Holokausto nesupratimas paskatino mus mąstyti, kad esame etiškesni nei 1940-ųjų europiečiai. Jei susidurtume su masine katastrofa, tokia kaip sukrečiantis klimato pasikeitimas, ar mes ir vėl taptume masiniais žudikais?
Tai yra pagrindinis istorijos profesoriaus Timothy Snyderio keliamas klausimas. Straipsnyje apžvelgiamos aplinkybės, kuriomis gimsta tokios ideologijos kaip nacizmas. Pateikiamos anų metų realijos bei galimos prognozės, kodėl tokia tokios ideologijos gimimas gali būti realus bet kuriais laikais, net ir šiandien. Pirmojoje straipsnio dalyje analizuojamos Hitlerio laikų realijos. Vėliau pasirodysiančioje antrojoje - šiandiena.
Dvidešimt metų po apsisprendimo tapti istoriku, aš pamačiau vieną moters nuotrauką, nuo kurios prasidėjo mano tikroji profesinė karjera. Mažoje fotografijoje, kurią mano doktorato vadovas, tos moters sūnus, parodė savo bute Varšuvoje, Vanda J. spinduliuoja ramybe. Ši savybė padėjo jai išlikti tvirtai nacių okupacijos metu. Ji buvo žydė motina, apsisaugojusi pati ir išsaugojusi du savo sūnus nuo vokiečių vykdytų masinių žudynių, kurių metu žuvo beveik visi jos amžininkai Varšuvos žydai. Kai jos šeima buvo šaukiama į getą, ji atsisakė eiti. Ji perkėlinėjo savo vaikus iš vienos vietos į kitą, kliaudamasi draugų, bičiulių ir net nepažįstamųjų pagalba. Kai iš pradžių getas, o po to ir likusi miesto dalis buvo nušluota nuo žemės, ji sakė, kad net ir tuo metu buvo gyvybingas nepriekaištingas moralinis instinktas žmonių, kurie ir tokiomis aplinkybėmis rinkosi padėti žydams.
Dauguma esame linkę galvoti, kad turime moralinį instinktą. Galbūt kokioje nors įsivaizduojamoje ateities katastrofoje esame linkę save matyti kaip išgelbėtojus. Taip, jei valstybės būtų sunaikintos, vietos institucijos papirktos, o ekonominės galimybės būtų žudiko pusėje, vos keletas iš mūsų elgtųsi teisingai. Nėra daug priežasčių manyti, kad etiškesni nei ketvirtojo XX a. dešimtmečio europiečiai, ar mažiau pažeidžiami panašių idėjų, kokias Hitleris taip sėkmingai kadaise išplatino ir įgyvendino. Istorikai turi būti dėkingi Vandai J. už drąsą ir už pėdsaką, kurį paliko po savęs. Tačiau istorikai taip pat turi kelti klausimą, kodėl tokių išgelbėtojų buvo vos keletas. Taip pat lengva fantazuoti, kad mes būtume padėję Vandai J. Dėl kito laiko ir sėkmės nebūdami susieti su nacionaliniu socializmu, mes galime atmesti nacių idėjas, net nemąstydami, kaip jos funkcionavo. Vien dėl to, kad esame visiškai pamiršę Holokausto aplinkybes, rodo, jog mes tokie patys. Mes gyvename Hitlerio pasaulyje ir dalijamės kai kuriais jo rūpesčiais; galbūt mes pasikeitėme kur kas mažiau, nei esame linkę galvoti.
Holokaustas prasidėjo nuo idėjos, kad nė vienas žmogiškas instinktas nėra moralus. Hitleris žmones apibūdino kaip rasių narius, pasmerktus amžinai ir kruvinai tarpusavio kovai dėl ribotų išteklių. Hitleris neigė, jog bet kokia idėja, filosofinė, religinė ar politinė, gali būti pagrįsta žvelgimu į kitą (ar meile jam) kaip į unikalią asmenybę. Jis teigė, kad įprastos etikos formos buvo žydų išradimas, o jomis besikliaujantieji žlugtų per rasinę kovą. Hitleris specifiškai ir gana klaidingai neigė, kad žemės ūkio technologija gali veikti žmonių ir mitybos ryšį.
