 |
|
EPA nuotrauka |
Kada po ilgų tinginystės ir dulkių keliamos depresijos mėnesių pagaliau išdrįstu pajudinti pirštą ir apsikuopti visus namų kampus (taip, įskaitant ir tą lentynėlę virtuvėje, esančią kampinėje spintelėje po kaire virš gartraukio) užplūsta nuostabiai malonus švaros jausmas viduje.
Galbūt netgi reikėtų sakyti tuštumo jausmas? Taip nutinka tuomet, kai žinome, kad jau išmetėme kandžių graužiamas kruopas ir mėgstamiausioje arbatoje ar prieskoniuose nerasime besiraitančių kirmėliukų, kai keičiantis sezonui atrūšiavome savo drabužius nugrūsdami vasarinių spalvų paletę („kokia čia dar paletė?“ – pasipiktintų lietuviškai kultūriškai nesusipratęs užsienietis, nė per nago juodymą nenutuokiantis apie lietuvišką juodo meilę, kuri tikriausiai prasideda nuo juodžemio...) giliai į spintą, kai po ilgo laiko išvalėme pridulkėjusius sovietinių radiatorių tarpelius ar močiutės rūsyje perrinkome bulves. Jaučiamės ne tik švarūs ar apsivalę, bet ir fiziškai išvargę ir tuomet maloniausias dalykas, kurį tik galima įsivaizduoti, yra dunkstelėjimas į ką tik švariai paklotus patalus. Nepamiršau netgi savo darbalaukio, kurį prašlavus prašviesėjo akyse ir kompiuterio smegeninėje.
Tačiau praėjus dienai kitai pasigendame kažkokio seno popierėlio metų metus dūlėjusio stalčiuje arba jau nebežinome, kur prapuolė garaže šalia tepaluoto duslintuvo besivoliojęs veržliaraktis. Ta nauja tvarka, pasirodo, buvusi ne tokia jau ir gera mintis, todėl patys save imame plūsti. Nenorime griauti tvarkos, prie kurios per ilgą laiką pripratome. To vizualiai netgi jau nebuvo galima ir pavadinti tvarka, tačiau toji netvarka buvo tvarkingesnė už dabartinę tvarką (na, čia paprasčiausiai reikia suprasti, kad anksčiau buvo geriau per daug nesigilinant į tvarkos ir netvarkos santykius, kurie dažnai, tenka pripažinti, mano vieno kambario bute yra sudėtingesni nei dvyliktos klasės matematikos uždaviniai). Pavyzdžiui, užvakar visus namus apverčiau aukštyn kojomis, ieškodama prancūzų kalbos užrašų, kurie po „kapitalinio“ rudeninio tvarkymosi prasmego kiaurai sieną (reikėtų paieškoti pas kaimynus). Taip pat neberandu voro kampe, kuris, prietaringai tikiu, išbėgo su visais užrašais. Šis apsišlavinėjimas taip staiga pradangino įsišaknijusią praėjusių kelerių nerūpestingų gyvenimo metų struktūrą (kurgi dvidešimt kelerių metų „pacankė“ ten bus rūpestinga), kad dingo noras viešai užsirūkyti cigaretę, gėdingai garsiai kvatoti iš nepakartojamai žavių, tačiau tuščių vaikinų replikų, viešai parke ant suolelio „romantiškai“ skaityti knygą veidą užsileidus garbanomis (prie kurių sėdėta visą rytą ir, padvelkus nors menkiausiam vėjeliui, visos jos išyra), pirkti „gatavą“ maistą iš itin prašmatnių greito maisto restoranų... na, ir dar kelios smulkmenėlės, kurios, kaip dabar aiškėja, buvo bene esminiai kiekvienos darbo dienos (būtų dar gerai, jeigu ir šiomis dienomis būčiau dirbusi) akcentai, tiesa, įskaitant ir savaitgalius.
