 |
| Hollem, Howard R fotografija (Library of Congress) |
Harvardo universiteto istorijos profesorius Niallas Fergusonas 2011 m. pristatė išsamią studiją, gvildenančią civilizacijos temą. Autoriaus įsitikinimu, Vakarų civilizacija priėjo liepto galą – pirmiausia dėl to, jog didžioji dalis pasaulio perėmė tas savybes, kurios laidavo Vakarams sėkmę, antra,mes patys praradome tikėjimą Vakarų pasaulio ateitimi.
Nuosmukis, regis, tapęs mūsų laikmečio skiriamuoju ženklu. Nūdiena neįsivaizduojama be politinių, ekonominių, socialinių negerovių. Negana to, ateities perspektyva taip pat piešiama daugiausia tamsiomis spalvomis. Tokią diagnozę patvirtina įvairiopos priežastys – nuo finansų pareigūnų elgesio bei valstybių įsiskolinimų iki hedonistinės visuomenės darbo moralės. Visas Vakarų pasaulis atsidūręs krizėje. Šios raumenų atrofijos neišvengė nei Europa, nei Jungtinės Valstijos. Galiausiai sumenko ir protinės galios, nes dažnąsyk pritrūksta įžvalgumo, kaip išlaikyti rankose naujoves. Tiek daug senumo nedažnai būta.
Britų istoriko Niallo Fergusono 2011 metais pasirodžiusi studija taip pat nėra skirta skleisti optimistines nuotaikas. „Civilizacija. Vakarai ir likęs pasaulis“ (angl. „Civilisation. The West and the Rest“) nušviečia plačią panoramą, pabaigos skyriuose temdomą apokaliptinių prognozių. Vis dėlto didžioji dalis analizės, palyginimų ir išvadų skirta priešingai temai, mat Fergusono pagrindinis klausimas skamba taip: kokiomis aplinkybėmis Vakarams pavyko sėkmingai įgyvendinti savo programą? Kur ir kaip pakreipti bėgiai, vedantys į pažangą civilizacijos teikiamų patogumų prasme? Kodėl vieni – europiečiai, amerikiečiai – išsiveržė į priekį, tuo metu kiti taip ilgai liko trypčioti vietoje ar netgi turėjo kęsti regresiją?
Nėra taisyklės
Fergusonas sutinka: rimta istoriografija – tai pasenęs pranašavimas. Ji nustato priežastis ir padarinius, paskatas ir pasekmes tiktai ir pakankamai patikimai ex post. Tad jos įrankis yra tai, kas jau įvykę, ir būtent iš čia randasi priežastiniai ryšiai, reikšmės ir prasmės struktūros. Ir jeigu istorija neprivalo tapti savo neišvengiamumo „logikos“ filosofija, jai dera likti kukliai. Nes impozantiškos neišvengiamybės, apie kurias skelbdamas kapitalizmo saulėlydį dar visai neseniai pamokslavo Karlas Marxas, tikrovėje dažniausiai tampa netikėtumais. Kitaip tariant, daugelis dalykų, kurie susiklostė taip, kaip susiklostė, galėjo susiklostyti ir kitaip. Atsitiktinumai, staigmenos, atradimai – tai kaitos fermentai.
Vis dėlto istorija nėra tiesiog nekryptingų proveržių kratinys. Netgi nepaklusdama jokiam planui, būtų jis ciklinės ar linijinės logikos, ji vis dėlto pateikia tam tikras priežastis, leidžiančias kildinti vėlesnius įvykius iš ankstesnių. Antai Fergusonui – Edwardas Gibbonas, žymus Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo specialistas, arba R. G. Collingwoodas, mokslininkas, įkūnijantis pusiausvyrą tarp faktologo ir mąstytojo, yra „sintezuojančio“ mokslo etalonai. Šitoks mokslas orientuotas į tam tikrų dėsningumų suvokimą ir, remdamasis tuo, siekia geriau suprasti sykiu ir nūdieną. Iš tikrųjų kiekvienas ‚šiandien‘ visada būna nulemties praeities.
Vakarų pasaulio praeitis nuo vėlyvųjų viduramžių iki pat XX amžiaus slenksčio, o pavieniais atvejais ir vėliau pateikia Fergusonui aiškų atsakymą. Tai tikra sėkmės istorija. Ji leidžia išsiskleisti stipriam potencialui, kuris paskatina žmogaus gyvenimui palankių konfigūracijų susidarymą: pirma, materialinę gerovę, antra, fizines gyvenimo sąlygas, trečia, politines bei socialines laisves, ketvirta, curiositas bei eksperimentavimo dvasią ir, penkta, meninio vaizdavimo įvairovę.
Sykiu Fergusonas mėgina įrodyti, kodėl šis modelis su visomis savo specifinėmis atmainomis neįsigalėjo arba įsigalėjo tik rudimentiškai kur nors kitur. „Likęs pasaulis“ – tai visų pirma Artimieji Rytai kaip civilizacijos pasiekimų lopšys, vis dėlto vėliau dėl islamo įtakos patyręs sąstingį, o sykiu ir Azija, išskirtinai gyvybinga Vidurio imperijos laikais, tada Pietų Amerika ir galiausiai Afrika, pasibaigus kolonijiniam dominavimui.