Hitlerio alternatyva mokslui ir politikai buvo žinoma kaip Lebensraum, kas reiškė arealą arba ekologinę nišą. Rasėms kaip niekada reikėjo savo lebensraum (gyvenamojo kambario), kad prasimaitintų ir skleistų savo rūšį. Gamta reikalavo, kad aukštesnės rasės pragyventų ir sunaikintų žemesniąsias. Išsiskleidus kiekvienos rasės įgimtam norui reprodukuotis ir valdyti, prasidėjo begalinė ir nepaliaujama kova. Tuo pat metu lebensraum reiškė ir gyvenamąjį kambarį, kas siejosi su patogiu ir gausiu šeimyniniu gyvenimu. Malonumų ir saugumo troškimas niekada nebus patenkintas, manė Hitleris, kol vokiečiai „nepriims amerikietiškų gyvenimo aplinkybių kaip etalono“. Kadangi gyvenimo standartai visada buvo reliatyvūs ir subjektyvūs, malonumų poreikis buvo nepasotinamas. Lebensraum suformavo greta vienas kito einančius teiginius: žmonės yra nesąmoningi gyvūnai, kuriems vis daugiau visko reikia, ir pavydžios gentys, kurios vis daugiau visko nori. Susiplakus išgyvenimo emocijoms su patogumu, gyvenimo būdas buvo sumaišytas su paties gyvenimo sąvoka.
Hitleris nebuvo tiesiog nacionalistas ar diktatorius. Jam vokiečių politika buvo tik priemonė, kad galiausiai būtų atkurtas gamtos įstatymas. „Politinės sienos negali atskirti asmens nuo Amžinosios teisės“, – sakė Hitleris. Hitlerio charakterizavimas kaip antisemito ar antislavinio rasisto nuvertina nacistinių idėjų potencialą. Jo mintys apie žydus ir slavus nebuvo tiesiog ekstremalūs prietarai. Tai buvo išsiskleidimas darnios pasaulėžiūros, kurioje buvo potencialas pakeisti pasaulį. Pristatydamas žydus kaip ekologinę klaidą, atsakingą už planetos disharmoniją, Hitleris nukreipė ir suasmenino neišvengiamą globalizacijos įtampą. Žodis ekologija buvo skirtas panaikinti politinį priešą, o žodis politika buvo skirtas išgryninti žemę. Priemonės šiems tikslams pasiekti buvo valstybių sunaikinimas.
***
Galima stabtelti prie tų, kurie troško žudyti žydus, ir tų, kurie siekė juos išgelbėti. Atėjęs į valdžią Hitleris po Austrijos, Lenkijos ir Čekoslovakijos sunaikinimo iš piliečių žydus pavertė eksploatacijos objektais. Galutinis sprendimas įsigalėjo, kai dvigubo valstybės sunaikinimo zonoje prasidėjo masinės žudynės. Hitleris savo amžiną priešą laikydamas laikinu draugu, galiausiai pasiekė savo norėtą Europos karą. 1939-ųjų rugsėjį Sovietų Sąjunga įsiveržė į Lenkijos rytus, iš karto po to, kai Vokietija šią šalį atakavo iš Vakarų. Vokietijos ir sovietų draugystės sutartis sukėlė galutinį Lenkijos padalijimą ir patvirtino sovietinę trijų Baltijos šalių okupaciją ir sunaikinimą. SSRS tuomet labai greitai savo naujose Vakarų teritorijose pradėjo tremti ir žudyti socialinį ar politinį elitą. Kai Hitleris išdavė Staliną ir Vokietija 1941-ųjų liepą įsiveržė į Sovietų Sąjungą, vokiečių kareiviai ir SS specialiosios pajėgos, žinomos kaip Einsatzgruppen, pirmiausia susidūrė su populiacijomis, kurios buvo Sovietų valstybės sunaikinimo versijos objektas.
