Trum­pas an­ge­lis­ti­nės fi­lo­so­fi­jos kur­sas

Spalio 2 d. katalikai mini Angelų Sargų šventę. Ta proga siūlome žymaus amerikiečių autoriaus filosofo Peterio Kreefto parengtą Trumpą angelistinės filosofijos kursą, išspausdintą klausimų atsakymų knygoje „Angelai (ir demonai). Ką mes iš tik­rų­jų ži­no­me apie juos?" (Katalikų pasaulio leidiniai, 2008 m.)

Dau­ge­lis fi­lo­so­fi­jos is­to­ri­jos klai­dų ky­la iš to, kad žmo­nės pai­nio­ja­mi su an­ge­lais. To­liau pa­tei­kia­mos kai ku­rios „an­ge­lis­ti­nės“ klai­dos, bū­din­gos aš­tuo­nioms fi­lo­so­fi­jos ša­koms.

1. ANGELISTINĖ METAFIZIKA

Me­ta­fi­zi­ka – tai fi­lo­so­fi­jos šaka, ti­rian­ti bū­tį, ar­ba tik­ro­vę, t. y. vi­są tik­ro­vę, tik­ro­vę kaip to­kią. Me­ta­fi­zi­kai bū­din­gos dvi an­ge­liz­mo at­mai­nos: a) spi­ri­tu­a­liz­mas, ar­ba ma­te­ria­lio­sios tik­ro­vės nei­gi­mas; ir b) gnos­ti­ciz­mas, ar­ba ma­ni­cheiz­mas, ma­te­ri­jos die­višku­mo nei­gi­mas.

a) Dau­gy­bė spi­ri­tu­a­liz­mo at­mai­nų bū­din­gos in­duiz­mui ir bu­diz­mui, krikš­čio­nių moks­lui, Nau­jo­jo amžiaus fi­lo­so­fi­jai, Leib­ni­co (Leib­nitz) ir Ber­klio (Ber­ke­ley) fi­lo­so­fi­jų sis­te­moms.

Be abe­jo, jis an­ge­lis­ti­nis, nes an­ge­lai nė­ra ma­te­ria­lūs.

Pan­teiz­mas – mo­ky­mas, kad vi­sa („pan“) yra Die­vas („the­os“) ir Die­vas yra vi­sa – dažniau­siai reiškia­si kaip spi­ri­tu­a­liz­mo at­mai­na. Esą jei­gu Die­vas yra dva­sia ir vi­sa yra Die­vas, va­di­na­si, vi­sa yra dva­sia.

Pan­teiz­mas vė­luo­ja bent aš­tuo­nio­li­ka mi­li­jar­dų me­tų. Jo dar ne­pa­sie­kė ge­ro­ji ži­nia – kad Die­vas su­kū­rė ma­te­ri­ją.

b) Gnos­ti­ciz­mas ir ma­ni­cheiz­mas, ma­te­ri­jos die­višku­mo nei­gi­mas, mū­sų lai­kais bū­din­gas dau­gy­bei ma­din­gų nau­jų­jų „dva­sin­gu­mų“, ku­rių tiks­las – ne lais­vė nuo nuo­dė­mės, o lais­vė nuo ma­te­ri­jos ir iš­oriš­ku­mo.

Ga­lu­ti­nai šią te­ori­ją įgy­ven­din­ti įma­no­ma tik pra­ga­re, kur ego ne­tu­rės nie­ko, kas bū­tų jo iš­orė­je, ir bus pa­lik­tas am­žiams mai­tin­tis pa­čiu sa­vi­mi. (Ma­nau, kad pra­ga­ro lieps­nos yra sim­bo­liai, o ne tik­ro­vė tie­sio­gi­ne pras­me. Jie sim­bo­li­zuo­ja tai, kas bai­siau už tie­sio­gi­ne pras­me su­vo­kia­mą ug­nį: sie­lai pra­žū­tin­gą gry­no­sios sa­vi­ma­nos ir vie­nat­vės lieps­ną.)

