Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“
Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“.
Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“
Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“.
Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.
Kiti skaitiniai: Neh 2, 1–8; Ps 136
Pašvęstojo gyvenimo metų proga kviečiame jungtis į maldos grandinę už Lietuvoje gyvenančius pašvęstuosius: du rudens mėnesius kasdien asmeniškai (ir bendruomeniškai) melsdamiesi už konkrečią mūsų tėvynėje gyvenančią ir veikiančią pašvęstųjų bendruomenę.
Rugsėjo 30 d.: už Švč. Širdies pranciškonių Misionierių kongregaciją (pranciškonės misionierės)
Laura Leroux de Bauffremont sakė: „Kad išgirstum Jėzaus balsą reikia nuolat su tikėjimu, viltimi, meile bei paprastumu belsti į Jėzaus Širdį.“
„Paimkime pagundą abiem rankom, išsvieskime ją per langą ir pradėkime iš naujo bėgti tobulybės keliu.“
Dievo tarnas t. Gregorijus Fioravanti OFM: „Norint išmokti mylėti ir kentėti, Kalvarija yra geriausia mokykla, į kurią reikia dažnai eiti. Jėzus ir Marija yra šios mokyklos mokytojai.“
„Nuostabūs Dieviškosios Apvaizdos keliai ir niekas neturi teisės Jos klausti, kodėl vienaip, o ne kitaip ji veikia“.
Evangelijos skaitinį komentuoja ses. Elija CSC
Pradžiai – žavesys: gražu, kad triskart kalbinamas, Jėzus kaskart atsako. Dialogo Dievas. Iš savo sekėjų šiandien (ir visada) reikalauja radikalaus ryžtingumo. Jis pirmas „ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Žinome, kad Jo ten laukė kančia ir mirtis. Vadinasi, kas siūlosi Jį sekti, ir tie, kurie gal nesisiūlo, bet yra tam pakviečiami bei atsako Jam ‚taip‘, turi būti pasiruošę eiti Jo keliu. Krikštu mes visi esame pašaukti Jį sekti. Sutvirtinimu dar labiau, sąmoningiau tam įsipareigoję. Vadinasi, šios dienos žodžiai galioja ir mums. Jėzus neabejoja savo misija. To paties reikalauja iš mokinių: neabejoti Jo misija, ir Jo mums suteikta misija. Jėzaus misija niekada nebuvo lengva ir patogi. Juolab šiomis dienomis, kai mūsų broliams, sesėms už tikėjimą tenka lieti kraują.
Jis ragina ariant Jo dirvą nesižvalgyti atgal. Jėzus kalba apie tokį žvilgsnį, kuris stabdo, kuris atitraukia mus nuo Tikslo – nuo Jo paties ir nuo Karalystės skelbimo. Pirmiausia svarbu, kad Karalystei būtume atviri patys. Ar priimu Jo Evangeliją nesigręžiodamas atgal į tai, kas mirę? Ar atsisakau mirties dvasios? Ar atsisakau ir nebesirenku to, kas įvairiomis formomis, kartais akivaizdžiai, bet kartais labai subtiliai, rafinuotai, iš esmės mane naikina? Prašykime malonės atsisakyti to, kas griauna mūsų santykį su Jėzumi, su savimi, su kitais.
Radikalumas neleidžiant palaidoti tėvo, susijęs ne tiek su nerangumu Jį sekti, kiek su ilgais ritualais. Sakydamas, kad reikia nedelsti brangaus laiko laidojant mirusį, žinant, kad po to dar netrumpai reikės likti namuose gedėti ir guosti artimųjų, Jėzus kviečia į Karalystės skelbimo misiją – kad Žodis pasiektų gyvuosius, kad spėtų pas tuos, kurie irgi dažnai yra ‚mirties zonoje‘ ir dar galima spėti padėti jiems rasti kelią į Gyvenimą. Kūnu mirusiais giminėje bus kas pasirūpina, o sekantieji Juo turi skubėti rūpintis skelbti Tėvo Karalystę tiems, kuriuos dar galima spėti laimėti. Kitas Evangelijoje minimas žmogus blaškosi tarp noro seki Jį ir noro atsisveikinti su namiškiais. Jam galioja ta pati pastaba: negali daryti vieno žingsnio pirmyn, o dviejų atgal. Jei pirmyn – tai pirmyn. Neapsisprendžiantieji netinka Dievo karalystei, – sako Jėzus. Tai gera paspirtis ir man šiandien apsispręsti dėl Jo. Kaip Evangelijoje minimi trys Jėzaus bendrakeleiviai ir aš rasiu laiko Jį užkalbinti. Kad ir labai trumpai, nors vienu sakiniu, kaip ir jie. Teišgirsta mano širdies ausys Tavo, Viešpatie, atsakymą. Suteik malonę rinktis tai, kas labiau pasitarnauja Tavo karalystei, ir atsisakyti to, kas kliudo man artėti į Tave. Ir dar teik, meldžiu, ryžtingumo sekant Tave ir malonės, kad kas mirties, palikčiau mirčiai; kad rinkčiausi Tave – tikrąjį Gyvenimą čia ir dabar. Ir per amžius.
Bernardinai.lt