškė mažutėliams. Juk viskas, Jėzau, Tau yra Tėvo atiduota. Ir aš esu Tavo – noriu būti Tavo. Tu ypatingu būdu pažįsti Tėvą. Leisdamas man pažinti Tave, gilink manyje ir Tėvo pažinimą. Meldžiu šios malonės. Nes tam gyvenu – kad per Tave labiau pažinčiau savo Tėvą, kurio namuose paruošta man vieta ir kur amžiams mano vardas įrašytas į Jo Širdį. Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas manyje Tavo Vardas, teesie šventas manyje Jėzaus Vardas, nes nėra kito vardo, kuriuo būtume išgelbėti.
Bernardinai.lt