Nedogmatiškas požiūris
Kritikai priekaištauja Fergusonui, jeigu tai dar ką nors stebina, savotišką požiūrio kolonializmą ir su tuo susijusį politinį nekorektiškumą. Tačiau įdėmiai perskaičius daugiau nei penkių šimtų puslapių veikalą, vargiai būtų galima su tuo sutikti. Nors autorius labiau priskirtinas prie konservatorių stovyklos nei prie kairiųjų liberalų, jis pernelyg gerai išmano savo sritį, kad pražiūrėtų, jog pranašumai čia dažnąsyk lemia nuostolius ten, kalbant konkrečiau – ekspansyvus Vakarų kopimas aukštyn reiškė kolonializuotų tautų priespaudą ir įvairiopą išnaudojimą. Tai, jog pastarosios galiausiai turėjo naudos iš mokslinių atradimų – arba turėjo turėti, – atverčia kitą medalio pusę. Maža to – tolydžio moralesnė tampanti politika, ar veikiau pasaulinė politika, nebūtų leidusi pasiekti tokios mokslinės pažangos.
Galiausiai reikia paminėti, jog Fergusonas lieka ištikimas anglosaksiškosios istoriografijos tradicijai. Ką tai reiškia? Fergusonas yra pasakotojas. Jis nesibaimina kelti hipotezių, drąsiai maišo pagrindinius dalykus su šalutiniais, kartkartėmis imasi tiesmukos komparatyvistikos – kitaip tariant, kuria tai, ką jo gildijos kolegos amerikiečiai apibūdina kaip „grand design“. Toks blaškymasis tarp detalių ir pagrindinės linijos gali sukelti nepasitikėjimą pačiu tyrimu ir tyrėju, kaip visų galų meistru. Kita vertus, toks veikalas vargiai įmanomas be plataus mosto ir plastikos. Veržimasis prie visuotinės istorijos, įkvepiantis Fergusoną, tiesiog suteikia veikalui įtampos ir tempo.
Šeši veiksniai
Tad kas gi lėmė, kad Europos, o vėliau ir Amerikos Vakarai ėmė dominuoti pasaulyje? Fergusonas apžvelgia šešis veiksnius. Pirmasis – tai varžymasis: konkurencija tarp Europos jėgų ir institucijų, kartais universitetinių diskusijų lygmeniu, kartais griebiantis ginklo ir netgi praliejant kraują. Antrasis (susijęs su pirmuoju) – tai mokslas, kuris nuo pat vėlyvųjų viduramžių vis labiau išsilaisvina iš visų ideologinio bei politinio paternalizmo pančių. Kaip trečiasis veiksnys įvardijama nuosavybės, kuri nuo Renesanso laikų buvo sėkmingai ginama nuo Karūnos ir valstybės pretenzijų, kaip vienos pagrindinių teisių samprata ir tapimas tikrove. Ketvirtasis veiksnys – tai medicina, laiduojanti geresnę sveikatos būklę. Penktasis – vartojimas kaip ilgas kelias gerovės link. Paskutinysis veiksnys – tai darbas – nepaisant visų darbo etikos nusilpimo apraiškų, kurias galima pastebėti naujausiaisiais laikais Vakarų pasaulyje.
Konkurencija, mokslas, nuosavybės teisė, medicina, vartotojiška visuomenė, darbas – šie šeši veiksniai, pasak Fergusono, atskleidžia sėkmės paslaptį. Vartojant kompiuterijos terminus, tai yra vadinamieji „pagrindiniai procesai“ (angl. killer applications). Ši agresyvumo atspalvį anglų kalboje turinti sąvoka nėra taikli dar ir dėl tos priežasties, kad tuo tarsi nusakomos tam tikro subjekto strategijos, nors jo tokio kaip „prasikaltėlio“ istorijoje niekada nebuvo. Nes, kaip sakyta, sėkmę labiausiai lėmė labai įvairialypis interesų, idėjų, atsitiktinumų bei šalutinių poveikių derinys. Susiklostė, kaip susiklostė – bet ne taip, kaip neišvengiamai turėjo susiklostyti.
Nepaisydami to, Fergusono pateiktą pagrindinių priežasčių seką turėtume suprasti kaip daugiau ar mažiau kryptingą judėjimą nuo to, kas įvyko anksčiau, iki to, kas įvyko vėliau. Be varžymosi ir konkurencijos negalimas nepriklausomas mokslas, be šio – kaip politinės filosofijos – laisvai disponuojama nuosavybė, be medicinos – pamažėle gerėjanti gyvenimo kokybė, o be našaus darbo negalima sėkmės istorijos tąsa. – Tačiau atsargiai: įtampos, lūžiai, aklavietės lydi Vakarų modernizacijos procesą, o nugalėtojų triumfo laukas dažnąsyk tampa nugalėtųjų kapinėmis. Šia prasme derėtų kalbėti apie pažangos dialektiką, kaip ją aprašė dar Hegelis. Ji parodo savo tamsiąsias puses, kai Vakarų šalys, sukaupusios milžinišką techninių žinių arsenalą, tarpusavyje sukelia du Pasaulinius karus.