Gnos­ti­ciz­mas, kaip ir pan­teiz­mas, vė­luo­ja. Jo dar ne­pa­sie­kė ge­ro­ji ži­nia – kad su­kū­ręs ma­te­ri­ją Die­vas pri­pa­ži­no, jog ji ge­ra.

2. ANGELISTINĖ EPISTEMOLOGIJA

Epis­te­mo­lo­gi­ja – tai fi­lo­so­fi­jos ša­ka, ti­rian­ti pa­ži­ni­mą ir tai, kaip jį pa­sie­kia­me. Epis­te­mo­lo­gi­jo­je iš­si­ski­ria trys pa­grin­di­nės an­ge­liz­mo at­mai­nos:

a) Kar­te­zi­nin­kų ra­cio­na­liz­mas, aki­vaiz­džiai ky­lan­tis iš gry­no­jo mąs­ty­mo – „mąs­tau, va­di­na­si, esu“ – ir at­si­sa­kan­tis jus­li­nės ma­te­ria­lio­jo pa­sau­lio pa­tir­ties. De­kar­tas (Des­car­tes) pa­si­kliau­ja sa­vo vi­di­niu an­ge­lu (in­te­lek­tu), bet ne vi­di­niu gy­vū­nu (jus­lė­mis).

b) Lo­ko (Loc­ke) em­pi­riz­mas, taip pat an­ge­lis­ti­nis, nors ir grindžia­mas jus­li­niu pa­ty­ri­mu, o ne abst­rak­čiu mąsty­mu. Sa­vo sis­te­mo­je Lo­kas da­ro es­mi­nę an­ge­lis­ti­nio po­bū­džio klai­dą: „su­daik­ti­na“ idė­jas. Pa­sak jo, pir­mi­nis ir tie­sio­gi­nis mąs­ty­mo ob­jek­tas yra idė­ja, o ne re­a­lus daik­tas.

Lo­giš­ka, kad tai ve­da į Lo­ko se­kė­jui Hju­mui (Hu­me) bū­din­gą skep­ti­ciz­mą (nei­gi­mą, kad ap­skri­tai ge­ba­me pa­siek­ti tik­rą­jį pa­ži­ni­mą). Jei­gu tie­sio­giai pa­žin­ti ga­liu tik sa­vo pa­ties idė­jas, o ne re­a­lias esa­tis, tai ne­ga­liu nė pa­tik­rin­ti, ar vie­na ati­tin­ka ki­tą. Tar­si ste­bė­tum tik fo­to­gra­fi­jas ar te­le­vi­zi­jos vaiz­dus. Esu įka­lin­tas sa­vo pa­ties są­mo­nė­je (net jei­gu, kaip mo­ko em­pi­ri­kai, ši są­mo­nė pri­klau­so nuo jus­lių).

c) Kan­to (Kant) ide­a­liz­mas; pa­sak jo, pro­tas jam a pri­ori įgim­tas ka­te­go­ri­jas pri­tai­ko pa­tir­čiai, o ne se­mia­si jų iš pa­tir­ties. Kan­tas šitai va­di­na „Ko­per­ni­ko re­vo­liu­ci­ja fi­lo­so­fi­jo­je“: pa­žįs­tan­ty­sis pro­tas ir pa­žįs­ta­ma­sis daik­tas su­kei­čia­mi vie­to­mis, kaip Ko­per­ni­kas su­kei­tė vie­to­mis Že­mę ir Sau­lę. Pa­sak Kan­to, daik­tai pri­si­tai­ko prie pro­to, o ne pro­tas – prie daik­to. Pro­tas val­do, o ne yra val­do­mas.

Iš tik­rų­jų tai blo­giau nei pai­nio­ti žmo­nių pro­tus su an­ge­lais: tai žmo­nių pro­tų pai­nio­ji­mas su Die­vu!

De­kar­tas yra mo­der­nio­jo ra­cio­na­liz­mo tė­vas, Lo­kas – em­pi­riz­mo, Kan­tas – ide­a­liz­mo. Tai – trys pa­grin­di­nės kla­si­ki­nės mo­der­nio­sios fi­lo­so­fi­jos mo­kyk­los. Vi­sos trys, kiek­vie­na sa­vaip, yra an­ge­lis­ti­nės klai­dos at­mai­nos.