Vyko dvigubas Sovietų Sąjungos ir nacių išpuolis prieš Baltijos valstybių ir Rytų Lenkijos institucijas. Taip buvo sukurtas eksperimentų laukas, kur galutinio sprendimo idėjos tapo masinių žudynių praktika. Vokiečiai rado politinių sąjungininkų tarp antisemitų ir žmonių, kurie siekė atkurti valstybingumą bei nusikratyti nacionalinio pralaimėjimo pažeminimu. Vokiečiai taip pat suvokė, kad jie patys daug labiau nei jų lyderiai tikėjosi, galėjo šaltakraujiškai šaudyti žydus. Ne vien Einsatzgruppen, bet vokiečių policija ir kariai žudė žydus per masinius šaudymus.
Vokiečiams susidūrus su sovietų galia, idėja, kad žydai atsakingi už visą blogį, sukėlė galingą rezonansą revanšo dėl prarasto valstybingumo siekiantiems slavams ir baltams, vokiečiams, kurie siejo žydus su visa realia arba įsivaizduojama rezistencija, ir Hitleriui, kai karo banga atsisuko prieš jį patį. 1941-ųjų gruodį, kai Raudonoji armija kontratakavo Maskvoje ir Jungtinės Valstijos įsitraukė į karą, Hitleris kaltino pasaulinį aljansą žydiškumu ir reikalavo jį likviduoti. Nuo to karto Holokaustas, kaip masinis žudymas, išsiplėtė į Sovietų Baltarusiją, Ukrainą ir Rusiją. 1942-aisiais vokiečių totalaus žudymo politika plito Vakarų teritorijose, kurias Vokietija kontroliavo iki 1941-ųjų: Vakarų Europos šalyse, sąjungininkėse Vidurio ir Šiaurės Europoje bei pačioje Vokietijoje. Vokiečių žydai nebuvo žudomi prieškario Vokietijoje, bet deportuojami į zonas Rytuose, kur jie galėjo būti nužudyti.
Holokaustas plito tiek, kiek buvo nusilpnintų valstybių, bet ne toliau. Kur politinės struktūros laikėsi, linkusiems padėti žydams žmonėms buvo siūloma parama ir priemonės. Įvairiose vietose skirtingais lygiais visoje Europoje Vokietijos okupacija sunaikino institucijas, kurios abipusiškumo principo idėjas būtų padariusios įmanomas. Kur vokiečiai sunaikino įprastas valstybes arba sunaikino sovietines institucijas, kurios ką tik buvo sunaikinusios prieš tai buvusias valstybes, jie sukūrė bedugnę, kur rasizmas ir politika ėjo kartu į nebūtį. Žydai buvo žudomi šioje juodojoje skylėje. Žydai dažnai buvo išgelbėjami dėka žmonių, veikusių vardu valstybės arba įstaigos, kuri galėjo funkcionuoti kaip valstybė. Kai nebebuvo nė vienos moralinio apšvietimo institucijos, gerumas buvo viskas, kas buvo išlikę, ir švietė tik paskirų gelbėtojų švieselės.
