Didelio atgarsio visame pasaulyje sulaukė paskelbtas Apaštališkasis popiežiaus Pranciškaus paraginimas „Evangelii Gaudium“ apie Evangelijos skelbimą šiandienos pasaulyje. Arkivyskupas Bruno Forte, 2014 m. spalį vyksiančios neeilinės šeimai skirtos Sinodo asamblėjos „Iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“ specialusis sekretorius, Vatikano spaudai komentuoja šį paraginimą.
Kai kurie klausimai man atrodo labai svarbūs. Visų pirma, tai labai džiugu: Bažnyčia turi lobį - Dievo meilę, padovanotą mums per Jėzų Kristų. Štai kodėl skelbti šį džiaugsmą tai didžiausias meilės veiksmas žmonių atžvilgiu. Norint tai atlikti, reikia prisiartinti prie žmonių labai žmogiškai: štai antrasis aspektas. Popiežius Pranciškus tarsi atsistoja šalia žmonių, jis supranta, išklauso, nori dalintis kitų džiaugsmu ir viltimi, skausmu ir nerimu: Bažnyčiai reikia būtent tokio būdo. Taigi, Bažnyčia, kuri būtų žmonių draugė.
Šioje šviesoje popiežius nedvejodamas taria, kad reikia Bažnyčios, kuri atsinaujintų, Bažnyčios, kuri išeitų [pasitikti] – kaip jis pats sako – išeinančios Bažnyčios: ne savipakankamos, savyje užsidariusios, tačiau Bažnyčios, kuri būtų šalia, kuri tarnautų žmonėms, neišskirdama nei vieno ir kurdama artimumo bei draugystės tiltus su visais. Bažnyčia, kuri mažintų atstumus... Kitas dalykas, prie kurio grįžtama – reikia mokėti skelbti Evangelijos esmę: kitais žodžiais tariant, popiežius atnaujina Vatikano II tiesų hierarchijos doktriną, pastoracine prasme. Tai yra: negalima akcentuoti tik išskirtinai kai kurių temų, ir pamiršti kitas. Pabrėžiama, kad bet koks Evangelijos skelbimas turi leisti pajusti pulsuojančią Evangelijos širdį, tai yra grožį ir džiaugsmą, kurį dovanoja Evangelija. Yra nemažai atgarsių į socialines temas: „ne“ atmetimo ir nelygybės ekonomikai, kuri vieniems suteikia privilegijas, o kitus atmeta, ypač silpniausius, stebinančioje abejingumo globalizacijoje; „ne“ pinigų garbinimui, pinigų, kurie valdo, dominuoja ir pavergia vietoje to, kad tarnautų...
Popiežius kalba ir apie pontifikato atsivertimą?
Ecclesia semper reformanda – Bažnyčia visada turi būti reformuojama, ir tame primenamas Vatikano II Susirinkimas. Popiežius praplečia šią reformos, pastoracinio atsivertimo būtinybę iki paties pontifikato, nes, kaip pats sako, jis tiki kolegialumu.
Popiežius Pranciškus kviečia Bažnyčią atverti duris, ir rašo, jog Sakramentų durys neturėtų būti uždarytos dėl bet kokios priežasties...
Tai man atrodo kaip puikus gailestingumo pirmumo pavyzdys. Bažnyčia turi rūpintis žvelgti į žmones tokiu pat žvilgsniu, kokiu žvelgia į juos Dievas, ir tai turi būti gailestingas, švelnus, meilės kupinas žvilgsnis. Kaip išreikšti šį žvilgsnį konkrečiai, kaip turime priimti žmones, kurie išgyvena sužeistumo situacijas, sudėtingas situacijas? Štai didysis klausimas, į kurį popiežus ieško atsakymo, kolegialiai kartu su visa Bažnyčia bei vyskupais, per Sinodą, kuris, man rodos, labai aktualus, būtent Bažnyčios gyvenimui.
Popiežius nori, kad Bažnyčia būtų pranašišku balsu, nori vargingos Bažnyčios vargšams. Ir vėliau sako: nėra progresysvus tas, kuris palaiko abortą, ir kad tam tikra šiandieninė kultūra iškraipo šeimos ryšius. Tai aiški pozicija, kurios natūraliai Evangelijos skelbimas negali ignoruoti, tai yra kad gyventi skelbiant gailestingumą nereiškia pamiršti Dievo reikalavimų, kurie yra meilės reikalavimai.
Galiausiai, popiežius tiki į švelnumo, meilės perkeičiančią jėgą.
Tai labai žmogiškas ir labai gražus apsektas, leidžiantis mums suprasti, kad popiežius įsitikinęs, jog ne smurtas, priespauda, galia įtikins žmones, tačiau džiaugsmo ir meilės skleidimas. Švelnumas reiškia duoti su džiaugsmu: kas duoda, tačiau nesidžiaugdamas, neturi švelnumo; sukuria priklausomybę. O kas tuo tarpu duoda su džiaugsmu, parodo tai su džiaugsmu gaudamas iš to, kuriam duoda, todėl jo širdis prisipildo džiuagsmo, išgyvena šį santykį švelniai, mylinčiai. Popiežius mus kviečia nebijoti švelnumo, meilingumo, taip pat ir skelbiant Evangeliją, kuri yra nesibaigiančios Dievo meilės Geroji Naujiena.