3. ANGELISTINĖ RELIGIJA

An­ge­lis­ti­nė re­li­gi­ja yra re­li­gi­jos tik­ro­jo tiks­lo, šven­tu­mo (lais­vės nuo nuo­dė­mės) pai­nio­ji­mas su dva­sišku­mu (lais­ve nuo ma­te­ri­jos).

Die­vas to ne­da­rė. Jis su­kū­rė ma­te­ri­ją, pats ma­te­ria­liai įsi­kū­ni­jo, ma­te­riją at­pir­ko ir to­liau vei­kia per ma­te­riją: re­gimąją Bažny­čią ir ma­te­ria­lius sak­ra­men­tus. Tei­gian­tys, esą ma­te­ria­lūs veiks­mai, – kai ant žmo­gaus gal­vos už­pi­la­mas van­duo ar pri­ima­ma į bur­ną ir val­go­ma tai, kas at­ro­do kaip duo­nos ga­ba­lė­lis, – ne­ga­li bū­ti Die­vo įkur­ti ke­liai, ve­dan­tys į am­ži­ną­jį gy­ve­ni­mą, pa­si­ro­do di­des­ni „an­ge­lis­tai“ už Die­vą.

Ne­bū­ti­nai yra gė­ris bū­ti „dva­siškes­niam“ ir mažiau ma­te­ria­liam. Vel­nias yra gry­no­ji dva­sia. Ki­ta ver­tus, Die­vas tu­rė­jo kū­ną (bent jau tarp Įsi­kū­ni­ji­mo ir Žen­gi­mo į dan­gų).

Ar jums daž­nai te­ko gir­dė­ti nuo­mo­nę, kad „re­li­gi­jai tu­ri rū­pė­ti ne iš­ori­nės for­mos, o vien vi­di­nė dva­sia“? Gal ir ga­li bū­ti to­kia „re­li­gi­ja“, ta­čiau tai ne krikš­čio­ny­bė. Jei ši nuo­mo­nė bū­tų tei­sin­ga, Die­vas nie­kuo­met ne­bū­tų į skaus­mo ap­im­tą ma­te­ria­lų­jį pa­sau­lį siun­tęs sa­vo Sū­naus, kad šis nu­kan­kin­tas mir­tų; bū­tu­me bu­vę pa­lik­ti sa­vo pa­čių „vi­di­nėms dva­sioms“ bei ge­riems tiks­lams. To ne­pa­kan­ka! Ne­pa­kan­ka mums iš­gel­bė­ti nuo blo­ges­nio už mir­tį li­ki­mo.

4. ANGELISTINĖ ETIKA

a) La­biau­siai įpras­ta šios klai­dos ap­raiška – (Kan­to) min­tis, kad vie­nin­te­lis svar­bus da­ly­kas yra žmo­gaus vi­di­nis, dva­si­nis tiks­las. Vis­kas ge­rai, kol žmo­gus nuo­šir­dus. Iš­ori­niai, ma­te­ria­lūs veiks­mai mo­ra­li­nės ver­tės ne­tu­ri.

Ho­lo­kaus­to au­koms tai at­ro­dy­tų žiau­rus pokš­tas. Hit­le­ris bu­vo ga­nė­ti­nai nuo­šir­dus; ne­si­no­rė­tų, kad to­kią eti­ką iš­pa­žin­tų mū­sų chi­rur­gas. Jei pik­ta da­ro­ma var­dan tei­sin­go mo­ty­vo (dva­si­nio tiks­lo), vis tiek da­ro­ma pik­ta. Svar­bu ir ma­te­ria­li išraiška, ir dva­si­nis tiks­las.