Kaip Hitleris pats žinojo, ekologinei panikai ir valstybės destrukcijai buvo politinė alternatyva: vertimasis žemės ūkio technologijomis namuose vietoje Lebensraum užsienyje. Mokslinis artėjimas prie nykstančių išteklių, kuris Hitlerio teigimu buvo žydiškas melas, teikė kur kas daugiau vilčių vokiečiams (ir visiems kitiems) nei nesibaigiantis rasių karas. Mokslininkai, dauguma jų vokiečiai, jau ruošė būdus, kaip patobulinti žemės ūkio techniką, tai buvo vadinama žaliąja revoliucija. Jeigu Hitleris nebūtų pradėjęs pasaulinio karo, kuris jį patį privedė prie savižudybės, jis būtų išvydęs tą dieną, kai Europoje problema būtų ne maisto trūkumas, o jo perteklius. Mokslas sukūrė tokį greitą ir paprastą aprūpinimą maistu, kad Hitlerio idėjos apie kovą prarado didžiąją dalį savo rezonanso. Tai iš tiesų mums padėjo pamiršti, dėl ko vyko Antrasis pasaulinis karas. 1989-aisiais, 100 metų po Hitlerio gimimo, maisto kainos pasaulyje siekė vos pusę to, kokios jos buvo 1939-aisiais, nors pasaulyje smarkiai padaugėjo populiacijos ir išaugo maisto poreikis.
Politikos ir mokslo įspaudimas į Lebensraum įgalino fiurerį apibrėžti, kuo gerai yra pasaulio skirstymas rasėmis, perkeisti vokiečių institucijas ir prižiūrėti kaimyninių valstybių žlugimą. Jo pasaulėvaizdis suspaudė ir laiką. Hitleriui neegzistavo istorija, tik belaikis žydų apgaulės modelis bei naudingi britų ir amerikiečių imperializmo modeliai. Nebuvo ir ateities – tik nesibaigianti nepasotinamo poreikio ir noro perspektyva. Derinant tai, kas atrodė praeities seniena (rasinė imperija), su tuo, kas buvo panašu į skubų šauksmą iš ateities (ekologinė panika), nacių mąstymas buvo įspraustas į apsauginius vožtuvus nuo įsimąstymo ir prognozavimo. Jei praeitis ir ateitis bereiškė vien kovas ir trūkumas, visas dėmesys pradėjo koncentruotis į dabartį. Užuot žvelgęs į ekosistemą kaip į atvirą tyrimams ir išsigelbėjimui, Hitleris įsivaizdavo, kad antgamtinis veiksnys – žydai ją iškreipė. Kartą apibrėžus žydus kaip amžiną ir nekintamą grėsmę žmonijos rūšims ir visos gamtos tvarkai, jų atžvilgiu buvo galima imtis skubių ir ypatingų priemonių.
Bandymas turėjo patikrinti Hitlerio gamtos idėją, o kampanija, kuri turėjo išlaisvinti vokiečius nuo nepakenčiamai klaustrofobiškos dabarties buvo kolonijinis karas prieš Sovietų Sąjungą. 1941-ųjų SSRS invazija bloškė milijonus vokiečių į naikinimo karą žemėse, apgyvendintose milijonų žydų. Tai buvo karas, kurio norėjo Hitleris; 1939-ųjų, 1938-ųjų ir 1940-ųjų veiksmai buvo pasiruošimas ir improvizacija, įgyjant valstybių naikinimo patirtį. Karo kursas Rytų fronte sukūrė dvi fundamentalias politines ateities galimybes. Pirmiausia zoologinis slavų portretas užtikrino jų politikos eliminavimą, taip buvo sukurtos zonos, kur Holokaustas taptų įmanomas. Tuomet fortūna vokiečiams atskleidė gilią politinę Hitlerio mąstymo logiką – praktinį ryšį tarp Lebensraum ir pasaulinio antisemitizmo. Holokaustas galėjo tęstis šias dvi idėjas sujungiant teritoriškai, politiškai ir konceptualiai.
