Vienoje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja susirgo, chemikę išrinko į miesto tarybą, o fiziką išmetė iš darbo. Matematikė iš darbo išėjo pati, etikos mokytoja mirė, darbų mokytojas nusižudė. Niekas nežino, kas atsitiko anglistei ir fizkultūrininkui, nes jie dingo be žinios.
Mokykla buvo nedidelė, tad vieną rytą į pamokas susirinkę mokiniai pamatė, kad nebėra kam jų mokyti. Direktorių naktį sumušė nežinomi asmenys, kalbėję toje mokykloje dėstomu dialektu, tad liko tik valytoja. Ji buvo sena ir protinga, todėl išdrįso pasakyti, kad visi nešdintųsi, kur tik nori, nes ji pati nuo rytdienos įsidarbina parduotuvėje. Apsaugine.
Pasirodo, mokyklų valytojas dabar grobstyte grobsto. Šalyje, kur radijo sveikinimai siunčiami net viršininkų automobiliams, žmogus, drįstantis pastoti kelią girtam septintokui, yra aukso vertės.
Kitoje mokykloje viskas buvo kitaip. Pasakoja jos mokinys: „Už tai, kad kažkas sugadino mokytojo dviratį, bet neprisipažino, mums liepė stovėti nejudant. Nevalgę ir negėrę stovėjome visą naktį. Jaučiau, kaip virpa kojos ir akyse rodosi žvaigždės. Atrodė, tarsi skraidyčiau debesyse.
Vienas berniukas pasakė: „Kodėl taip darote? Aš nekaltas“.
Berniuką ėmė negailestingai mušti. Kol prarado sąmonę, jis kartojo: „Aš nekaltas“. Mus paleido, o tą berniuką mokytojas nutempė į mokyklą. Ten jį vėl mušė.
Į mokyklą berniukas grįžo po kelių dienų. Dabar jis buvo visai kitoks. Jo kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, jis nekalbėjo ir nesijuokė. Pamatęs mokytoją, lįsdavo po suolu“.
Savo pirmąjį mokytoją prisimena kiekvienas. Neprisimena jo tik kastuvo kotas. Tad, jeigu nori sužinoti, ar žmogus ne kastuvo kotas, paklausk, ar jis prisimena pirmąjį mokytoją.
Bandau prisiminti kitus mokytojus. Senstu, ir sekasi vis geriau. Mano mokytojai sugrįžta. Ir tie, kurie gyvi, ir tie, kurie mirė. Ir gerieji, ir blogieji. Pastarųjų - vis mažiau. Prabundu rytą ir matau, kad dar vienas blogasis atsidūrė pas geruosius. Mokytoja, kuri sėlindavo į berniukų tualetą norėdama pagauti lošiančius iš kapeikų, vakar tapo irgi gerąja. Nors kai tau dvylika ir besišlapindamas pamatai į tave įdėmiai žiūrinčią moterį, į blogųjų sąrašą ją įrašai, atrodo, visam gyvenimui.
Jūs galite šaipytis ir netikėti, tačiau, nelikus blogųjų mokytojų, pasidaro pasiutusiai lengva. Kaip tada, kai pirmą ėjai į mokyklą, dar nežinodamas, kas tavęs laukia, ar užteks vadovėlių ir ar reikės pirkti užuolaidas klasės langams. Tačiau žinodamas svarbiausią dalyką – ten, mokykloje, tavęs laukia mokytojas, o mokytojas - toooks žmogus...
Vieną dieną imi ir supranti, kad negerųjų mokytojų ir nebuvo. Sakote, nesąmonė?
Ką pasakysite išgirdę, kad ir negerų vaikų nėra ir nebuvo? Kad mokytojus keistais vardais vadinantys mokiniai - nesusipratimas. Kad blogi vaikai – blogų suaugusiųjų fantazijos vaisius. Klausiate apie rašinio pradžioje paminėtą girtą septintoką? Atsakau. Gerus darbus daro patys vaikai, blogus verčia daryti suaugusieji.
Mokinius tąsantys mokytojai ir mokytojus žudantys mokiniai – neteisingai judančių molekulių ir atomų aukos. Kaip didysis rusų poetas Mandelštamas, prieš mirtį išmestas į lagerio šiukšlyną. Jį tenai išmetė kiti kaliniai, neapsikentę poeto dvoko. Įsivaizduokite, kaip turėjo judėti pasaulio molekulės ir atomai, kad Mandelštamas imtų dvokti.
Nedrįstu analizuoti mokytojų ir mokinių karo, vis labiau apimančio mokyklas, priežasčių. Mano analizė būtų juokinga ir primityvi, be to, visada atsiras profesionalių analizuotojų. Priežastimis jie paskelbs visuomenę, menką švietimo finansavimą, televiziją, gatvę, prezervatyvus, susvetimėjimą, fejerverkus, mėnulio pilnatį, maisto konservantus. Tikiuosi, nepamirš ir tėvų, paskelbusių karą nėščiai mokytojai.
Turime gaudyti mokytojus, kurie mokiniams laužo rankas, tranko smegenis, išmuša akis, nurauna ausis. Pagautuosius turime atiduoti pedagogų tarybų, švietimo skyrių, bendruomenių, savivaldybių ir liaudies kapelų teismams.
Mokinius teroristus turime mėtyti iš mokyklų, volioti degute ir plunksnose, atiduoti psichologų ir psichiatrų savivalei, iš jų atiminėti mokinio krepšelius ir tremti į Ispaniją runkelių ravėti.
Tik kam atiduosime gražiai pražilusią Anglijon dirbti išvažiavusių tėvų septintoko senelę skaisčiai mėlynomis akimis? Tą, kuri nekaltu žvilgsniu žiūrėjo į televizijos kamerą ir dėstė, koks geras jos anūkas. Tas anūkas kažką sviedė į mokytoją. Gal jūs ir nesutiksite, tačiau vien tai įrodo, jog tam vaikui niekas taip ir nepaaiškino, kad mokytojas yra toooks žmogus.
Kada nors, kai žmonės atnaujins didžiausių nuodėmių sąrašą, į jį įrašydami šiuolaikines nuodėmes, nepaaiškinimas, kas yra mokytojas, bus sąrašo viršuje. Nežinau tik, kokia bausmė bus nustatyta. Gal ir jokios.
Nes vaikai, kuriems nepaaiškinama, kas yra mokytojas, baudžia patys. Tėvus, nors šie būtų ir Anglijoje. Nekalbant apie senelius, kurie lieka Lietuvoje. Kaip? Vaikai, nežinantys, kad mokytojas yra toooks žmogus, sugalvoja įvairių bausmių. Jos vienodos tik tuo, kad daugeliui baudžiamųjų būna paskutinės.
Gyvenime, žinoma.
P. S. Ta mokinio papasakota istorija yra iš Šiaurės Korėjos. Liaudies Demokratinės Respublikos. Kodėl ją papasakojau aš? Norėjau ir papasakojau.
Bernardinai.lt