 |
| Irena Ambrazienė. Giedantys paukščiai, 2005, sp. piešt. |
Žvarbų gruodį kamerinėje Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje nutūpė pulkelis keistų paukščių. Nutūpė ir apsikabino. Ne sparnais, o rankomis.
 |
| Irena Ambrazienė. Vilmanto Dambrausko nuotrauka |
Tie sparnuočiai – ne agresyvūs ir bauginantys paukščiai iš Dafnės diu Morjė romano, bet paslaptingos paukštės-moterys, romios, masyvios, jaukiai palinkusios viena į kitą. Abstrahuotuose piešiniuose jos tarsi susipynė galvomis, pėdomis ir rankomis ir nugrimzdo pilkuose minoriniuose arba šiltuose rausvuose šešėliuose.
Paslaptingų sparnuočių ciklą „Paukštės“ į Klaipėdą atvežė šiaulietė menininkė Irena Ambrazienė.
Jais klaipėdiečiai galės grožėtis iki 2014 sausio 6 dienos.
 |
| Irena Ambrazienė. Geltonoji paukštė. 70x100, sp. piešt., 2005 |
Irenos kūriniai gimsta netikėtai. Ji niekada nepiešia eskizų, nepripažįsta trintuko. Todėl Irenos darbai ypač švarūs: kruopštus ir neužveltas štrichas, subtilūs ir skaidrūs šešėliai.
Atsisėsdama prieš baltą popieriaus lapą ji ne visada nujaučia, kas bus. Svarbu, kad sieloje būtų ramu, kad nekamuotų blogos mintys ir rūpesčiai, o tada ranka pati žino, ką jai reikia daryti.
Bepiešiant vieną piešinį, užgimsta kito motyvas. Paveikslas po paveikslo, siužetas po siužeto
į vieną kamuolį vyniojasi emocinių būsenų padiktuotas vaizdinis naratyvas.
Įvaldyti nemažą popieriaus lakštą, pasitelkus tik paprastą grafitinį ir keletą spalvotų pieštukų-meistrystė. Žinoma, labai padeda profesionali patirtis, ritmo, kompozicijos išmanymas.
 |
| Irena Ambrazienė. Atgailavimas. 70x100, sp. piešt., 2005 |
Irenos piešiniai ir panašūs, ir labai skirtingi. Pasak menotyrininkės Ernestos Šimkienės, „Vienur šių jaukių sutvėrimų (sparnuočių) kūrybinis sprendimas kruopštus, tikslus ir dekoratyvus, o kitur – veržlus ir netikėtas.“ Viskas priklauso nuo nuotaikos ir nuo linijos, nes, anot Irenos, kiekvieną liniją galima nubrėžti kitaip: vienokia ji bus įkvėpus, kitokia iškvėpus. Svarbu surasti savąją. Tai pati tikrausia meditacija. Deja, laiko jai lieka nedaug, ne tiek, kiek norėtųsi.
Irena Ambrazienė – labai veiklus ir užimtas žmogus. Nuo 1973 metų ji dirba Šiaulių universitete. 2004 – 2010 vadovavo piešimo katedrai, pastaruoju metu yra dailės katedros docentė. Sukaupta patirtis aprašyta leidiniuose „Žmogaus figūros piešimas“, „Plastinės anatomijos pagrindai“. Pagal Erasmus studijų mainų programą docentė skaito paskaitas užsienio šalių aukštosiose mokyklose. Su begaliniu malonumu moko studentus piešimo gramatikos, plastinės anatomijos pagrindų. Tai atima labai daug laiko, tačiau be šių rūpesčių, be darbo Šiaulių universitete moteris savo gyvenimo neįsivaizduoja. Kaip ir be šeimos: vyro, dukros ir trijų anūkų. Tai šventi dalykai.
 |
| Irena Ambrazienė. Besiklausantieji. 70x100, sp. piešt., 2008 |
Turint tiek veiklos ir įsipareigojimų rasti laiko dar ir kūrybai – sudėtinga. Tačiau jei žmoguje pulsuoja kūrybinė energija, ji turi išsilieti. Neretai – miego ir poilsio sąskaita. Bet kitaip neišeina. Be to gyvenimas nebūtų prasmingas.
Meno keliu Irena eina nuo vaikystės. 1961 metais, vos vienuolikos, iš gimtojo Jiezno ji išvažiavo mokytis į Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokyklą (dabar Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykla). Sunku ir ilgu buvo mažai mergaitei toli nuo namų, nuo šeimos. Namuose liko keturios sesės ir brolis. O ji vienui viena svetimame mieste, šaltame bendrabutyje.
Bet buvo verta. Šioje menų kalvėje ji gavo labai daug – pamatinį muzikos ir grožio suvokimą, savitą pasaulėžiūrą. Tai neįkainojama.
1968-1973m. – dailiosios keramikos studijos Vilniaus valstybiniame Dailės institute.
Nuo 1973-ųjų iki šiol Irena Ambrozienė gyvena, dirba ir kuria Šiauliuose.
Parodą Klaipėdos miesto savivaldybės viešojosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio 9, galima aplankyti iki 2014 sausio 6 dienos.
Galerijos darbo laikas I-V nuo 10 iki 19 val.