Nacių mąstyme karas vienu metu buvo ir kolonijinis (noras atimti slavų teritorijas) ir dekolonizacinis (noras sunaikinti žydus). Kai kolonijinis karas dėl Lebensraum susvyravo, naciai tuomet vietoje to akcentavo kovą, kuria siekiama išgelbėti planetą nuo žydų dominavimo. Nuo tada, kai žydai buvo laikomi atsakingais už idėjas, kurios tariamai slopino stipresniąsias rases, vien jų išnaikinimas galėjo užtikrinti pergalę. SS vyrai, kurie pradėjo kaip valstybių naikintojai, žudantys grupes, kurios buvo laikomos priešų politikos bastionais, tapo masiniais žydų žudikais. Kur tik nacių galia viršydavo sovietų galią, žymus skaičius vietos žmonių įsitraukdavo į žudymą. 1942-aisiais okupuotoje Lenkijoje dauguma žydų iš getų buvo deportuoti ir nužudyti dujomis kaip Treblinkoje. Tačiau net ir šioje ekstremalioje situacijoje kolonijinis, materialus elementas niekada iki galo neišnyko. Varšuvoje alkani žydai į deportacijos taškus buvo nuviliojami žadant jiems duonos su marmeladu. Himleris, apskaičiavęs, kad žydų darbas duoda mažiau naudos nei jų sunaudojamos kalorijos, tą pačią akimirką įsakė juos visus išžudyti.
Ekologinė panika ir valstybės sunaikinimas vienu metu gali atrodyti egzotiškai. Dauguma žmonių Europoje ir Šiaurės Amerikoje gyvena funkcionuojančiose valstybėse, suverenitetą, kuris apsaugotų žydų ir kitų gyvenimus per karą, priimdami kaip savaime suprantamą dalyką. Po dviejų kartų žalioji revoliucija pašalino bado baimę tiek iš rinkėjų emocijų, tiek iš politikų kalbų. Atvira antisemitinių idėjų išraiška yra tabu daugumoje Vakarų šalių.
Dabar mes mėgstame savo gyvenamąją vietą, fantazuojame apie valdžių sunaikinimą, nuvertiname mokslą ir svajojame apie katastrofą. Jei manome, kad esame kokios nors pasaulinės konspiracijos aukos, mes artėjame Hitlerio link. Jei tikime, kad Holokaustas buvo įgimtų žydų, vokiečių, lenkų, lietuvių, ukrainiečių ir kitų charakterio savybių rezultatas, mes jau esame Hitlerio pasaulyje.
Hitlerio programa biologiją supainiojo su troškimu. Lebensraum unifikavo norą su poreikiu, žudymą su nauda. Tai implikavo planą masinėmis žudynėmis atkurti planetą ir siūlė geresnio gyvenimo pažadą vokiečių šeimoms. 1945-aisiais viena iš dviejų žodžio Lebensraum prasmių išplito per didžiąją dalį pasaulio. Tai buvo gyvenamojo kambario, patogaus svajonių namų ūkio prasmė. Kita Lebensraum prasmė yra buveinė, vieta, kuri turi būti kontroliuojama išgyvenimui, galbūt laikinai apgyvendinta tais, kurie nėra iki galo laikomi žmonėmis. Gyvenimo standartas yra supainiojamas su pačiu gyvenimu, turtingoji visuomenė dėl išgyvenimo gali kelti karą prieš vargingesnius žmones. Dešimtys milijonų žmonių žuvo per Hitlerio karą ne tam, kad vokiečiai galėtų gyventi, bet tam, kad jie įgyvendintų amerikietiškąją svajonę.
Hitleris buvo teisus, kad šiame globalinės komunikacijos amžiuje klestėjimo sąvoka tapo reliatyvi. Kai po galutinio Vokietijos pralaimėjimo 1945-aisiais Lebensraum siekis žlugo, žalioji revoliucija patenkino Europos ir daugelio pasaulio šalių paklausą, pasiūlydama ne vien kiekį maisto, reikalingą fiziškai išgyventi, bet saugumo jausmą ir pilnatvės numatymą. Dabar nė vienas mokslinis sprendimas nebėra amžinas; politinis pasirinkimas remti mokslą „nusiperka“ laiko, tačiau negarantuoja, kad ateityje bus priimti teisingi sprendimai. Kitas pasirinkimo momentas, šiek tiek panašus į tą, su kuriuo vokiečiai susidūrė 1930-aisiais, gali būti pakeliui.