Po šio didžiojo tvarkymosi ėmiau jausti tokią nenumaldomą tuštumą viduje, kad darėsi pikta netgi žiūrėti į veidrodį. Iš tiesų – NETGI. Čia privalu paminėti, kad veidrodis visuomet buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Kartą tėvams teko jį nusukti į sieną, nes niekaip negalėjau atsikratyti gražuolės princesės (o gal tai buvo „amerikonų“ dainininkė) sindromo. Taigi, negebėjimas pažvelgti net į savo atspindį stikle mane taip neigiamai veikė, kad nusprendžiau jau pradėtą tvarkymosi ritualą perkelti ir į savo kuklią drabužių spintą. Teigiamą atsakymą ten gavo maždaug 50% rūbų, o visi kiti surado prieglobstį niolikinės sesės komodoje. Tada staiga sugalvojau, kad reikėtų iš lūpos išsiverti auskarą ir šviesiai rožines sruogeles plaukuose pakeisti solidesniais rudais atspalviais. Vienu žodžiu, supratau, kad tasai staiga užklupęs pedantizmas paveikė visas įmanomas mano gyvenimo sritis ir taip aš pradėjau „tvarkytis savo gyvenimą“.
Jis (ne, ne naujas draugužis, bet pedantizmas) neatsiklausęs užvaldė ir mano knygų lentyną, bet tai pastebėjau, kai ėmiau ieškoti savo prarasto laiko visai kituose skaitiniuose, nei man rūpėjo iki šiol. Būtent tada atsirado lengvas nerimas, į kurį nekreipiau didelio dėmesio ir gyvenau taip, kaip ir anksčiau. Vis dėlto nerimas nedingo. Atvirkščiai, jis ėmė didėti, nes radosi vis daugiau tuščių vietų, kurias anksčiau užėmė beprasmiai daiktai, po pertvarkų išmesti lauk, nes su tokia bnetvarka apsikęsti jau nebegalėjau. Būtent toji tuštuma mano aplinkoje ir kėlė tą ir ne kokį kitą nerimą. Pradėjau švarinti savo galvą perdėliodama susimaišiusius prisiminimus į jiems priklausančius stalčiukus. „Nebereikšmingas nuoskaudas“ perkėliau į „juokingų prisiminimų“ skyrių ir taip sutaupiau vietos naujam stalčiukui „svajonės, kurias dabar pildau“. Nors visa ši sistema vis dar atrodo ganėtinai prasta (o galbūt kai kam ir naivi) ėmiau jaustis šiek tiek žvalesnė ir labiau savimi užtikrinta, nes supratau, kad tvarka galvoje tiesiogiai priklausė nuo tvarkos namuose. Kiekvienas daiktas ar drabužis buvo užregistruotas ir užrašytas ant tam tikro popierėlio, kuris po generalinio tvarkymosi prarado savo vietą. Kurį laiką pakosčiojus nuo dulkių ir pasikamavus su galvos skausmais gyvenime įsivyravo palaiminga harmonija.
Į buvusias tuščias vietas pradėjo kraustytis nauji daiktai, kuriuos kurį laiką tvarkingai užrašinėjau ant popierėlių ir kroviau į stalčius. Stalčiai vis pildėsi, ir namų kampe apsigyveno naujas voras. Viskas vis dar buvo registruojama. 50% spintos tūrio vėl užpildė nauji daiktai, tiesa, neišspręsdami amžinosios moteriškos dilemos: „Neturiu ką apsirengt.“ Dabar jau susigyvenau su kitokia savo pasaulėjauta, ji tapo tokia artima, aiški bei suprantama. Tačiau kažkur giliai užantyje tūno pasislėpusi nuojauta (gal tai šeštasis pojūtis?), kad šitas „kapitalinis“ gyvenimo tvarkymas dar ne paskutinis...
P. S. Net viską laikydami tvarkingai vis tiek sugebame apversti nereikalingais menkniekiais visas kertes. Neverta ir netgi negalima pykti ant savęs ar ant kito už natūralią netvarką, su kuria susiduriame kiekvienas ir anksčiau ar vėliau privalome išmokti kontroliuoti vykstančius pokyčius.