Vatikane netrukus bus toliau tęsiama vyskupų diskusija šeimos sielovados tema. Norėdami tiesiogiai išgirsti ir pačių šeimų balsą, kalbiname Elvyrą Kučinskaitę, išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai" vadovę. Centre nuo 2001 m. teikiamas kvalifikuotas palydėjimas sutuoktiniams, išgyvenantiems santuokos ar skyrybų krizę, jų vaikams, šeimoms, negalinčioms turėti vaikų, asmenims, slaugantiems sunkius ligonius ir kt.
Artėja antroji Šeimos sinodo sesija, kurios metu bus ieškoma sprendimų iššūkiams, kylantiems šeimų sielovadoje. Jūs jau daug metų palydite pagalbos besikreipiančias šeimas ar jų narius. Ką sako jūsų patirtis, ar Bažnyčia pakankamai mato šeimą? Žino, kur jai reikalinga didžiausios parama? Ar nori tai žinoti?
Kadangi klausiate apie mūsų kasdienio darbo sritį, kurios realijos įvairiausiais pavidalais supa mus jau daugelį metų, man sunku šią situaciją įvertinti objektyviai. Žvelgiant iš savojo daržo man atrodo, kad šeimos problematika Bažnyčioje yra ne tik kad pastebima, bet ir užima vieną svarbiausių vietų sielovadinio dėmesio taikiklyje. Pažvelkite vien į konkrečias tokio rūpesčio išraiškas: šeimos centrų tinklas su gausybe įvairių programų, skirtų šeimai, parapijose (tiesa, daugiausia didžiųjų miestų) veikiančios šeimos bendruomenės, siūlomos programos, šeimų stovyklos, rekolekcijos, netgi specializuotas žurnalas „Artuma“, „Carito“ centruose veikiančios paslaugos vienišoms mamoms, įvairios programos vaikams bei paaugliams... Galima vardyti ir vardyti. Valstybės, visuomeninių organizacijų, politinių prioritetų kontekste Bažnyčios poziciją šeimos vertybių ir šeimos institucijos atžvilgiu neabejotinai laikyčiau kaip pačią nuosekliausią ir veikliausią. Kas gi, pagaliau, finansuoja daugybę visuomeninių organizacijų, susijusių su rūpyba šeimomis? Būtent religiniai fondai. Valstybinės institucijų indėlis šioje srityje atrodo kur kas kuklesnis...
Kažkam Bažnyčios pozicija yra priimtina, kažkam konservatyvi ar nepakankamai lanksti, ir tai natūralu, visuomenė labai nevienalytė. Tačiau sunku būtų nuginčyti, kad ji visada buvo aiški, pagrįsta konkrečiais sprendimais ir darbais. Galima svarstyti, ar kartais suspėjama laiku ir tinkamu būdu reaguoti į svarbius visuomenės pokyčius. Kita vertus – atsargumas juos vertinant ir į juos reaguojant gali būti traktuotinas ir kaip atsakingumo ženklas.
Bažnyčia pačia savo prigimtimi yra įsišaknijusi tam tikrose nekintamose vertybėse, joms atstovauja, kas gi būtų, jei ir ji imtų bėgioti paskui laiko nepatikrintas tendencijas? Kai to stabilumo įvairiausiose gyvenimo srityse, o vienoje svarbiausių – šeimos institucijoje – tiek nebedaug, šis nuoseklumas tampa vis didesne dovana ne tik Bažnyčios nariams, bet ir visai visuomenei.
Jeigu jums būtų leista pasisakyti Sinode, į ką norėtumėte atkreipti didžiausią dalyvių dėmesį? Kokiems sunkumams reikalinga neatidėliotina Bažnyčios pagalba?
Labiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tuos sunkumus, kuriuos labiausiai pažįstu. T. y. į sielovadinės pagalbos būtinybę skyrybų ištiktoms šeimoms – buvusiems sutuoktiniams, jų vaikams ir net artimajai aplinkai – išplėstinei šeimai, kuri paprastai gana glaudžiai dalyvauja skyrybų procesuose (išoriniuose ir vidiniuose) ir susiduria su šeimos griūties sukeliamomis pasekmėmis. Perduočiau skyrybų ištiktų šeimų mums nuolat transliuojamą žinią, kad joms labai praverstų mažos savigalbos grupelės parapijose, tam tikros dialogo formos su jų pačių bendruomenėmis, kad šios suprastų, kas su šią traumą išgyvenančiais žmonėmis vyksta, kokios pagalbos jiems stinga, kad bendruomenė taptų joms atramos, skausmo gydymo vieta, o ne dar viena priežastimi pasijusti visuomenės ir bendruomenės stigmatizuotaisiais, pralaimėjusiais teisę būti „teisingais“ tikinčiaisiais.