Žalioji revoliucija, galbūt toji vystymosi kryptis, kuri bene labiausiai skiria mūsų pasaulį nuo Hitlerio, gali pasiekti savo ribas. Nėra svarbiausia tai, kad Žemėje yra per daug žmonių, tačiau esmė ta, kad vis daugiau žmonių reikalauja vis didesnio ir saugesnio maisto tiekimo. Pasaulio grūdų produkcijos kiekis vienam gyventojui savo apogėjų pasiekė 1980-aisiais. 2003-iaisiais Kinija, didžiausios populiacijos pasaulyje šalis, tapo didele grūdų importuotoja. XXI amžiuje pasaulio grūdų atsargos niekada nepakilo aukščiau nei per kelis pasiūlos mėnesius. Po 2010-ųjų sausros žemės ūkio prekių kainos vėl pasidarė aukštos, tai skatino protestus, revoliucijas ar etninį valymą Artimuosiuose Rytuose. Pilietinis karas Sirijoje prasidėjo po ketverius metus iš eilės trukusios sausros, kai miestai tapo perpildyti ten pradėjusių vykti ūkininkų. Nors mažai tikėtina, kad pasaulyje apskritai pasibaigs visos maisto atsargos, turtingos visuomenės vis labiau tampa susirūpinusios dėl maisto išteklių. Elitas vėl gali atsidurti ieškojimo, kaip apibrėžti mokslo ir politikos santykius, situacijoje. Kaip Hitleris parodė, šių dviejų dalykų suliejimas atveria kelią ideologijai, kuri tuo metu gali abu dalykus paaiškinti ir išsklaidyti panikos jausmą. Masinio žudymo scenarijuje, kuris priminė Holokaustą, išsivysčiusių šalių lyderiai galėtų patys kelti paniką dėl ateities išteklių ir primityviai veikti, nurodydami tam tikras žmonių grupes kaip ekologinių problemų šaltinius, suplanuotai arba atsitiktinai naikinančius kitas valstybes. Neturi būti jokių įtikinamų priežasčių susirūpinti gyvenimu arba mirtimi, kaip rodo nacių pavyzdys, reikalingas vien momentinis įsitikinimas, kad, norint išsaugoti savo gyvenimo būdą, reikalinga imtis dramatiškų veiksmų.
Atrodo logiška nerimauti, kad antroji Lebensraum prasmė, kitų žmonių žemių matymas kaip buveinių, mumyse gyvuoja latentiniu būdu. Didžiojoje pasaulio dalyje dominuojanti sąvokos laikas prasmė šiandien primena Hitlerio eros katastrofą. Antrojoje XX a. pusėje tapo įprasta į ateitį žvelgti kaip į dovaną. Besikaunančios kapitalizmo ir komunizmo ideologijos į ateitį žvelgė kaip į savo konkurencijos ir ateinančio laimėjimo lauką. Valstybinių agentūrų planuose, romanų siužetuose ir vaikų piešiniuose ateitis spindėjo kaip kažkas, ko laukiama. Tačiau atrodo, kad toks suvokimas išnyko. Dabar ateitimi esame labai susirūpinę dėl jos galimų sunkių komplikacijų ir krizių, su ja galinčių ateiti dilemų ir nusivylimų. Populiariojoje medijoje – filmuose, videožaidimuose ar vaizdo romanuose – ateitis yra pateikiama kaip po katastrofos. Gamta ėmėsi revanšo, o politikai – nereikšmingų veiksmų padėti visuomenei kovoti ir išsigelbėti. Žemės paviršius tampa laukinis, žmonės taip pat sulaukėja, ir viskas tampa įmanoma.
Hitleris, kaip politikas, buvo teisus, kad stiprus katastrofiško laiko jausmas sukuria radikalių veiksmų potencialą. Kai apokalipsė laukia horizonte, laukti mokslinių sprendimų tampa beprasmiška, kova atrodo natūrali, o kraujo, reikalingo tręšti dirvą, demagogija stojasi į pirmą vietą.
(bus tęsinys)