b) Ant­ro­ji an­ge­lis­ti­nės eti­kos ap­raiš­ka – (Pla­to­no) mo­ky­mas, kad žmo­gui te­rei­kia ug­dy­mo; kad blo­gis tė­ra mo­ra­li­nis ne­iš­ma­ny­mas (ne­iš­ma­ny­mas tie­sos, jog mo­ra­lė žmo­gui vi­suo­met ge­ra, vi­suo­met nau­din­ga, vi­suo­met jį da­ro lai­min­gą). Pla­to­nas tei­gia: ka­dan­gi blo­gis yra ne­iš­ma­ny­mas, tai do­ry­bė yra pa­ži­ni­mas: gė­rį pažin­ti reiškia vi­suo­met rink­tis gė­rį ir bū­ti ge­ram. Iš sa­vo pa­tir­ties ži­no­me, kad toks tvir­ti­ni­mas, nors ir at­ro­do pa­grįs­tas, tie­siog nė­ra tei­sin­gas: la­bai daž­nai, ži­no­da­mi, kaip tu­rė­tu­me elg­tis, taip nepa­si­el­gia­me.

Aris­to­te­lio mo­ky­mas re­a­lis­tiš­kes­nis: tu­ri­me ne tik pa­žin­ti gė­rį, bet ir pra­tin­tis jį prak­tiš­kai vyk­dy­ti, ypač steng­da­mie­si su­val­dy­ti egois­ti­nes sa­vo aist­ras. Iš­mok­ti ga­li­ma tik „in­te­lek­tu­a­lių­jų do­ry­bių“ (su­pra­ti­mo, iš­min­ties, pa­ži­ni­mo); mo­ra­li­nės do­ry­bės, to­kios kaip tei­sin­gu­mas, drą­sa, sa­vit­var­da ir dos­nu­mas, tu­ri bū­ti įgy­ja­mos nuo­lat prak­ti­kuo­jan­tis ir ug­dant bū­do bruo­žus – an­ge­lams ši­to da­ry­ti ne­rei­kia.

Pla­to­no klai­da mū­sų lai­kais la­bai po­pu­lia­ri, mat ji reiš­kia, jog mums net­gi ne­rei­kia bū­ti „kri­tiš­kiems“; ma­ty­da­mi žmo­nes blo­ga da­rant, ga­li­me juos pa­tei­sin­ti tar­da­mi, esą jie tie­siog ne­iš­ma­nė­liai. Ki­ta ver­tus, daž­nai ti­ki­mės, kad iš­si­la­vi­nę žmo­nės mo­ra­les­ni už ne­iš­si­la­vi­nu­sius. Ta­čiau sta­tis­ti­ka ro­do ką ki­ta! Pa­vyz­džiui, na­cis­ti­nių kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lų ty­ri­mai pa­ro­dė, jog pa­tys žiau­riau­si kan­kin­to­jai bu­vo la­biau­siai išsi­la­vinę. Vien dėl in­te­lek­to žmo­gus dar ne­tam­pa ge­ras. Įspū­din­giau­sias ka­da nors eg­zis­ta­vęs pro­tas, be­veik pri­ar­tė­jęs prie Die­vo, bu­vo Liu­ci­fe­ris iki nuo­puo­lio.

5. ANGELISTINĖ ANTROPOLOGIJA

Ką reiš­kia bū­ti žmo­gu­mi? Štai (an­ge­lis­ti­nis) Pla­to­no at­sa­ky­mas: tai reiš­kia bū­ti sie­la. Sa­vas­tis yra sie­la. Skam­ba di­din­gai, bet tai ne­tie­sa. Jei­gu ja ti­ki­te, abe­jin­giau re­a­guo­si­te į kū­no pa­ken­ki­mą; štai ko­dėl tai skam­ba di­din­gai. (Jei esa­te vien sie­la, tuo­met vi­sa, kas at­si­tiks jū­sų kū­nui, pa­nė­šės į tai, kas at­si­tin­ka jū­sų dra­bu­žiams.) Ta­čiau tai ne­tie­sa, nes jū­sų kū­nas nė­ra dra­bu­žis: jis yra tik­ro­sios jū­sų sa­vas­ties da­lis. Dra­bu­žį ga­li­te nu­si­vilk­ti, bet kū­no – ne.

