Redakcijos prierašas: Leszekas Kolakowski yra vienas įdomiausių XX amžiaus mąstytojų. Puikus filosofas, idėjų istorikas, marksizmo kritikas gimė 1927 metais Lenkijoje, kur ir pradėjo savo intelektualinę karjerą, beje, pradžioje žavėjosi marksizmu. Vėliau persikėlė į Vakarus, o jo darbai socialistinėje Lenkijos Respublikoje buvo uždrausti. Mirė mąstytojas sulaukęs garbingo amžiaus 2009 metais Oksforde.
Moto: „Prašau žengti į priekį atgalios!“ Tai apytikslis vertimas to, ką kartą išgirdau viename Varšuvos tramvajuje. Aš siūlau tai paskelbti kaip šūkį galingo internacionalo, kurio niekada nebus.
Konservatoriai tiki:
Kad žmonijos gyvenime niekada nebuvo ir niekada nebus įmanomi patobulinimai, už kuriuos nesumokėtume pablogėjimu. Todėl svarstant kiekvieną reformos ir pagerinimo projektą būtina įvertinti jo kainą. Kitaip tariant, neribotą kiekį blogybių įmanoma suderinti (t. y. jas galima išgyventi visapusiškai ir tuo pačiu metu), tačiau gausybė gėrybių riboja arba panaikina viena kitą, todėl mes jų visų negalime patirti vienu metu. Visuomenė, kurioje nėra jokios lygybės ir jokios laisvės, yra visiškai įmanoma, tačiau socialinė tvarka, kuri suderintų visišką lygybę ir laisvę, – ne. Tas pat taikytina ir planavimo suderinamumui su autonomijos principu, saugumo suderinamumui su technikos pažanga. Tariant kitaip, žmonijos istorijoje nėra laimingos pabaigos.
Kad mes nežinome, kokiu mastu įvairios tradicinės socialinio gyvenimo formos – šeima, ritualai, tauta, religinės bendruomenės – yra būtinos, kad gyvenimas visuomenėje būtų pakenčiamas ar netgi galimas. Nėra jokio pagrindo tikėti, kad kai mes sugriauname šias formas ar pasmerkiame jas kaip iracionalias, tai kartu išauga ir laimės, taikos, saugumo bei laisvės galimybės. Mes nedisponuojame užtikrintu žinojimu, kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, būtų panaikinta monogaminė šeima ar mirusiųjų laidojimas užleistų vietą racionaliam mirusiųjų kūnų perdirbimui pramoniniams tikslams. Tačiau neklystume tikėdamiesi blogiausio.
Kad Apšvietos idee fixe, skelbianti, jog pavydą, tuštybę, godumą ir agresiją sukelia socialinių institucijų defektai ir kad visos šios negerovės bus pašalintos vos tik reformavus šias institucijas, yra ne tik visiškai nepatikima ir prieštarauja visai patirčiai, tačiau tai ir itin pavojinga. Kaip žemėje atsirado visos šios institucijos, jei jos buvo tokios priešingos tikrajai žmogaus prigimčiai? Tikėtis, kad galima institucionalizuoti brolybę, meilę, altruizmą, tolygu turėti projektą įtvirtinti despotizmą.
Liberalai tiki:
Kad senovinė idėja apie tai, jog valstybė reikalinga saugumui užtikrinti, vis dar tebegalioja. Ji lieka galioti net ir tokiu atveju, jei terminas „saugumas“ yra išplėstas tam, kad apimtų ne tik teisinę asmenų ir nuosavybės apsaugą, tačiau ir įvairius rūpybos klausimus: jog žmogus neturi badauti, jei yra bedarbis; kad vargšai nebūtų pasmerkti myriop dėl medicininės pagalbos stygiaus; kad vaikai turėtų nemokamą teisę į švietimą. Visa tai taip pat yra saugumo dalis. Tačiau saugumas niekada neturi būti sumaišytas su laisve. Valstybė negarantuoja laisvės veikdama ir reguliuodama įvairias gyvenimo sritis, o tik nieko nedarydama. Iš tiesų saugumas gali būti išplėstas tik laisvės sąskaita. Kiekvienu atveju siekis padaryti žmones laimingus nėra valstybės funkcija.
Kad žmonių bendruomenėms kyla ne tik stagnacijos, tačiau ir degradacijos pavojus, kai jos yra taip organizuotos, jog nebelieka erdvės individualiai iniciatyvai ir išradingumui. Kolektyvinė žmonijos savižudybė įmanoma, tačiau nuolatinis žmonijos skruzdėlynas – ne, nes paprasčiausiai mes nesame skruzdės.
Kad sunkiai tikėtina, jog visuomenė, kurioje panaikintos visos konkurencijos formos, ir toliau išlaikys būtiną kūrybiškumo ir pažangos paskatą. Siekti daugiau lygybės nėra savaiminis tikslas, o tik priemonė. Tariant kitais žodžiais, nėra jokios prasmės kovoti už lygybę, jei viso to rezultatas yra sulyginimas tų, kuriems dabar sekasi geriau, o ne pakėlimas tų, kurie dabar stokoja. Tobula lygybė yra žlugti pasmerktas idealas.
Socialistai tiki:
Kad visuomenėms, kuriose pelno vaikymasis yra vienintelis gamybos sistemos reguliatorius, kyla toks pat skaudžios, o gal net ir skaudesnės katastrofos pavojus, kaip ir toms visuomenėms, kuriose pelno motyvas yra visiškai eliminuotas iš gamybą reguliuojančių jėgų. Yra svarių priežasčių teigti, kad ekonominės veiklos laisvė turėtų būti apribota dėl saugumo ir kad pinigai neturėtų automatiškai „gaminti“ daugiau pinigų. Tačiau visa tai ir turėtų būti įvardijama kaip laisvės apribojimas, o ne kaip aukštesnio lygio laisvė.
Tokiu atveju, jei tobula ir nekonfliktiška visuomenė neįmanoma, vis dėlto absurdiška ir veidmainiška teigti, jog kiekviena nelygybės forma neišvengiama ir kad visi būdai siekti pelno yra pateisinami. Konservatyvus antropologinis pesimizmas, paskatinęs stebinamą įsitikinimą, jog progresiniai mokesčiai – nežmoniška bjaurastis, yra toks pat įtartinas, kaip ir istorinis optimizmas, kuriuo remiantis buvo įsteigtas Gulago archipelagas.
Kad turi būti skatinama tendencija pajungti ekonomiką svarbiai visuomeninei kontrolei net ir tokiu atveju, jei to kaina yra biurokratijos išaugimas. Tačiau tokia kontrolė turi būti vykdoma tik atstovaujamosios demokratijos. Todėl svarbu planuoti institucijas, kurios neutralizuotų laisvės pavojų, kurį kelia pačios kontrolės augimas.
Kaip dabar matau, visos šios idėjos neprieštarauja viena kitai. Todėl įmanoma būti konservatyviai liberaliu socialistu. Tai tolygu pasakymui, kad šios trys konkrečios ideologijos nebėra tarpusavyje nesuderinamos. O kalbant apie galingą internacionalą, apie kurį užsiminiau pradžioje, tai jis niekados neegzistuos, nes negali pažadėti žmonėms, jog jie bus laimingi.