Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė iš Lizjė, Bažnyčios mokytoja

Te­re­sė Mar­ten (Thérčse Mar­tin) gi­mė 1873 metais Pran­cū­zi­jo­je Alan­so­no (Alençon) mies­te. Kai jai bu­vo ket­ve­ri, mi­rė jos mo­ti­na, ir se­ny­vas tė­vas jai sky­rė vi­są sa­vo mei­lę. Ši mei­lė bu­vo tokia stip­ri ir nuo­šir­di, jog, kai Te­re­sė 1888 me­tais bū­da­ma pen­kio­li­kos pa­pra­šė leis­ti (tai bu­vo reikalin­ga dėl jos jau­no am­žiaus) sto­ti į kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ną Liz­jė, tė­vas su tuo tuoj pat su­ti­ko. 1890 m. ji da­vė įža­dus. Po pen­ke­rių me­tų jos dva­si­nė­je pa­tir­ty­je įvy­ko mil­ži­niš­kas per­ver­smas: pa­ju­to po­rei­kį sa­vo gy­ve­ni­mą pa­suk­ti nau­ja krypti­mi vi­siš­kai pa­klus­da­ma Dva­sios reikalavimams ir per mal­dą bei kan­čią pa­au­ko­da­ma sa­ve kaip au­ką gai­les­tin­ga­jai Meilei, kad bū­tų at­kur­ta dėl nuo­dė­mės su­griau­ta tvar­ka.

„Aš bu­vau pa­si­au­ko­ju­si Kū­di­kė­liui Jė­zui, pra­šiau, kad leis­tų man bū­ti Jo mažu žaisliuku, o ne bran­giu žais­lu, ku­rio vai­kai ne­drįs­ta nė pa­lies­ti, ten­ki­na­si į jį žiū­rė­da­mi, ir kad Jis žais­tų su ma­ni­mi kaip su be­ver­čiu svie­di­niu, ku­rį ga­li­ma mes­ti že­mėn, spir­ti ko­ja, per­dur­ti, nu­mes­ti į kam­pą ar­ba pri­glaus­ti prie šir­dies, jei Jam tai ma­lo­nu; žo­džiu, no­rė­jau links­min­ti Kū­di­kė­lį Jė­zų, teik­ti Jam ma­lo­nu­mą, pa­si­duo­ti Jo vai­kiškoms užgaidoms.“, – rašo ji savo autobiografijoje.

Sa­vo aist­rin­gu rū­pes­čiu sie­lų iš­gel­bė­ji­mu ir nu­si­dė­jė­lių at­si­ver­ti­mu ji ta­po tik­ra Bažnyčios da­li­mi: iš sa­vo ce­lės ty­los, bū­da­ma to­li nuo pa­sau­lio šur­mu­lio ji ener­gin­gai da­ly­va­vo žmo­nių gy­ve­ni­muo­se, jau­tė­si gy­vas ir vi­ta­liškas žmo­ni­jos na­rys bei dvasiškai ar­ti­ma vi­siems pa­sau­lio ku­ni­gams ir mi­sio­nie­riams.

Pa­si­li­go­ju­si ir ne­be­tu­rė­da­ma jė­gų, ji vis­gi ne­at­si­sa­ky­da­vo jo­kio dar­bo, su džiaugs­mu kęs­da­vo skaus­mus, vis­ką au­ko­da­ma „už nu­si­dė­jė­lių sie­las ir už Baž­ny­čios var­gus“. Nuo 1895 sau­sio iki 1897 lie­pos or­di­no vy­res­nio­sios lie­pi­mu ji ra­šė sa­vo au­to­biog­ra­fi­ją „Vie­nos sie­los is­to­ri­ja“, ku­rio­je la­bai pa­pras­tai ir at­vi­rai bei la­ko­niškai ir grakš­čiai apra­šė sa­vo dva­si­nį ke­lią. Ši kny­ga (ji pil­na re­dak­ci­ja bu­vo išleis­ta tik 1956 me­tais) ta­po pran­cū­zų au­to­biog­ra­fi­nės li­te­ra­tū­ros kla­si­ka.

Te­re­sė mi­rė 1897 me­tais su­lau­ku­si vos dvi­de­šimt ket­ve­rių. Mir­da­ma ji šnabž­dė­jo: „Ne­ga­liu kvė­puo­ti; ne­ga­liu mir­ti. No­riu dar ken­tė­ti.“ O kreip­da­ma­si į Nu­kry­žiuo­tą­jį, tarė: „Aš ta­ve my­liu, ma­no Die­ve, aš ta­ve my­liu.“

1925 me­tais Pi­jus XI pa­skel­bė ją šven­tą­ja, o po dve­jų me­tų – ir mi­si­jų glo­bė­ja. Jo­nas Pau­lius II su­tei­kė jai Baž­ny­čios mo­ky­to­jos ti­tu­lą.

Ištraukos iš Piero Lazzarin mažosios enciklopedijos „Naujoji šventųjų knyga“, Katalikų pasaulio leidiniai.