Pla­to­nas ti­kė­jo ir re­in­kar­nacija. Toks įsi­ti­ki­ni­mas tin­ka „an­ge­lis­ti­nei“ ant­ro­po­lo­gi­jai, nes jei­gu per­si­kū­ni­ja­te į įvai­rius kū­nus, „jū­sų“ sa­vas­tis, ben­dra vi­siems kū­nams, jo­kiu bū­du nė­ra kū­nas, o yra tik sie­la; mir­da­mas jūs tik per­si­kraus­to­te į ki­tą „vieš­bu­tį“. To­kiu at­ve­ju svar­bos ne­be­ten­ka ir mir­tis, ir gy­ve­ni­mas. Ki­tas pa­da­ri­nys tas, kad krikš­čio­niš­ko­ji Pri­si­kė­li­mo dok­tri­na jau nė­ra pa­ža­das, bet tam­pa grės­me. Nes jei­gu ti­ki­te re­in­kar­nacija, jū­sų tiks­las – iš­si­lais­vin­ti iš vi­sų kū­nų, lyg iš ka­lė­ji­mų, ir tap­ti gry­ną­ja dva­sia, tar­si an­ge­lu; iš­si­verž­ti iš šio vieš­bu­čių ra­to ir par­vyk­ti na­mo.

Ki­ta ant­ro­po­lo­gi­jos an­ge­lis­ti­nė ere­zi­ja – įsi­vaiz­da­vi­mas, kad sie­los yra be­ly­tės, kad iš kū­no įei­da­mi į sie­lą pa­lie­ka­me už sa­vęs bet ko­kį ly­tiš­ku­mą. An­ge­lis­ti­nė ji yra to­dėl, kad žmo­nių sie­las, ku­rios ly­ties po­žiū­riu yra skir­tin­gus kū­nus at­gai­vi­nan­tys pra­dai, pai­nio­ja su gry­no­sio­mis an­ge­liš­ko­sio­mis dva­sio­mis, in­di­fe­ren­tiš­ko­mis kū­nų ir ly­tiš­ku­mo at­žvil­giu.

Jei pri­pa­žįs­ta­te dvi prie­lai­das: a) ly­tiš­ku­mas yra es­mi­nė ir ne­at­ski­ria­ma kū­no sa­vy­bė ir b) kū­nas nė­ra tik prie­das lyg koks dra­bu­žis, bet bū­tent tas da­ly­kas, su ku­rio pa­vi­da­lu gy­ven­ti ski­ria­ma jo sie­la; c) iš to lo­giš­kai iš­ei­na, kad sie­los, kaip ir kū­nai, tu­ri ly­tį ir kad iš tie­sų eg­zis­tuo­ja to­kie da­ly­kai, kaip ti­piš­kai vy­riš­kas ar­ba mo­te­riš­kas mąs­ty­mas bei ati­tin­ka­mi jaus­mai. Mo­te­riš­ku­mas ir vy­riš­ku­mas yra su­dė­tin­ges­ni ir dva­sin­ges­ni da­ly­kai nei tie­siog ly­ties or­ga­nų san­da­ra ir hor­mo­nai. Jie la­bai su­si­ję su mū­sų as­me­ny­bė­mis.

Ga­lų ga­le – čia tre­čia an­ge­lis­ti­nė ant­ro­po­lo­gi­jos idė­ja – dau­ge­lis žmo­nių (bet ne vi­si), jau­čian­čių po­trau­kį ne­kū­niš­koms pa­tir­tims ir ne­jus­li­niam su­vo­ki­mui, yra be­kū­nės bū­ties iš­si­il­gę „an­ge­lis­tai“. Ne­kū­niš­kos pa­tir­ties ir ne­jus­li­nio su­vo­ki­mo at­ve­jų iš tie­sų pa­si­tai­ko, ta­čiau mums, „mąs­tan­tiems gy­vū­nams“, jie nė­ra pri­gim­ti­niai nei įpras­ti.