Gyvumo Fergusono knygai teikia nuolatos pateikiami sugretinimai. Kalbant apie varžymąsi, sugretinimui pasitelkiamas Didžiosios Britanijos ir Kinijos pavyzdys. Iki pat XV amžiaus vidurio imperija išsiskiria atvirumu inovacijoms ir produktyvumu. Tačiau monolitiškas dydis neleidžia paklusti spaudimui prisitaikyti – užsienio prekyba išleidžiama iš rankų, valia ieškoti naujovių išblėsta. Tuo metu Europoje prasideda nuožmi konkurencija tarp Ispanijos, Portugalijos ir Anglijos ir sykiu augant valstybių išlaidoms atveriami keliai kapitalizmui. Taip jau sutampa, kad Kinija įstringa biurokratijos, konformizmo ir abejingumo naujiems vėjams, pasiekiantiems iš išorinio pasaulio, gniaužtuose.
Savikritikos nauda
Sykiu ir moksle išryškėja panašios žirklės. Dar VIII amžiuje didžiojo kalifato valdomas arabų pusrutulis turi lemiamos įtakos iš antikos pasaulio perimtoms ir nūnai toliau gilinamoms žinioms. XVII amžiuje šie ūgliai jau nulaužti: Osmanų imperija ignoruoja informacijos mainus, slopina institucines reformas, įtvirtina absoliutų Korano religijos viešpatavimą ir paskęsta sąmoksluose bei intrigose, siekdama išlaikyti valdžią. Žvilgsnis į XVIII amžiaus Prūsiją pristato kur kas sėkmingesnes realijas. Frydrichas Didysis, supamas pikta linkinčių konkurentų, skatina tiek minties laisvės palaikomą švietimą, tiek savo kariuomenę, kurios artilerijos pranašumas leidžia iškelti valstybę į Europos didžiųjų galybių tarpą.
Ypač pamokomas skyrius apie nuosavybę. Johnas Locke’as yra besąlygiškas įstatymo atžvilgiu gynėjas tos lygybės, kuri individui užtikrina, jog savikūros paskatos ilgainiui gali duoti naudos. Fergusonas iš čia kildina dvi istorijas. Pirmoji nuveda XVI amžiaus ispanų užkariautojus į Pietų Ameriką, kur Pizarro per trumpą laiką sunaikina inkų imperiją. Tačiau visa nuosavybė sutelkiama Karūnos rankose, kas reikš, jog šiame pusiasalyje dar labai ilgą laiką ir sykiu po Bolívaro vadovaujamų nepriklausomybės kovų neįsitvirtins demokratinės nuosavybės teisių struktūros su atitinkamomis paskatų sistemomis. Valdžia, įtaka ir nuosavybė pasiskirsto mažoje aukštuomenės grupėje.
Antroji istorija vyksta šimtmečiu vėliau, kai skolų slegiami anglai laivais patraukia į Šiaurės Ameriką, kur dėl plačiai išsibarsčiusių užgrobtų žemių greitai prakunta ir galiausiai pasiskelbia konstituciją, kuri viduriniajam sluoksniui nuo tos akimirkos padeda pasiekti laisvę ir autonomiją. Sykiu ir ši evoliucija neturi nieko bendra su „taikomuoju“ humanizmu. Ji triumfuoja su pralaimėtojais – indėnais, vergais, tačiau jos branduolį sudaro tai, ką būtų galima įvardyti kaip visuotinai būdingą laimės ieškojimą (angl. „pursuit of happiness“).
Ir taip toliau. Vartojimas po dviejų katastrofiškų Pasaulinių karų pirmiausia užkariauja Vakarus, vėliau Japoniją ir galiausiai komunizmo imperiją, kurios siaubingai monotoniškas kasdienio gyvenimo reguliavimas senų seniausiai kėlė priespaudą patiriančių valstybių pasipiktinimą. O darbas? Šioje srityje, perspėja Fergusonas, svarstyklės pasviro nebe Vakarų naudai. Prieš dvidešimt metų Kinija pasaulio įvykių scenoje užsiėmė stiprias pozicijas – stropumas, disciplina, atsidavimas darbui krovė kapitalą, tuo metu kitur jis su pasitenkinimu menko.
Susimąstyti verčianti išvada
Išvertus į filosofijos kalbą, klasikinės vertybės, kurios Vakarams jų istorijos pakilimo ir nuosmukio laikais leido atsilaikyti prieš priešiškas jėgas, ir toliau turėtų laiduoti pasauliui laisvę, saugumą, taiką ir gerovę. Vis dėlto tai visų pirmiausia protinis kapitalas, o kur tik šis prastai tvarkomas, gresia nuosmukis – kartais spartesnis ir dramatiškesnis, nei dėl šventos ramybės norėtųsi pripažinti. Tad yra pagrindo susimąstyti.
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Vitkienė
2012 01 21, Neue Zürcher Zeitung