Tęsiame vaizdo pokalbių ciklą apie krikščionių dvasines krizes. Kalbiname kunigą, kuris kartu yra ir diplomuotas psichologas – pranciškoną Arūną Pranciškų Peškaitį. Pirmoje pokalbio dalyje brolis Arūnas pasakoja, kad dvasinė krizė yra išbandymas, ištyrimas ir labai dažnai ji ištinka situacijoje, kai, regis, jai nėra jokių prielaidų – krizės demonas pasirodo pačią šviesiausią dienos akimirką.
Tekstas, parengtas pagal pokalbį
Bet kuri krizė yra tiek išbandymas, tiek dovana. Krizė atskleidžia tiesą, kad egzistuoja praraja tarp to, ką šiandien žinome, kuo gyvename, ir to, ko iš mūsų reikalauja gyvenimas. Krizę išgyvenantis žmogus atsiduria kryžkelėje ir yra dvi galimybės: arba krizės išgyvenimas sustiprina žmogų, daro jį brandesnį, arba prieverčia susigūžti, pasislėpti: arba po vaikiškumo kiautu, arba religinėje plotmėje, už fanatizmo sienos.
Kiekviena krizė savo esme yra dvasinė, nes sudreba mūsų dvasiniai pamatai. Krizės apimtas žmogus pradeda abejoti, ar žino, kokia jo gyvenimo prasmė. Susijaukia santykis su Dievu. Žmogus pameta gyvenimo jausmą, kryptį.
Krizę gali sukelti įvairiausi dalykai. Pavyzdžiui, sunki liga, kokia nors nelaimė ar paprasčiausiai nesugebėjimas susidoroti su sau pačiam keliamais lūkesčiais. Tokiais atvejais žmogus atsigręžia į pamatines vertybes ir arba jose randa atramą, arba – ne.
Senojoje Bažnyčios tradicijoje randame perspėjimų apie vidurdienio demoną, kuris gundo tada, kai skaisčiausiai spindi saulė, kai jaučiamės atsipalaidavę ir saugūs. Šis demonas gali reikšti ir viduramžio krizę. Kalbant apie pašvęstąjį gyvenimą, ji nebūtinai turi būti tapatinama su konkrečiu biologiniu amžiumi, tai gali būti ir simbolinė pusiaukėlė nuo šventimų. Tarsi nueita nemažai kelio, daug padaryta ir kyla klausimas – ar tai, kas vyksta mano gyvenime, tikrai turi prasmę? Ar aš esu teisingame kelyje? Gali būti įvairiausių priežasčių, kodėl šie klausimai pradeda gniuždyti. Tai gali būti susiję ir su nepamatuotų lūkesčių kėlimu ir su pradėjusia silpnėti sveikata. Pavyzdžiui, žmogus buvo labai veiklus, bet ilgainiui jau nebeturi tiek energijos kaip seniau. Kaip su tuo susitaikyti? Ar toks žmogus sugebės atrasti prasmę, pavyzdžiui, skaityme? Ar sugebės gėrėtis Dievo švytėjimu per knygas, o ne tik per tas veiklas, į kurias seniau buvo įsitraukęs?
Pažįstu ne vieną vienuolį – tiek vyrą, tiek moterį – kurie metasi į televizijos žiūrėjimą. Nesakau, kad televizija yra blogis, tačiau ji tikrai negali patenkinti dvasinio alkio, ir jie jaučiasi nuolat dvasiškai alkani. Klausimai – ar aš tikrai gyvenu visavertį tikėjimo gyvenimą, ar uoliai atlieku savo religines prievoles? – vis labiau tampa kaltinimais sau. Žmogus galvoja apie susitikimą su Dievu ir išgyvena tuščių rankų efektą, pasijunta nevertas, silpnas ir nuolat klystantis. Tokioje situacijoje ypač pavojingi tampa demono gundymai mestis į savidestruktyvų kaltinimą, matyti tik juodąją savo pusę ir grimzti į neviltį. Tai neretai veda prie iliuzinio sprendimo, kad esą reikalinga nauja pradžia. Vidurdienio demono kamuojamas vienuolis ar kunigas yra gundomas galvoti, kad gal derėtų rinktis šeimos gyvenimą, daryti pasaulietinę karjerą ir taip pavyks ištrūkti iš visų abejonių, problemų. Deja, pasirinkę tokį sprendimą, paprastai tik labai trumpam išnyra iš krizės, ir netrukus visi klausimai grįžta su dar didesne jėga.
(Bus daugiau)