6. ANGELISTINĖ POLITIKA

Vie­na iš an­ge­lis­ti­nės po­li­ti­kos at­mai­nų yra uto­pi­niai mo­de­liai, ig­no­ruo­jan­tys žmo­nių aist­rų, iš­anks­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mų ir nuo­dė­mių is­to­ri­ją. Ki­ta at­mai­na yra anar­chiz­mas, troš­ki­mas bū­ti vi­siš­kai lais­vam nuo val­džios. Fe­de­ra­lis­tų raš­tuo­se („Fe­de­ra­list Pa­pers“, Nr. 51) sa­ko­ma: „Jei žmo­nės bū­tų an­ge­lai, ne­rei­kė­tų jo­kios val­džios.“ Kū­niš­kas žmo­gus iš pri­gim­ties yra vi­suo­me­ni­nis gy­vū­nas.

Po­li­ti­nė „vi­suo­me­ni­nės su­tar­ties te­ori­ja“ taip pat yra an­ge­lis­ti­nė (ma­žes­niu mas­tu nei anar­chiz­mas), nes, pa­gal ją, vals­ty­bė yra ne pri­gim­ti­nė, bet dirb­ti­nė, o žmo­gus iš pri­gim­ties nė­ra vi­suo­me­ni­nis gy­vū­nas. Žmo­nės esą vei­kiau ato­mis­ti­niai (kaip an­ge­lai) in­di­vi­dai, o ne to­kie, ku­riems es­min­ga įsi­šak­ny­ti ir įsi­tvir­tin­ti šei­mo­se bei tra­di­ci­jo­se. Tiesą sa­kant, to­kia lin­kmė bū­din­ga ko­ne vi­soms šių lai­kų po­li­ti­nės fi­lo­so­fi­jos te­ori­joms. To­ta­li­ta­riz­mas iš es­mės tė­ra iš­virkš­čia šio an­ge­lis­ti­nio in­di­vi­du­a­liz­mo pu­sė: šak­nų ne­tu­rin­čius in­di­vi­dus jis su­lie­ja į ben­drą skruz­dė­ly­ną. Nei in­di­vi­du­a­liz­mo, nei to­ta­li­ta­ri­nio ko­lek­ty­viz­mo ša­li­nin­kai ne­ma­no, kad mums es­min­gai svar­bu tu­rė­ti šak­nis, šei­mas, tra­di­ci­jas, pa­vel­dą ir is­to­ri­ją.

An­ge­lis­tai ga­li bū­ti ir kai­rie­ji, ir de­ši­nie­ji. Kai­rių­jų ver­si­ja yra uto­pi­nis ide­a­liz­mas, de­ši­nių­jų – li­ber­ta­liz­mas. Kai­rie­ji links­ta į ko­lek­ty­viz­mą, o de­ši­nie­ji – į ide­a­liz­mą; nors tai vi­siš­kai prie­šin­gos klai­dos, vis dėl­to jos su­si­ju­sios.

7. ANGELISTINĖ LINGVISTIKA

An­ge­lai ne­tu­ri kū­nų, va­di­na­si, ne­tu­ri nei jus­lių, nei vaiz­duo­tės (nes vaiz­duo­tė – tai ge­bė­ji­mas su­kel­ti jus­li­nių pa­tir­čių vaiz­di­nius), nei mi­tų ir sim­bo­lių. Jie yra gry­nie­ji pro­tai. Jų kal­ba – to­kia pat aiš­ki ir ra­cio­na­li, kaip ma­te­ma­ti­ka.

Tai­gi vie­na iš an­ge­lis­ti­nės ling­vis­ti­kos at­mai­nų yra pa­stan­gos su­ras­ti vie­ną uni­ver­sa­lią „ide­a­lią kal­bą“, vi­siš­kai aiš­kią ir ne­dvip­ras­miš­ką. Šį ide­a­lą įgy­ven­din­ti ban­do­ma es­pe­ran­to kal­ba; iš vi­sų ka­da nors iš­ras­tų šio­ji yra pa­ti pa­pras­čiau­sia ir ra­cio­na­liau­sia (ir nuo­bo­džiau­sia). Dar vie­na dirb­ti­nė kal­ba – kom­piu­te­rių kal­ba: vi­sas reikš­mes ji iš­ver­čia į kom­bi­na­ci­jas, ga­lų ga­le kil­din­ti­nas iš vie­no ir nu­lio.