Skyrybų metu ir dar ilgokai po jų šiems žmonėms reikia gerojo samariečio pagalbos, o ne vertinimo, atstūmimo bei moralinių ar doktrininių teismų. Pati išgyvenama situacija jiems jau yra griežčiausias teisėjas. Turbūt nebūtų verta kartotis, kad skyrybų metu labai didelė dalis tikinčiųjų palieka Bažnyčią, nesurasdami joje jautraus konkretaus atliepo, kuris reikštų, jog jų skausmas yra girdimas ir priimamas.
Kita aktuali tema – antrąkart susituokusiųjų sielovada. Šios poros ir, vėlgi, beje, jų išplėstinės šeimos susiduria ne tik su dažnai neišgydytų praeities žaizdų našta, bet ir su labai specifiniais naujosios šeimos uždaviniais bei slenksčiais – ekonominiais, emociniais, psichologiniais... Antrąkart susituokusieji kol kas dar labiau nei skyrybas patiriantieji patenka už sielovados dėmesio ribos, gal dėl to iš dalies toks gausus procentas antrųjų santuokų taip pat išyra. Poros susiduria su daugybe keblių klausimų, atsakymų, į kuriuos beveik niekas, be jų pačių, neieško. Kol kas tyli ne tik Bažnyčia – pasigendama ir sociologinių, psichologinių tyrimų, studijų, konkrečių pagalbos formų. Valstybės šeimos strategijose antrųjų santuokų problemos, jų trapumo faktas, taigi ir dėmesio joms būtinybė, yra apeinama.
Dar stengčiausi atkreipti dėmesį, kad veikiausiai labai praverstų labiau individualizuotas požiūris į rengimą santuokai. Paskaitos yra puikus dalykas, tačiau jei rastųsi galimybė skirti sielovadininkų ar psichologų dėmesį kiekvienai porai, taip pat, tarkim, įvairių programų forma, suteikti joms asmeninio palydėjimo ar savotiškų „ikisantuokinių“ rekolekcijų galimybę, skyrybų prevencija, tikiu, būtų kur kas veiksmingesnė. Matau, kaip tai skaitydami dūsauja ir purto galvas Šeimų centrų vadovai bei darbuotojai – tai neįmanomos darbų apimtys. Žinau. Bet svajoti juk nedraudžiama.
O skyrybų ir tėvų antrojoje santuokoje augantys pirmųjų santuokų vaikai? Jų ryšiai su „ne visai tikrais“ broliais ar sesėmis, keturiais tėvais ir aštuoniais seneliais? Ar jiems nereiktų specifinio sielovadinio dėmesio, tiesiog jų sunkias, sudėtingas, painias emocijas priimančios, jas deramai nukreipiančios bendruomenių aplinkos?
Ir, žinoma, sielovadininkų, gebančių reaguoti į aukščiau minimas specifines problemas, rengimo būtinybė. Tam, kad parapijų bendruomenėse galėtų rastis savigalbos grupelės, reikia, kad galimi jų moderatoriai turėtų bent minimalų kiekį žinių ne tik apie grupelių vedimo technikas bei būtinus įgūdžius, bet ir patys būtų saugūs, tokias grupeles palydėdami, nes jose tvyrančios skausmingos emocijos dažnai pasiekia tokį lygį, kad net ir puikiai tokį darbą išmanantiems profesionalams jį atlaikyti būna nelengva.
Išties šiandien šeima išgyvena sunkius laikus. Sakoma, jog moderni visuomenė siekia dekonstruoti šią mažą bendruomenę, perimti jos funkcijas, taip mėgindama išspręsti joje neretai kylančias problemas (susijusias su auklėjimo spragomis, smurtu, priklausomybėmis ir pan.). Ar tikrai išgyvename šeimos saulėlydį? Kur glūdi didžiausias šeimos potencialas?
Koks sunkus klausimas... Ypač praktikui, kuris reaguoja į kiekvienos dienos iššūkį, atsidūrusį jo kelyje... Gal pasirinkčiau šiek tiek suasmenintą būdą į jį atsakyti.