8. ANGELISTINĖ LOGIKA

Nors an­ge­lai yra vei­kiau in­tui­ty­vūs nei lo­giš­ki – tie­są jie su­ži­no tie­sio­giai, jiems ne­rei­kia lo­gi­niais sam­pro­ta­vi­mais žings­nis po žings­nio ju­dė­ti nuo prie­lai­dos prie iš­va­dos – vis dėl­to net ir mo­der­nio­jo­je lo­gi­ko­je esa­ma an­ge­lis­ti­nės pa­krai­pos. Tai įpras­ti­nės Aris­to­te­lio kal­bi­nės lo­gi­kos pa­kei­ti­mas sim­bo­lių ar­ba ma­te­ma­ti­ne lo­gi­ka, ko­ne vi­suo­ti­nai pa­pli­tęs vi­so pa­sau­lio fi­lo­so­fi­jos ka­ted­ro­se. Aris­to­te­lio lo­gi­ka pa­rem­ta kon­kre­čią reikšmę tu­rin­čiais po­sa­kiais, to­kiais kaip „žmo­gus“ ar „obuo­lys“, ku­rių reikš­mės pa­žįs­ta­mos iš (kū­niš­ko­sios) pa­tir­ties. Pa­vyz­džiui: „Vi­si žmo­nės yra pro­tin­gi, o obuo­liai nė­ra pro­tin­gi, va­di­na­si, žmo­nės nė­ra obuo­liai.“ Ta­čiau sim­bo­li­nė lo­gi­ka vi­siš­kai ati­trūks­ta nuo po­sa­kių ir pa­grin­di­niais sa­vo vie­ne­tais pa­da­ro tei­gi­nius. Pa­vyzdžiui: „Jei­gu a yra tei­sin­ga, tai b yra tei­sin­ga. B nė­ra tei­sin­ga. Va­di­na­si, a nė­ra tei­sin­ga.“ A ir b ga­li bū­ti bet ko­kie tei­gi­niai, – ir toks kaip „vi­si žmo­nės yra pro­tin­gi“, ir toks kaip „vi­si vėž­liai ket­vir­ta­die­nių nak­ti­mis bū­na die­vai“. Tei­gi­nio tu­ri­nys vi­siš­kai ne­svar­bus; ki­taip ta­riant, sim­bo­li­nė lo­gi­ka yra gry­nai ra­cio­na­lis­ti­nė ir ati­trū­ku­si nuo bet ko­kios jus­li­nės pa­tir­ties. Kaip ir an­ge­lai.

Nors an­ge­liz­mas (spi­ri­tu­a­liz­mas), ar­ba ima­te­ria­liz­mas, ir ani­ma­liz­mas (ma­te­ria­liz­mas) yra prie­šin­gi, jie vie­nas ki­tą su­stip­ri­na ir švy­tuo­ja pir­myn ir at­gal lyg švy­tuok­lė, re­a­guo­da­mi vie­nas į ki­tą. To­kį an­ge­liz­mo po­pu­lia­ru­mą mū­sų vi­suo­me­nė­je la­biau­siai le­mia tur­būt tai, kad juo ins­tink­ty­viai re­a­guo­ja­me į mū­sų kul­tū­ros ma­te­ria­lizmą. Sa­vo ruož­tu ma­te­ria­liz­mas yra (na­tū­ra­li, ta­čiau per­dė­ta) re­ak­ci­ja į an­ge­liz­mą.

No­rint pa­žin­ti pa­čius sa­ve, bū­ti­na pa­žin­ti ir an­ge­lus, ir gy­vu­lius. Pa­ska­lis sa­ko:

„Žmo­gus ne­tu­ri ma­ny­ti, kad pri­lygs­ta gy­vu­liams ar an­ge­lams, nei apie vieną ir kitą pusę nežino­ti – jis pri­va­lo pažin­ti abi“ (Min­tys („Pensées“), 121).

„Žmo­gus nė­ra nei an­ge­las, nei gy­vu­lys. Taip jau ne­lai­min­gai lem­ta, kad kas no­ri tap­ti an­ge­lu, pa­si­da­ro gy­vu­liu“ (Min­tys („Pensées“), 678).*