Daugelio metų darbo patirtis man kalba, jog šeimos sąjunga yra toks gilus, slėpiningas, pranokstantis visokių išorinių tendencijų, madų, požiūrių kaitos ribas dalykas, kad jos saulėlydis tiesiog yra neįmanomas. Žinote, kodėl taip kalbu? Nes kasdien matau, kaip sunkiai išgyvenamos skyrybos. Kaip sudėtinga buvusiems sutuoktiniams šeimos griūtį priimti tik kaip eilinę gyvenimo nesėkmę ar klaidą, nors kartais to labai norėtųsi... Kai iš arti matai tas pastangas „išsigelbėti“, supranti, kad gelbstimasi ne tik ir ne tiek nuo laikinos asmeninės krizės, o nuo realios grėsmės prarasti kažkokį egzistencinį gyvenimo vientisumo, prasmingumo, teisingumo pačia giliąja ir pozityviąja prasme jausmą, patirtį. Žinoma, mes galime leisti sau tai „pamiršti“, tarsi užmigti gyvenimo ir suvokimo paviršiuose, tačiau tai dar nereikš, kad ta „pavojinga“ mumyse glūdinti, užtildyta tiesa kažkur dingo.
Į galvą atėjo tokia paralelė: daugelis juk jaučia, kad negera yra meluoti, apgaudinėti, tačiau meluoja ir apgaudinėja. Gali taip gyventi labai ilgai, gal net visą gyvenimą, bet kažkur giliai tas „negerumo“, kaltės prieš save ir kitus jausmas vis viena glūdi, lėtai graužia, negatyviai veikia jei ne gyvenimą, tai sapnus. Yra tekę girdėti istorijų apie žmones (beje, laikiusių save netikinčiais nei Dievu, nei pomirtiniu gyvenimu), kurie tą tiesą pripažino tik paskutiniąją savo gyvenimo valandą. Įdomu, kodėl? Juk jau tarsi gautas patvirtinimas, netgi savotiška satisfakcija, kad strategija „suveikė“, „praslydo“, kad iš esmės nieko bloga neatsitiko...
Man atrodo, kad su šeima yra kažkaip panašiai. Tai yra ne tik išorinė, bet ir vidinė tikrovė, tarsi mūsų sandaros pagrindinė dalis, pamatas. Galime pakeisti išorinę tikrovę, bet vidinė liks. Vaje, kaip žiauriai skamba. Žinoma, mes galime klysti, susisieti su kitu žmogumi neatsakingai, neesmingai, pridaryti klaidų pasirinkdami, „prisižaisti“. Bet jei mūsų susisaistymas yra sąmoningas, gilus, patinka mums tai ar ne, kažkas mumyse vis viena pypsės, kad tai, kas sugriuvo, nėra „ai, šiaip sau“.
Kitas dalykas – kodėl kažkas mumyse taip ilgisi maksimumų? Tikros ištikimybės, tikro atsidavimo, tikro priėmimo, – na, tikro, neatšaukiamo, visus išbandymus pakeliančio ryšio. Kai kas gali norėti jo ir bijoti. Kai kas iš tos baimės gali net patikėti, kad nenori. Kai kas sąmoningai tą giluminį troškimą iškeičia į nesibaigiantį nuotykių alkį. Tačiau kai tokio žmogaus paklausi, ar jam taip iš tikrųjų, ar esmingai gerai, kodėl jis dažnai pravirksta? Jei ne akimis, tai širdimi?
Vyro ir moters sąjungos slėpinys man atrodo daug gilesnis, daug sudėtingesnis ir sykiu paprastesnis už galybę visokių išvedžiojimų, jis tiesiog yra ir veikia kaip vienas iš pasaulio sandaros dėsnių. Galime, esame laisvi į jį atsižvelgti arba ne. Bet jei tai iš tiesų yra dėsnis, jis nenustos veikęs, taigi ir pasekmės grįš.
Grįžtant prie pirmojo jūsų klausimo – tad kaipgi gerai, kad ne tik Katalikų Bažnyčia, bet ir visos kitos didžiosios religijos, o ir šiaip išmintingoji, kilnioji žmonijos dalis nesitraukia nuo šio slėpinio nė per žingsnį. Tikiu, kad būtent todėl žemė sukasi ir tebesisuks aplinkui ašį, kurios vardas – šeima.
Susirašinėjo S. Žiugždaitė